Enzas – ištikimas lenktynininko Denio draugas – mėgsta televizijos laidas ir tiki reinkarnacija. Jis dievina šeimininką ir kiekvieną dieną įrodinėja savo ištikimybę. Kai šeimininkui prasideda sunkūs laikai, šuo nusprendžia jam padėti, padaryti net tai, kas šuniui neįmanoma... Daugybė skaitytojų visame pasalyje sutaria, kad „Mano šuniškas gyvenimas...“ – gera, paprasta, nuoširdi ir labai žmogiška knyga.
Rašytojas Garthas Steinas atsako į dažniausiai užduodamus klausimus.
– Kaip kilo knygos sumanymas?
– Pirmoji šios knygos sėkla sudygo mano galvoje prieš dešimtmetį. Tuo metu jau nebedirbau dokumentinių filmų industrijoje, bet bičiulis paprašė konsultacijos, ar įmanoma JAV platinti Mongolijoje sukurtą filmą „Šunų šalis“. Mongolijoje tikima, kad po mirties kiekvienas šuo reinkarnuojasi į žmogų. Pamaniau, kad tai labai įdomi koncepcija, ir ją atidėjau į šalį, tikėdamasis kada nors panaudoti.
Kitą kartą Billio Collinso skaitymuose išgirdau jo puikiai perskaitytą eilėraštį „Sugrįžimas“, jo lyrinis subjektas – neseniai užmigdytas šuo, iš dangaus kalbinantis buvusį šeimininką. Eilėraštis prasideda taip: „Aš šuo, kurį užmigdei… sugrįžau tau pasakyti: tu niekada nė lašo man nepatikai.“ Eilėraštis man labai patiko.
Billiui Collinsui baigus skaityti, jau žinojau, kad turiu parašyti istoriją šuns akimis.
Tad turėjau personažą ir tikslą, bet man trūko istorijos. Artimas draugas, profesionalus lenktynininkas, dirbantis prabrangių automobilių remonto dirbtuvėje, tuo metu turėjo asmeninių problemų. Jo kova buvo kitokia nei romano veikėjo Denio, bet mane paskatino susimąstyti, kas vyksta šeimoje netikėtai mirus vienam iš jos narių. Sugalvojau istoriją, kurioje pagrindiniam veikėjui Deniui netrūko sunkių išbandymų, ir knyga pradėjo rašytis.
– Kodėl istoriją pasakojate iš šuns pozicijos?
– Šuo-pasakotojas turi ypatingų galimybių: šunų akivaizdoje žmonės atskleidžia savo paslaptis, nes mano, kad šunys nesupranta. Šunims leidžiama būti kai kurių situacijų liudininkais, nes jie ne žmonės ir neteisia. Stengiausi skaitytojams perteikti unikalų požiūrį į knygoje vykstantį veiksmą. Enzas išeina pasivaikščioti su Zoja, kurios tėvas Denis nežino, kas nutinka, bet mes, skaitytojai, viską matome Enzo akimis ir žinome. Buvo tikrai smagu rašyti iš „musės ant sienos“ rakurso. Juolab kad „musė“ – Enzas, akylas stebėtojas.
– Ar vardas Enzas ką nors reiškia?
– Taip! Denio šuo pavadintas Enzo Ferrari garbei, šis žmogus sukūrė vieną įspūdingiausių automobilių markių pasaulyje. „Ferrari“ automobiliai plačiai žinomi. „Ferrari“ karaliauja ir „Formulės-1“ lenktynių pasaulyje.
Pradėjus rašyti romaną, Enzas buvo ne Enzas, o Chuanas Pablas, pavadintas lenktynininko Juano Pablo Montoyos garbei. Kai mano žmona perskaitė pirmuosius puslapius, istorija jai patiko, bet kliuvo šuns vardas. „O jei pavadintum jį Enzo?“ – paklausė ji. Tuo metu auginome du sūnus ir laukėmės trečiojo. Visada svajojau vieną iš savo vaikų pavadinti Enzo. Bet žmona kategoriškai nesutiko. Sakė, kad giminėje yra visokio kraujo, išskyrus italų... ir patarė taip pavadinti šunį, o naujagimiui rasti tinkamesnį vardą. (Jeigu jums įdomu, sūnų pavadinome Dashielliu.)
– Ar laikote šunį?
