aA
Garsus šalies dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius, išaukštinęs moters kūną ir suteikęs jam sakralumo prasmę, gyvenime ir mene tebeieško naujų estetikos pojūčių ir formų. Prieš dvidešimt metų jo aktų fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“ sukėlė toli gražu ne vienareikšmę reakciją ir kartu milžinišką visuomenės susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
R.Dichavičius – Lietuvos žiedų valdovas
© DELFI
Albumas buvo išleistas pakartotinai lietuvių kalba, paskui – rusų, vokiečių kalbomis. Tai buvo didžiulis įvykis – pirmąkart okupuotos Lietuvos fotografijos mene buvo sugriautas nuogo moters kūno, kaip kažko gėdingo ir nepriimtino sovietiniam piliečiui, tabu.

Išaukštinta jaunystė

Rimantas prisimena, jog tuomet nesitikėjo, kad toks albumas galėtų būti išleistas, kaupė kadrus, dėjo į stalčių, tačiau lėmė atsitiktinumas – viena leidykla bandė naują poligrafijos techniką ir tam prireikė ne bet kokio, o solidaus leidinio. Buvo surizikuota.

Taip atsirado „Žiedai tarp žiedų“ – nespalvotoje fotografijoje išaukštinta jaunystė, jos grožis, laikinumas ir trapumas. O prieš metus pasirodė naujas jo albumas „Vizijos“, kuriame susipynusi fotografija ir grafika.

Daugelio parodų Lietuvoje ir svetur autorius, knygų apipavidalintojas, leidėjas prisipažįsta, kad jaunystėje nedirbo tiek daug, kiek dabar.

„Būčiau daugiau dirbęs, būčiau kur kas daugiau padaręs, bet, žinote, tada buvo jaunystė... Dabar jau vis dažniau pavargstu, galva kartais svaigsta, o ir akys jau nebe tos“, – sakė fotografijos klasikas, atverdamas savo namų duris Vilniuje, Antakalnyje.

Liko vienas

Ne mažiau kaip ir pati kūryba įdomi ir dramatiška jau 70 metų sulaukusio autoriaus biografija. Menininkas vaikystėje kartu su tėvais buvo išvežtas į Sibirą. Tėvai buvo ūkininkai iš Kelmės valsčiaus, Grimzelių kaimo. Šiandien jų sodybos jau nebelikę, tik plynas laukas.

„Ėjau aštuntus metus, kai atsidūrėme prie Uralo, Permės srityje. Išvažiavome keturiese, o grįžau tik aš vienas“, – prisimindamas skaudžią šeimos dramą kalba Rimantas.

Motina mirė dar pakeliui į Sibirą, ji tiesiog buvo išmesta iš traukinio. Po mėnesio į amžinybę išėjo senelis, Rimantas liko tik su tėvu. Šis taip pat netrukus mirė, tad būsimasis menininkas atsidūrė vaikų namuose.

Prisiminimuose iš Sibiro – šaltis, badas, utėlės.

Tačiau jau ten, Sibire, išryškėjo Rimanto polinkis menui.

Kelias namo

Po šešerių metų į Sibirą atvažiavo Rimanto teta, pasiėmė jį ir dar keletą lietuvių vaikų ir parsivežė į tėvynę.

„Nemokėjau net lietuviškai kalbėti. Grįžęs į Lietuvą nustebau, kad čia buvo lietuviškai kalbama, man tada atrodė, kad lietuvių jau nebeliko“, – prisimena patirtą nuostabą Rimantas.

Šiauliuose fotomenininkas prisiglaudė pas tą pačią tetą, pradėjo lankyti rusų mokyklą.

„Dievas man davė gerų žmonių, kurie išmokslino mane, išleido į gyvenimą. Piešiau, pardavinėdavau savo paveikslėlius ir taip užsidirbdavau šiek tiek pinigėlių. Tuometinį LTSR dailės institutą jau baigiau savarankiškai, niekieno neremiamas“, – prisimena kūrėjas.

Užsikrėtė fotografija

Fotografuoti Rimantas pradėjo dar studijų metais. „Fotografija mano gyvenime atsirado etnografinių ekspedicijų metu. Važinėdavome po kolūkius, klijuodavome leninams barzdas... Tuomet Rimantas Gučas, dabar garsus Lietuvoje vargonų meistras, turėjo fotoaparatą, pamokė ir mane, taip nejučia ir įtraukė. Darydavau reportažus įvairioms redakcijoms“, – pasakoja Rimantas.

