aA
Legendinio aktoriaus Donato Banionio sūnus Raimundas Banionis sako jau ankstyvoje vaikystėje suvokęs, kad obuolys nuo obels netoli tenurieda. Tačiau be jokios graužaties atskleidžia, jog jo atžalos šios aksiomos nepripažįsta.
Raimundas Banionis
Raimundas Banionis
© A.Solomino nuotr.

– Kai paskambinau pirmą kartą, aptikau jus besikraunantį lagaminus į Ukrainą, antrą kartą atsiliepėte iš Norvegijos...

Važinėju tikrai daug. Spalio mėnesį dalyvavau Kijeve vykusiame geriausių lietuviškų filmų festivalyje. Norvegijoje stačiau P. Čaikovskio operą „Jolanta“. Dar pastačiau miuziklą „Žmogus iš Lamančos“ Samaros M. Gorkio akademiniame dramos teatre.

– O šiandien iš kokių darbų grįžote?

Toliau sukame serialą „Drąsos kaina“.

– Serialų kūrimas Lietuvoje šiandien nėra lengvas darbas?

Tikrai taip. Viską reikia padaryti kuo pigiau. Televizijos pačios išgyvena ne pačius geriausius laikus, tad daug investuoti į serialus neišgali. O serialai šiandien kepami kaip blynai. Todėl juose šmėžuoja vis tie patys veidai. Dažniausiai vilniečių, nes ne kiekvieną iš toli ypač nedideliems vaidmenims į sostinę prisikviesi. Už kelionę jiems niekas nesumoka. Nedaug yra tokių entuziastų, kurie priima visus serialų kūrėjų kvietimus. Finansų trūkumas labai atsiliepia ir serialų kokybei. Tad verčiamės per galvą, kad kukliomis priemonėmis padarytume kuo geriau.

– Pirmąjį serialą „Kartu“ sukūrėte prieš dešimtį metų...

Po to buvo „Gedimino 11“, „Prokurorai“... Vėliau, iki „Nekviestos meilės“, buvo toks tarpas, kai serialų beveik niekas nežiūrėjo. Jei kas ir buvo kuriama, didelių reitingų neuždirbo. Televizijų programose dominavo politinės laidos.

– Kaip jūs patekote į televiziją, juk iki tol sėkmingai kūrėte filmus, spektaklius?

Įgijęs kino režisieriaus specialybę, kūriau filmus. Tačiau, prasidėjus ekonominiams sunkumams, filmų kūrėjams taip pat prasidėjo sunkūs laikai. Kas beliko? Į Gariūnus eiti nenorėjau. Galvojau, jog turiu profesiją, patirties ir galėčiau nuveikti daugiau nei prekes pardavinėti. Laimė, netikėtai beveik tuo pačiu metu pasimaišė serialai, atsirado darbų teatre. Darbas teatre man tapo kūryba sielai atgaivinti, o serialai – gera treniruote. Man buvo įdomu su talentingais aktoriais be didelių pinigų sukurti serialą. Keliai mane suvedė su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu, kuris buvo pamišęs dėl televizijos ir gerai nutuokė, ko reikia Jurbarko ar Raseinių žiūrovams. Jis pakvietė mane kurti serialą „Kartu“, nuo kurio ir prasidėjo mano televizijos darbų epopėja. Netrukus dar prisidėjo ir daugybė TV laidų: „Korida“, „Sąmokslo teorija“, „Paskutinė instancija“...

– Kuris iš tos daugybės serialų jums labiausiai „prilipo“?

Sakyčiau abu „Gedimino 11“ sezonai. Šiam serialui sukurti buvo skiriamos didesnės pajėgos. Jie buvo trumpesni. Tie, kurie turi po 80 serijų, kuriami beprotiškai greitai, kad neretai net sunku susigaudyti, kas kur eina, stinga laiko apmąstymams, patobulinimui, nes scenarijus rašomas vos ne į filmavimo aikštelę. Smagus ir linksmas serialas „Moterys meluoja geriau“. Jis apmąstytas, turi savo struktūrą, charakterį, ten viskas aišku. Dabartiniuose serialuose yra daug vyniojimo į vatą. Profesine prasme gal tai ir įdomu, tačiau didelio pasitenkinimo nesuteikia.

– Jeigu teatre, kuris, kaip sakėte, jums teikia didžiulės kūrybinės atgaivos, darbų būtų užtektinai, spjautumėt į tuos serialus?

Nespjaučiau, bet galbūt priimčiau ne kiekvieną pasiūlymą. Serialai turi savito žavesio. Man atrodo, kad dabar didžiausią paklausą turėtų istorinis, kostiuminis, balzakiško tipo serialas. Jei galėčiau rinktis, norėčiau būtent tokio, kuriame dvelktų praėjusių laikų atmosfera, o ne šiuolaikiniai kambarių interjerai. Aišku, jo sąmata turėtų būti atitinkama. Iš tikrųjų serialus žiūri tūkstančiai. Tai nėra blogai. Tik galima juos blogai padaryti.

