Prieš šventes kalbėjomės apie Dievo įsikūnijimo paradoksus ir labai asmeniškas pastoriaus Sauliaus patirtis bei sprendimą su šeima apsigyventi ne ekonomiškai stipresnėje Švedijoje, o Lietuvoje.

„Kalėdų laikotarpis didelė laimė turintiems šeimą, nors ir negausų Kūčių stalą. Bet svarbiausia – vidinė ramybė ir tarpusavio ryšys“, – interviu DELFI sakė Miesto bažnyčios pastorius S. Karosas.

- Kokia yra jūsų šeima?

- Su žmona santuokoje esame 19 metų. Turime tris vaikus ir laukiamės ketvirto. Dar su mumis 5 metus gyvena mergaitė, kurią globojame.

Šeimoje stengiamės klausyti vienas kito, rasti laiko vienas kitam, su žmona ir kiekvienu vaiku atskirai stengiamės išeiti į pasimatymus. Mums tai vertybė, nors esame labai užsiėmę. Tikrai labai daug reikalų, bėgimo.

Technologijų pagalba, patys to nesuvokdami, kuriame pasaulį pagal nustatymus. Tai atskiria mus vienas nuo kito, nors neturime tikslo atsiskirti. Ir mes dažnai jaučiam, kad, norint priartėti vienam prie kito, dažnai tenka plaukti prieš srovę, planuoti, kai ko atsisakyti, kad galėtume būti kartu.

- Kodėl negyvenate Švedijoje, kur atlyginimai kelis kartus didesni, o vaikams augti palankesnės sąlygos?

- Aš lietuvis ir labai gerai jaučiuosi čia, namuose. Mano žmona, Sanna, labai mėgsta dėstytojos darbą LCC tarptautiniame universitete. Ji galbūt norėtų kitokios ekonominės padėties, nei dabar Lietuvoje, tačiau išmokome prisitaikyti ir remiamės tuo, kas mus turtina.

Mums neteko gyvenime rinktis vadovaujantis vien ekonomine nauda. Tačiau iš Lietuvos dauguma žmonių, manau, išvažiuoja ne dėl to, kad algos kitur geresnės. Aktualus ir orumo, pagarbos žmogui klausimas.

Tai, ko labai stinga žmogui – būti gerbiamu, priimtu, koks esi. Patiriame daug nepagarbos ir patys galbūt nemokame jos parodyti. Nenoriu rodyti pirštu į kitus, tad apie save pasakysiu: toks buvo ir mano požiūris į vargšus, pagunda greitai nuteisti, įvertinti kitą žmogų. Gal čia ir mažos šalies, provincialumo pasekmė – atrodo, viską žinai ir turi teisę visus teisti – arba tai tiesiog bukas arogantiškumas.

Kai kuriems išvykstantiems iš Lietuvos ir trumpam grįžusiems vargas matyti tą nepagarbą. Orumo nepridedantis atlyginimas - tik viena iš jos išraiškų. Kita vertus, kiekvienas žmogus turi galią tą orumą, požiūrį į save pats formuoti. Niekas negali iš žmogaus pavogti orumo, bet sunkiau, kai aplinkoje to mažai.

- Netikite, jog ekonominis saugumas padarys mus laimingus. Kas padarys?

- Didžiausia laimė žmogui – jaustis besąlygiškai Dievo mylimu ir kurti tokį pat santykį su kitais. Svarbiausia būti mylimu, priimtu, koks esi, ir augti, tobulėti.

Kalėdos kaip tik yra Dievo meilės mums ženklas. Kad jis tapo vienu iš mūsų ir pasiaukojo mirdamas už mūsų nuodėmes, atleisdamas iš anksto, kol mes dar nieko doro nebuvome dėl jo padarę.

Dievo palankumas, kurio mes neužsitarnavome ir neužsitarnausime, vadinamas Malone. Ir jei žmogus šitos dovanos negavęs, turi susirasti kitą prasmę, įgyvendinti savo svajones. Tai irgi suteikia laimės, tačiau didžiausia laimė – būti Dievo pažintam ir pažinti Jį.

- Ar jums gyvenime yra tekę patirti tokį svetimų žmonių gerumą, kad atrodytų, jog tai ne iš šio pasaulio?

- Labai daug esu to patyręs. Gavęs dovanų iš žmonių, kurių net nepažįstu. Pvz., teko metus gyventi Amerikoje ir, kol mokiausi seminarijoje, mus viena šeima priėmė į savo namus, suteikė išlaikymą, davė automobilį ir net kuro įpildavo. Pirmus mėnesius buvo nepakeliamai sunku, kad ne pats, o šeimininkai pasirūpina, kad kuro bakas nebūtų tuščias. Reikėjo devyniomis mirtimis numirti, kad galėčiau tai priimti. Tačiau tuomet supratau, kad tik išmokęs nuolankiai priimti aš galėsiu padėti kitiems jų neteisdamas, nesmerkdamas. Supratau, kad geriausia, ką toje situacijoje galiu daryti – mokytis, stengtis tarnauti, priimti pagalbą, o kai turėsiu galimybę – padėti kitiems. Atsirišo vidinė laisvė priimti ir duoti nevertinant žmogaus.