Jaunystėje jis jau buvo įsigijęs motociklą, važinėdavo po kaimus, miestelius ir fotografuodavo – portretus, senus etnografinio kaimo vaizdus. Atsirado aktų tema, pradėjo traukti nepažintos daiktų formos.

„Man įdomu fotografuoti. Žmogaus akį turi užgauti kažkoks keistas, nekasdieniškas daiktas. Kai visur matai tą patį, tai beveik jau nieko nebematai. Pakabintas paveikslas gražu, bet jo atsiradimo procesas – dar įdomiau“, – sakė menininkas.

Šviesūs prisiminimai

Pagal psichologinės distancijos teoriją tarp meno objekto ir stebėtojo būtinai turi būti riba. Rimantas ją išlaikė kurdamas savo aktų ciklą.

Ir dabar, praėjus daugeliui metų, jo albumo „Žiedai tarp žiedų“ buvusios herojės, jaunutės mergaitės, neretai sugrįžta pas menininką jau su savo dukterimis. Viena tokia kalbinta moteris sakė, kad jai iš tų laikų likę patys šviesiausi prisiminimai ir ji šiandien nė kiek nedvejodama patikėtų pozuoti aktui savo dukterį.

„R.Dichavičiaus pagarba mergaitėms, jų grožio iškėlimas ant pjedestalo buvo aukštasis pilotažas“, – kalbėjo toji moteris.

Tarpsta vulgarumas

„Man pačiam keista, kaip aš kažkada užkūriau tą „pečių“. Bet tada siekiau lyriškumo, kūno poetikos, o ne nuogumo dėl nuogumo. Norėjosi parodyti jaunystę, buvo ieškota romantizmo, o dabar viskas suvulgarinta. Iki koktumo. Pažiūrėkite, pornografiniai žurnalai pilni biologinio primityvumo. Juk meno vaidmuo – kilstelėti žmogų, padėti jam. Tik menas padeda žmogui nutolti nuo savo biologinės prigimties. O biologiją turi ir šuniukas.

Mano karta užaugo antikos idealų dvasioje, tada buvo vertinamas gražus kūnas – Apolono, Dovydo. Man visada imponavo žmogaus veidas, jo kūno plastiškumas. Prisimenu Stasį Krasauską – jis buvo atletiškas, sportiškos formos“, – pasakojo menininkas.

Jis fotografavo ne tik jaunus žmones. „Man svarbūs du grožio poliai – jaunystė ir senatvė. Bet yra ir tarpinė būsena – žmogus jaunystę praradęs, o senatvinės brandos dar nepasiekęs. Na, mes kažkuo panašūs ta būsena.“

Nusivylimo daug

Paklaustas, ar nesijaučia dabar taip, tarsi būtų visiškai išsitrynusios ribos tarp tikro meno ir kičo, kai nebeliko aiškių idealų mene, Rimantas atsako tiesiai: „Kuo toliau, tuo labiau nusiviliu, bet vis drąsinu save. Anais laikais irgi buvo visokio mėšlo, bet tarp menininkų buvo vertinamas originalumas, sąžiningumas ir profesionalumas. Anksčiau galėjai ginčytis, dabar lyg ir nėra dėl ko – ištrintos visos ribos.

Prisimenu, važiavau į Paryžių kaip į kokią meką, maniau numirsiu iš tos laimės, ir žinote, ką pajutau? Perėjau keliasdešimt galerijų ir gal tik keliose radau širdžiai mielų darbų.

Turime savo šlamšto ir vežame jo iš Europos. Štai Šarūnas Sauka – jis daro baisius dalykus, bet daro profesionaliai. Gražiai rodo baisumą. O čia, žiūrėk, kažkas tėškia ant sienos snarglį, įrėmina jį – ar tai jau menas?“

Rimantas kategoriškas ir Jono Meko avangardinio meno atžvilgiu: „Fluxusas“ irgi iš tos pačios parapijos, kur nebėra jokių kriterijų. Štai mes sėdime kartu, geriame arbatą, šnekučiuojamės, tai čia yra „fluxusas.”