– Kas yra sunkiausia režisieriaus darbe?

Režisierius yra kartu ir menininkas, ir amatininkas. Menininkas turi turėti ką pasakyti, o amatininkas turi sugebėti tai pasakyti. Sunkiausia suderinti abu dalykus. Serialai yra amatas, o teatre reikia kūrybą derinti su amatu.

– Su kokiais aktoriais jums labiausiai patinka dirbti?

Su tais, kurie yra kūrėjai. Aktorius neturi būti vien atlikėjas, aklai vykdantis visas režisieriaus užgaidas, o kartu ir kūrėjas. Kartais aktoriai sako darantys viską, ką liepia režisieriai. Čia yra kvailystė. Aš noriu, kad aktorius mane suprastų ir padarytų žymiai geriau nei aš įsivaizdavau. Lietuvoje daug tokių yra, tad nenorėčiau minėti nė vienos pavardės.

– Ne vienas aktorius buvo užsiminęs, kad esate griežtas ir reiklus režisierius...

Nežinau, ką jie apie mane kalba. Tiesiog žinau, ką noriu padaryti, ir to siekiu. Man teko matyti, kaip dirbo režisierius Vytautas Žalakevičius. Jis tikrai buvo labai griežtas – mokėjo „ištraukti“ iš aktorių tai, ko jam norėjosi. Aktoriai po repeticijų vaikščiodavo baltais veidais. Man – toli iki jo. Aš esu švelnus, ne tas žodis, koks švelnus. Mėgstu dvasinį komfortą, nenoriu eiti į darbą kaip į kovą. Aš einu dirbti, kurti, fantazuoti. Ir kai mums sekasi, aš labai gerai jaučiuosi. Darbas užima didžiąją gyvenimo dalį. Jei jis būtų sunkus, reikėtų kankintis, prasmės nustotų visas gyvenimas.

– Ar kartais pajuntate, kad pristigote kūrybinės fantazijos?

Serialuose dažnai jos pritrūksta. Juk kokie ten darbų tempai! Teatre viskas paprasčiau – net jei įtemptai repetuoji, pasivaikštai, įkvepi oro, ir naujų minčių atsiranda. Kuriant serialus tos atsijungimo galimybės yra labai ribotos.

– Kaip jūs sprendžiate šią problemą?

Ją išsprendžiau prieš kokius penkerius metus, kai 50 km už Vilniaus įsigijau sodybą, į kurią važiuojam beveik kasdien – nesvarbu, ar šalta, ar karšta. Užtenka pabūti ten keletą valandų ir viskas stoja į savo vietas. Labai graži vieta gamtos apsupty ant Vilkokšnio ežero kranto – tikra ramybės karalija. Ten visiškai atsijungiu ir pasikraunu naujų idėjų.

– Ar, skaitydamas scenarijų, greitai išvystate personažus įkūnysiančių aktorių veidus?

Būna įvairiai. Tik bėda, kad tie veidai dažniausiai jau būna matyti televizijoje. Todėl norisi įtraukti naujų, nematytų, kurių tenka ieškoti ir tarp neprofesionalių aktorių. Žiūrėk, ne vienas ima ir prasilaužia. Antai Irūna Puzaraitė pabandė ir jai puikiai sekasi, gal tik akcentas šiek tiek kliūna. O kiti, kad ir kaip stengiasi, niekaip neįstengia peržengti savęs.

– Ar vienodai drąsiai elgiatės su jaunais aktoriais ir didžiausio ryškumo žvaigždėmis?

Bendravimo metodai skiriasi. Žymiam aktoriui tu negali pasakyti, kad jis daro blogai. Kitaip jį gali įstumti į depresiją. Turi atrasti savo priėjimą, pavyzdžiui, pasakyti: „Jūs suvaidinote puikiai, tačiau šioje vietoje dar galima būtų pabandyti daryti taip.“ Tą susikalbėjimo kelią atrandi per daug metų. 1999-aisiais Nacionaliniame dramos teatre stačiau spektaklį „Susitikimas“, kuriame vaidino mano tėvas, Regimantas Adomaitis ir Vytautas Tomkus. Iš pradžių atrodė, kad bus beprotiškai sunku, tačiau bendrą kalbą lengvai suradom. Kartu su tėvu dar sukūrėme dokumentinį videofilmą „Adomas Mickevičius. Realybės versijos“. Taip pat prisikalbinau tėvą suvaidinti nedidelį epizodėlį šiemet rodytame „Gedimino 11“. Aktoriaus profesija yra šauni, skausminga, įdomi... Kiekvienas aktorius tikisi, kad jam pasiūlysi stebuklingą receptą, kuriuo pasinaudojęs jis atsidurs dėmesio centre. Jie yra jautrūs, įsižeidžia kaip vaikai.