Nuolankumas – labai svarbus tikinčiojo gyvenime. Jis padeda suprasti, kad sėkmė yra ne vien mano nuopelnas. Pažįstu žmonių, kurie užsidirbo labai daug pinigų, ir pripažįsta, kad tai – ne vien jų rankų darbas. Taip, jie daug dirbo, bet buvo ir sėkmės. Taip pat žmogui gali ir nelaimė nutikti. Lietuvoje daug sąžiningų žmonių, nukentėjusių dėl savo naivumo ar susiklosčius nepalankioms aplinkybėms. Tu net nežinai, kaip tavo gyvenimas gali pakrypti. Todėl svarbu nevertinti žmonių, kuriems padedame. Ne juos, o save gelbėjam.

Pinigą duoti kartais lengviausia. Bet svarbu ir pamatyti tą žmogų, jį išgirsti, neteisti, nesmerkti.

- Vaikščiodama pro Aušros vartus matau daug piktnaudžiavimo kančia, žaizdų demonstravimo norint pasipelnyti. Jums teko iš arti pažinti tuos žmones, pačiam savaitę pabūti jų situacijoje. Kam tai darėte? Juk ne vien dėl aštrių pojūčių.

- Aš pajutau Dievo kvietimą taip susitikti su Juo. Savaitę praleidęs gatvėje be pinigų, mobilaus telefono, aš kitaip pažvelgiau į savo ir kitų žmonių gyvenimą. Mes, krikščionys, tai vadiname atgaila.

Šaltyje ant suolelio sėdėdamas klausiausi jų istorijų. Iš tiesų, kai kurie labai pikti, naudojasi geradariais, kai kurie netgi žiaurūs. Tačiau tuo pat metu jie gali būti ir itin nuoširdūs, draugiški. Gatvėje radau daugiau tikrumo, nei aukštesniuose visuomenės sluoksniuose, kur apstu apsimetinėjimo, kaukių. Tai sakau ir apie save.

Įpratę kaip skruzdėlės savo keliuku vaikščioti, matyti tuos pačius asmenis, kitų nebepastebim. Į vargšus žiūrint vien iš savo perspektyvos nesunku juos nuteisti. Tačiau išgirdęs konkrečias istorijas supranti, kad vieni augę be tėvų, kiti paauglystėje pabėgę iš vaikų namų. Kai matai, iš kokios situacijos jie atėję, net sunku įsivaizduoti, kad elgtųsi kitaip.

Anksčiau neduodavau pinigų žmonėms, kad jie galėtų išgerti. Bet kai pats leidau naktį ant suolelio šaltyje, tikrai norėjosi tokiu būdu sušilti.

Kai žmonės tavęs nemato ar mato tik kaip atmatą, lengva ir pačiam tuo pačiu atsakyti. Mums visiems įprasta instinktyviai reaguoti ginantis, kai kažkas puola. Kai žmogus nusileidžia iki gyvuliško lygio, taip saugo save.

Per tą savaitę mano galvoje įvyko perversmas. Gulėdamas ant suolelio prie bažnyčios girdėjau, kaip smirdanti moteris pūvančiomis kojomis tyliai meldžia Dievo pagalbos. Paskui su varganu vežimėliu keliauja prie Aušros vartų prašyti išmaldos, pykstasi su kitais elgetaujančiais, keikiasi. Džiunglių įstatymai bandant išlikti, gyvenimas po tiltu, balkonu ar rūsyje. Tie žmonės ne tiek to gėrio ir matę. Daugelis mūsų nelengvai verčiasi ir galbūt kiekvieną centą skaičiuoja, ką pirkti parduotuvėje, kaip vaikus aprūpinti, bet didelė laimė, kad turime tėvus, turime savas šeimas.

Mes nepasirenkame, kur gimsim ir, atrodo, kad Dievas yra būtent šalia nuskriaustų. Mūsų perkeista širdis yra didžiausia dovana, jei galim būti su vargšais, neteisdami jų. Tada ir mūsų pačių širdys minkštėja.

Ne visi stokojantys, skurstantys sužvėrėja. Aš pats per tą savaitę mačiau ir daug draugiškumo, dalijimosi. Supratau, kad vargšams dažnai ne pinigų reikia, o orumo. Vienam benamiui, su kuriuo kalbėjausi, užsienietis parduotuvėje nupirko brangios dešros, kitų ne prasčiausių produktų. Jis iš karto man pasiūlė. Kai atsisakiau, atsainokai įmetė atgal į maišelį, paaiškindamas, kad pavalgo cepelinų, kuriuos vienas restoranas išmeta į konteinerį. Gal jis ir ne itin pagarbiai su tuo maistu pasielgė, bet man pasirodė, kad nuoširdus pokalbis jam buvo svarbesnis už dešrą.

