- Beveik septynerius metus kūrėte filmą apie legendinį fotografą Vitą Luckų. Ko iš šios aistringos ir tragiškos istorijos pasimokė pati filmo režisierė?
- Darbas su „Meistru ir Tatjana“ labai sustiprino suvokimą, koks mūsų gyvenimas trapus ir laikinas. Jis gali nutrūkti bet kurią akimirką. Reikia išmokti vertinti tai, ką turi dabar. Tik mirties pakeisti negalima, visa kita, kas nutinka gyvenime, – išgyvenama, ištaisoma, atsitiesiama ir einama toliau. Įsisąmoninau, kad bet kokia kūryba ir apskritai žmogaus veikla leidžia iš tikrųjų jam tapti nemirtingu.
Prasminga gyvenime daryti tik tai, ko išties nori tavo siela. Jei viduje būsi nelaimingas, tau ir nesiseks. O jei turi drąsos, kantrybės, atsidavimo siekti savo svajonės, likimas anksčiau ar vėliau atvers reikiamas duris.
- Ką tik grįžote iš Čilės. Kokie nauji kūrybos vėjai ten buvo nunešę?
- Su kolege čiliete režisiere Maite Alberdi ten baigėme montuoti dokumentinį trumpo metro filmą apie 90 metų energingą namų šeiminkę Josebę, sergančią Alzheimeriu. Tai - labai šarmingas, bet ir švelniai liūdnas filmas.
Pagrindinė herojė vis galvoja, kad kiekviena jos diena senelių namuose – visada pirmoji, ir kad vakare ji sugįš į savo tikruosius namus, kurie yra kitoje gaublio pusėje. Įdomu tai, kad filmo pradžioje ji atrodo kaip vienintelė normali gyventoja pensione, tik pabaigoje suprantame, kad ji visai nesiorientuoja ir yra ligonė.
Filmas kalba apie senatvę, ligą, šeimos ryšių poreikį, tačiau kartu leidžia pamąstyti apie tai, kad gyvenimas visgi niekada nesustoja – net ir sunkiausiu metu.
- Prisilietėte prie jautrių visuomenės temų. Kiek svarbi kūrėjo pilietiška pozicija?
- Man atrodo svarbesnė ne vienpusiškai deklaruojama pozicija, o kokius klausimus kūrėjas darbuose kelia. Pavyzdžiui, kai dirbant su filmu „Amazones“ susitikau su merginomis savanorėmis, man įdomiau buvo vertinti jų pasirinkimą žmogiškąja prasme, o ne iš karinės prievolės pusės.
Sutikusi šias merginas stebėjausi, kokios jos individualios: vienos labai moteriškos, kitos – labiau berniukiškos, viena tarnauti atvyko praleidusi penkerius metus Amerikoje, o kita – iš kokio miestuko, visa švytinti, norinti pakeisti pasaulį. Tačiau visos merginos kartu vienodai įkvėptos, romantizuojančios šį pasirinkimą.
Kiekvienu filmu kalbama apie žmogaus pasirinkimą. Tai – dramaturgijos pagrindas: kuo kritiškesnė situacija, tuo labiau atsiskleidžia charakteris. Taip ir gyvenime. Kuo labiau iš savo komforto zonos išlendi, tuo pasirinkimas sudėtingesnis, bet tuo pačiu ir įdomesnis. Norisi įkvėpti žmones nebijoti tai daryti.
- Bet ar tam būtina šiandienos pasaulyje moteriai imti ginklą į rankas?
- O ar būtina moteriai eiti kurti kiną? Kiekvienas turi teisę daryti tai, ko trokšta jo širdis, nepriklausomai nuo lyties. Todėl labai džiaugiuosi, kad gyvenu tokiu metu, kada galiu laisvai užsiimti mylima veikla, kad dažniausiai nebereikia būti Žana d’Ark vyrų teritorijoje. Juk ir režisierės profesiją lydi daug stereotipų. Paprastai režisierių įsivaizduojame didelį, kiek pagyvenusį vyrą su beisbolo kepuraite ir maža barzdele. O aš esu moteris ir dar blondinė.
Tikrai ne visada lengva, ypač tokį darbą derinant su šeima, bet tai yra kaina, kurią moku užsiimdama tuo, kas man patinka. Stengiuosi nenuolaidžiauti sau ir išspausti maksimumą. Jokia veikla neįmanoma be kantrybės, valios ir savidisciplinos bei aistros.
Šiaip sunku įsivaizduoti, kad visos moterys sumanytų pasiimti ginklus. Ir tikrai to nereikia! Šiandieninė visuomenė tuo ir įdomi, kad kiekvienas gali pasirinkti, ką nori daryti.
- O juk vyrai tokio pasirinkimo dabar dar neturi.
- Išties ne kartą svarsčiau, kodėl vyrams privalomoji karinė tarnyba yra, o moterims – ne. Bet tai, manau, natūralu dėl akivaizdžių biologinių skirtumų – vyrai juk vaikų negimdys. Tačiau vyrai ir moterys, kaip žmonės būdami lygūs, yra du atskiri poliai ir visiškai skirtingi pasauliai. Mane tai ir žavi labiausiai – vyriškas vyras ir moteriška moteris. Man pačiai patinka būti moteriškai. Niekada negalėčiau žavėtis vyru, kuris nepraleidžia moters pirmos pro duris. Net sūnų mokau, kad mergaites visada reikia praleisti, ledais pavaišinti. Štai kokia aš feministė (šypsosi).
Vyriškas vyro ir moteriškas moters elgesys – tai gyvenimo šarmas, vienas jo pagrindų.
- Kūrybai labai daug savęs atiduodate, o iš kur pasikraunate naujos energijos?
- Kai daug dirbu, tikrai savęs netausoju, viską aplink pamirštu. Tačiau man labai įdomu pažinti žmones, bendrauti.
Atsikvėpti nuklystu į gamtą: sėdėti prie jūros, žiūrėti į bangas ir nieko neveikti man – aukso minutės. Kaip tik ką tik, spalio pradžioje, buvau prie jūros ir net išsimaudžiau! Išeiti į mišką, kvėpuoti pušynų oru, šiek tiek pabėgioti ir įšokti į vėsias Baltijos bangas – pats geriausias poilsis (nors keliaujant pamatau nemažai kvapą gniaužiančių gamtos vaizdų), suteikiantis naujų jėgų antplūdį ir įkvėpimo. Esu kilusi iš Palangos, matyt, protėvių dvasia šaukia prie jūros (šypsosi).
- Sūnus nepasigenda ne veiklios kūrėjos ir režisierės, o tiesiog mamos šalia?
- Aišku, kad pasigenda, bet kad ir kiek darbų beturėčiau, stengiuosi kuo daugiau laiko skirti Teodorui. Džiaugiuosi, kai galiu ir vidury įprastos dienos kartu su juo ramiai papietauti ar užsiimti kuo kitu. Jei išeina, pasiimu jį ir į savo keliones. Suprantu, kad metai kiti greitai pralėks, ir mamos jau tiek nebereikės.