– Kai žmonės sako, kad filmas neįdomus, į ką dažniausiai būna nukreiptos jų strėlės: scenarijaus autorių, režisierių ar aktorius?

Žiūrint kokie žmonės. Tėvas pasakojo, kad 1972-aisiais, pasirodžius garsiajam A. Tarkovskio filmui „Soliaris“, viena moteris jam parašė laišką, kurio mintis buvo maždaug tokia: aš jus myliu ir gerbiu, tačiau visi žiūrovai prašo daugiau nesifilmuoti tokioje „chaltūroje“ kaip „Soliaris“. Apie žiūrovus kalbėti labai sunku. Ne visiems patinka tas pats. Serialus daugiau žiūri namų šeimininkės ir žmonės, kurie daug laiko skiria televizoriui. Jie žiūri tik akimis, per daug nesigilindami į filmo esmę. Sunku būtų pasakyti, koks yra geras filmas. Akivaizdu, kad nė vienas televizijos filmas neturi aukštų reitingų.

– Ar pasitaiko, kad sukantis beprotiškai greitame serialų kūrimo procese, leidžiate sau padaryti ir šiek tiek „chaltūros“?

„Chaltūros“ – ne. Tačiau kartais esi priverstas nusižengti kai kuriems principams. Pavyzdžiui, susitaikyti su tuo, kad ne visai tinkamas interjeras, ne tiek, kiek reikia, masuotės. Tačiau, žinodamas savo galimybes, nuo pat pradžių nusiteiki galimiems kompromisams. Televizijoje tų kompromisų yra labai daug. Tačiau kokia alternatyva – visai nedaryti? Man geriau daryti.

– Ar daug pasiūlymų esate atsisakęs?

Spektaklių esu atsisakęs, serialų – kol kas ne. Malonu, kad kurdamas serialus turiu galimybę ir kitus darbus daryti. Kita vertus, su R. Skaisgiriu sutariame: jis man nesiūlo to, ko aš atsisakyčiau. Pavyzdžiui, nė už ką nesutikčiau režisuoti erotinio serialo.

– Ar didelis privalumas, kai kūrinio scenarijaus autorius ir režisierius yra tas pats žmogus?

Labai didelis. Tik jeigu scenarijaus autorius moka įdomiai rašyti ir žino visą spektaklio ar filmo struktūrą.

- Į Panevėžio dramos teatro sceną pirmą kartą išėjote būdamas trejų metukų. Nuo to laiko prasidėjo jūsų teatro ir kino biografija. Kas labiausiai įsiminė iš tų laikų?

Pirmą kartą išėjau į sceną V. Šekspyro „Makbete“. Buvau Makdufo vaikas. Tragedijoje yra tik vienas vaikas, kurį vaidino mano šviesaus atminimo brolis Egidijus. Tada jam buvo, berods, dvylika. Tačiau režisierius Juozas Miltinis sugalvojo, kad turėtų būti dar ir mažasis vaikas, kurį teko suvaidinti man. Atsimenu, kaip mane, vilkintį geltonais drabužiais, už rankos atvesdavo į sceną ir pasodindavo. Akinančioje prožektorių šviesoje aš nematydavau nieko.

Teatre taip pat buvo vaidinamas vaikams skirtas spektaklis „Stiklo kalnas“, kuriame aktorė Renė Zdanavičiūtė vaidino Mirtį. Jūs neįsivaizduojate, kaip aš jos bijodavau. Užkulisiuose praleisdavau daug laiko, nes šeštą vakaro tėvai mane pasiimdavo iš darželio ir vesdavosi į repeticijas teatre. Kai išvysdavau tą aktorę, mane sukaustydavo paniška baimė. Mano didžiausias ir paskutinis darbas teatre buvo 1968 metais sukurtas dėdės Madansalio vaidmuo Ž. Anujo pjesėje „Keleivis be bagažo“. Būdamas mokinys, suvaidinau ne viename filme.

– Ar garsaus aktoriaus sūnui greičiau atsiverdavo keliai į teatro sceną ir filmavimo aikšteles?

Manau šis faktas padėdavo, ypač Rusijoje, bet kartais ir kenkdavo. Didžiausia problema, kad visi laukdavo, jog ir garsių tėvų atžala turėtų pakartoti savo tėvų šlovę. Tačiau gyvenime ne visada būna taip, ko visi tikisi. Tada dažnas kalba: „Na, jau ne tas, kas tėvas.“

– Scenos „paragavote“ dar ankstyvoje vaikystėje, tačiau aktoriumi netapote. Kodėl?