Jausmas, kad kitas tave mato, supranta ir neteisia yra nuostabi dovana. Kartais ir turtingi žmonės to nebūna patyrę. Kaip sakė Williamas Shakespearas, gyvenimas yra scena, o mes visi – aktoriai joje. Savo aplinkoje taip pat pastebiu, kad yra daug vaidybos. Tačiau Dievas veikia už tos scenos ribų.

Jėzaus atėjimas į šį pasaulį – ne kaip į sceną pasirodyti, o atsitraukimas. Mes jį matome tarsi sąmoningai vis atsiduriantį visuomenės paribiuose. Jis pasakė „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“. Nes kai vaidyba baigiasi, prasideda tikrumas, kuris atgaivina.

- Išėjęs į gatvę turėjote kažkiek pinigų „jeigu kas“, maisto, atsarginių drabužių?

- Pasiėmiau tik Šventąjį Raštą ir megztinį. Atvirai pasakius, niekada nesijaučiau taip saugiai ir toks laisvas – kai nieko neturi, dėl nieko nereikia bijoti. Supratau, jog žmogus, įgydamas vis daugiau turto, valdžios ir erdvės pasaulyje, dažnai atranda ne laimę, o rūpestį, vargą.

Kita vertus, kai išalkus kepyklėlėje teko paprašyti bandelės, kurios man nedavė, apėmė neapsakomas kaltės jausmas. Trumpai paeksperimentuoti galima, bet būti našta visuomenei man būtų labai sunku. Didelė kančia būti nereikalingu. O tokiu labai greit gali tapti pasidarius nenaudingu.

Sunku būti nereikalingu. Tai didelė kančia. Ir aš to paragavau labai mažai, nes žinojau – bet kada galiu grįžti. Tą savaitę vaikščiodamas po miestą sutikau pažįstamų, žmonių, kurie mane gerbia, kurie su manimi bendrauja oriai. Tai ne tas pats, kaip tapti visišku vargšu.

Gatvėje man atsiskleidė Kristaus nusižeminimo radikalumas, bet gal iki galo ir nesuprasiu, kiek žemai Jis nusileido gimdamas čia ir paskui kentėdamas ant kryžiaus.

- Kalėdų naktis vaizduojama romantiškai, o iš tiesų primena šiandien kenčiančius pasaulio žmones. Šventai šeimai teko pabėgėlių dalia. Atėjus laikui gimdyti, Marijai neatsirado vietos žmonių namuose, tvarte gimusį vaikelį teko guldyti į ėdžias. Kodėl Dievas pasirinko taip įsikūnyti žemėje?

- Tai susitapatinimo su mumis ženklas. Kažkada Dievas Izraelio tautai kalbėjo nuo kalno, girdėdami griaustinį, matydami dūmus ir suvokdami Dievo šventumą, žmonės bijojo prie Jo prisiartinti. Sakė Mozei: „Eik tu kalbėti su Juo, o mes toliau pastovėsim”.

Atstumas tarp Dievo ir žmogaus visada buvo ir bus, nes žmogus nuodėmingas, o Dievas šventas. Tačiau laiške Hebrajams Jėzus Kristus vadinamas vyriausiuoju kunigu, kuris gali mus atjausti mūsų kentėjimuose pats visaip gundytas, bet nenusidėjęs.

Mes matome Jėzų kentėjusį ir nusižeminusį daugiau nei bet kuriam iš mūsų teks nusižeminti. Man tai – didžiausias Dievo meilės ženklas, ką jis daro dėl mūsų, kad galėtų mus susigrąžinti.

- Jėzaus šeima nebuvo tradicinė, kaip dabar suvokiame idealią šeimą. Kaip suprasti Dievo gimimą būtent tokioje?

- Marija ir jos būsimas vyras Juozapas miestelyje, kur gyveno, tikriausiai buvo labai gerai žinomi ir daug kas jų nesuprato, apkalbėjo. Po Jėzaus gimimo – persekiojimas, karaliaus Erodo noras nužudyti kūdikį kaip konkurentą, pabėgimas į Egiptą.

Kai žiūriu į Kalėdų istoriją, suvokiu, kad joks žmogus nepatirs tokio nusižeminimo, kokį Dievas pasirinko ateidamas čia.

Tais laikais nei graikų, nei romėnų kultūroje nusižeminimas, nuolankumas nebuvo jokia vertybė. Tačiau Dievas parodė naują kelią. Pasiaukojimas yra jo meilės ženklas. Kodėl būtent toks? Manau, jog viena iš priežasčių, kad prie paties mažiausio, labiausiai nusižeminusio lengviau prieiti.

Skaitydami Senąjį Testamentą, matome, kad Dievui visada rūpėjo visuomenės paribiuose gyvenantys žmonės. Neturintis ką duoti yra nenaudingas, nereikalingas. Tačiau Dievui bet kuris žmogus yra brangiausia šioje žemėje, nes siela nemirs, išliks amžinai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (101)