Atrado genijų

Menininkas pasakojo apie įstabų susitikimą Gardine, kur vienos parodos metu susipažino su baltarusiu grafiku Jurijumi Jakovenko. „Kai pamačiau jo grafikos darbus, netekau žado. Tai – pasaulinio lygio menininkas. Paprašiau, gal jis turi savo kūrybos monografiją ar bukletą? O jis sako, nieko neturiu, apgavo mane, išviliojo darbus.“

Sužavėtas dailininko kūryba, Rimantas atsivežė į Lietuvą jo darbų ir išleido albumą „Linea magica“.

„Man skaudu, kad tokio lygio menininkai palikti užmarščiai, – kalbėjo Rimantas, sakydamas, kad išleisdamas šio menininko albumą jis nieko neuždirbo. – Gaila, bet pas mus dabar viskas matuojama pinigais, kai ką nors pasiūlau, manęs iš karto klausia, ar tai „eis“, ar pirks? Iš karto – šaltas dušas. Kartais pagalvoji, kad geriau niekam nieko nesakyti, o daryti tyliai“.

Didžiuojasi savo moterimi

Su Valerija jie kartu jau keturiasdešimt metų. Tikriausiai nedaug kas žino, kokius lobius saugo ši trapi moteris, ne tik talkindama savo vyrui, bet ir pati kurdama meną. Įspūdinga jos fotografuotų portretų kolekcija. Jos piešiniai – stebėtinai gražūs, nors moteris nėra baigusi nei fotografijos, nei dailės mokslų. Valerija ne kartą yra surengusi savo darbų parodas.

Kaip du menininkai sutaria tarpusavyje? „Mes labai vienas kitą papildome. Valerija – mano laimė. O, jeigu aš turėčiau tokius gabumus kaip ji...“ – negailėjo komplimentų sutuoktinei Rimantas.

„Valstiečių laikraštis“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Ingrida Šimonytė: nekelsime revoliucijos svarsto naikinti automobilių mokestį ir keisti akcizus alkoholiui (15)

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatė į premjerus Ingrida Šimonytė...

Milijonierius investuotojas Marius Jakulis Jason: Lietuva man davė tai, ko nebūčiau turėjęs Amerikoje (1)

Krizės atveria naujas galimybes, tačiau laimė toli gražu ne piniguose, – atvirai sako...

Rusijos naftos bendrovės susiduria su sunkumais: gali tekti pristabdyti projektus (1)

Rusijos žaliavinės naftos gamintojai yra nusiteikę mažinti gręžimo veiklą 2021 metais, nes...

The Economist | D+ nariams

Interviu su pasikėsinimą išgyvenusiu Navalnu: Putinui patinka idėja, kad jis paslaptingas ir turi mirtinų galių

Rusijos opozicijos lyderis dar stipresnis negu anksčiau.

Užkalnis: nugriaukime daugiau Kauno lūšnų (439)

Man neverta tikėtis, kad po šio straipsnio gimtasis Kaunas suteiks man garbės piliečio vardą....

Vakarienė su kanibalu: išpažintis apie valgytus žmones ir pasiūlymas parduoti dukrą už 4 kiaules (95)

Leidęsis į ekspediciją po Papua salą Algirdas Morkūnas apsilankė korovajų ( korowai )...

Sinoptikai perspėja: šilumą lydės stiprus vėjas (6)

Šiandien šalyje rytas išauš gana šiltas. Praslinkus atmosferos frontui pirmoje dienos pusėje...

Kubilius apie tai, kas gali nutikti po rinkimų: Tėvynės sąjunga ir liberalai skiriasi nuo valstiečių (1031)

Nors pirmasis Seimo rinkimų turas Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams buvo...

Kasiulevičius pasidalino 7 pastabomis ir patarimais apie COVID-19 Lietuvoje: privalome nepasiduoti (72)

„Šalies negalime uždaryti, bet mes privalome nepasiduoti, kol sulauksime saugios ir efektyvios...

Sėkmės istorija vadinta valstybė tapo daugiausiai infekcijų milijonui gyventojų turinti šalis pasaulyje. Kas atsitiko? (87)

Šiuo metu Čekijoje milijonui gyventojų tenka daugiau naujų COVID-19 atvejų nei bet kurioje...

|Maža didelių žinių kaina