Todėl, kad anksti pabandžiau ir supratau, ką tai reiškia. Kai 1970 metais nusifilmavau baltarusių filme „Penketas narsuolių“, pajutau, kad aktoriumi būti nenoriu. Nuėjau Panevėžyje į kino mėgėjų būrelį ir supratau, kad statyti įdomiau yra nei vaidinti.

– Viename interviu jūsų tėvas prisipažino, jog serialai yra per daug banalu, ir jis jų nežiūri. Jums nė kiek neįžeidu, kad tėvas nesidomi jūsų kuriamais serialais?

Nė kiek. Aš ir pats jų nežiūriu. Nebent atsitiktinai, kai pataikau. Serialai juk – ne filmas. Jiems reikia skirti pusę metų, kad pamatytum nuo pradžios iki pabaigos. Ne visi tam turi laiko.

– Ar jūs domėdavotės savo tėvo darbais?

Taip. Pagrindinius spektaklius ir filmus mačiau visus.

– Su žmona Violeta užauginote dvi dukteris ir sūnų. Ar nors vienas iš jų ketina tęsti šeimos tradiciją?

Nė vienas iš vaikų nesiruošia tapti aktoriumi ar režisieriumi. Jie sukasi kitose gyvenimo srityse.

– Sakote tai su tam tikra džiugia šypsena veide...

Aš manau, kad būtų blogai, jei kuris nors savo ateitį būtų rinkęsis vien dėl to, kad pratęstų šeimos tradiciją. Kūryba yra toks dalykas – arba jauti, arba ne. Vaikams niekas nedraudė kurti, bet ir neskatino. Jie rinkosi patys.

– Kas jums yra geras gyvenimas?

Kai gyvendamas neskaičiuoji laiko. Kai darbas ir poilsis yra vienas ir tas pats. Kai į darbą eini ne kaip į katorgą, o tikėdamasis patirti daug džiugių ir malonių akimirkų. Savo gyvenimo būdu aš džiaugiuosi. Tik taip atrodo, kad smarkiai sukuosi. Iš tikrųjų gyvenu tokį gyvenimą, kokį pats pasirinkau. Patikėkit – didžiulė laimė yra dirbti tai, kas tau patinka.

„Savaitė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Raskevičius apie peticiją: ji yra nukreipta prieš mane, kaip žmogų, homoseksualų LR pilietį (371)

Grupė visuomenininkais prisistatančių asmenų ragina parlamentarą Tomą Vytautą Raskevičių...

Sąjungininkai gali ramiau atsikvėpti: didžiausios baimės dėl demokratų užmačių sklaidosi (46)

Aukšta koronaviruso pandemijos suvaldymo kaina ir kai kurių demokratų spaudimas reikšmingai...

Dalia Vaitkutė-Šiaulienė | D+

Viena keisčiausių ir mįslingiausių mūsų planetos vietų – paslaptingi apskritimai dykumoje (1)

Kai į kosmosą buvo išsiųsti pirmieji žmonės, Sacharos dykumoje atrasta unikali dykumos...

„Valstiečiai“ pabandė opozicijos partijoms pasiūlyti koalicijos sutartį (186)

„Valstiečiai“ ( LVŽS ) pabandė galimiems partneriams opozicijoje pasiūlyti koalicijos...

Užkalnis. Stambulo konvencija – nebaisi nesąmonė, kaip ir klimato kaitos susitarimas (176)

Stambulo konvencija , suprantama, siekia kilnaus tikslo. Moterų nevalia mušti? Žinoma. Nieko...

Du profesoriai įvertino vakcinas nuo koronaviruso: ar išties jų kokybė skiriasi? (362)

Šiuo metu dauguma jau tikriausiai pamiršo tą laiką, kai vos patvirtinus „ AstraZeneca “...

Atmintinė vyrams: penki žingsniai į gerus lytinius santykius (40)

Lytiniai santykiai yra vienas kertinių akmenų poros gyvenime. Nesvarbu, ar jūs ką tik...

10 savybių, kurios yra būtinos lyderiui: pasitikrinkite, ar jas turite (6)

Ar jau esate gimęs vadovauti, ar jums dar reikia įgusti, kad vestumėte savo komandą į priekį?...

Žvaigždė vėl spindėjo visu ryškumu: Messi mušė vienas už kitą gražesnius įvarčius (6)

Ispanijos futbolo čempionate efektingą pergalę pasiekė paskutiniu metu itin banguotai žaidžianti...

Po klajonių Laose laimę rado gimtojoje Tauragėje: gyvena karavane pamiškėje ir apie didmiestį nebesvajoja (51)

Daug keliavusi, tarp Vilniaus ir Tauragės besiblaškiusi, o galiausiai dešimt mėnesių praleidusi...