– Taip. Mūsiškė Kometa – labradoro ir pudelio mišrūnė. Juokinga, paika ir miela.
– Ar bandydamas įlįsti į šuns smegenis ir kūną rėmėtės kokiais nors tyrimais?
– Tyrimais? Grožinę literatūrą rašau todėl, kad nekenčiu tyrimų. Tiesiog neišlaikau dėmesio. Mano filosofija tokia: pirma rašyti, paskui tikrinti.
– Kaip manote, ar perskaitę Jūsų knygą žmonės pradės žiūrėti į savo šunis kitaip?
– Tikiuosi. Kiekvienas, laikantis šunį, žino, kad jie turi labai gilių minčių, nuotaikų, emocijų, kartais jiems būna skaudu. Nesunku jiems priskirti nuomonę, vertybes ir ilgalaikius siekius.
– Amerikiečiai dievina šunis ir automobilius. Ar šias dvi nacionalines aistras įpynėte į savo knygą tikslingai?
– Kai pradėjau rašyti, kolegos rašytojai ir leidėjai ėmė mane stabdyti, sakydami, kad niekas neskaitys knygų apie lenktynes, be to, neskaitys knygos, kurios pasakotojas yra šuo. Bet istorija išsirutuliojo savaime, ir ji galbūt net tikresnė už stropiai sukonstruotas grožines knygas. Man atrodo, kad žmonės joje randa daug asmeniško.
– Lenktynių scenos sukelia tikrą adrenalino antplūdį ir įspūdį, kad žinote šio sporto subtilybes. Galbūt turite profesionalaus lenktynininko patirties, o gal tai – išsamaus tyrimo rezultatas?
– Na, kai sakiau, kad nekenčiu tiriamojo darbo, turėjau galvoje medžiagos rinkimą…
Kai 2001 metais sugrįžau į Sietlą, įsirašiau į „aukštos kokybės vairuotojų kursus“ – tai toks įmantrus būdas pasakyti, kad išmokau vairuoti automobilį dideliu greičiu lenktynių trasoje. Neilgai trukus Amerikos sportinių automobilių klubas man suteikė lenktynininko licenciją. Vairuoti man sekėsi visai neprastai (2003 laimėjau Šiaurės Vakarų regiono Spec Miata klasės čempionatą), tačiau buvau niekam tikęs mechanikas, neturėjau laiko, o ir pinigų, kad pasiekčiau daugiau. Kai sudaužiau savo automobilį – kaip tyčia, lenktyniaudamas lietuje – nutariau lenktynes daugiau mažiau apleisti, ir šiuo metu lenktyniauju tik tiek, kad neprarasčiau licencijos.
Juokingiausia, kad nors man ir labai patinka automobiliai, niekada savęs nelaikiau jų žinovu. Kai baigiau rašyti knygą, žmona pasakė, kad jai aišku, kodėl įsitraukiau į lenktynes, rinkau medžiagą... Spėju, pasąmoningai tą ir dariau.
– Našliui Deniui tenka sunkiai ir skausmingai kovoti su velionės žmonos tėvais dėl dukters globos. Ar sutirštintos pasakojimo spalvos atspindi nepajudinamą Enzo ištikimybę?
– Kiekvienas pasakotojas yra šališkas – jis juk turi savo nuomonę, o Enzas yra ypač šališkas dėl visko, kas susiję su Deniu ir jo šeima. Tai, ką Enzas patiki mums, yra perfiltruota: visų pirma, būdamas šuo, jis ne viską mato; antra, jis karštai atsidavęs savo šeimininkui, tad jo vertinimas nėra objektyvus.
Kaip ten bebūtų, esu kalbėjęsis su advokatais, ir jie mane patikino, kad mūšiai dėl vaikų globos ir lankymo, ypač tada, kai įsitraukia seneliai, dažnai būna negailestingi, taigi nieko keisto, jei viena pusė, tarkim, bando vilkinti reikalus tyčia, kad kita pusė patirtų didelių finansinių sunkumų.
– Knyga kupina išmintingų posakių. Kuris jums pačiam labiausiai patinka? Kodėl?
– Visus savo vaikus myliu vienodai! (Tiek to, jei jau reikia rinktis: „O kažkur dabar šoka zebras.“ Tas zebras toks juokingas ir taip ne vietoje! Žinau, kad tai nėra „išmintingas posakis“, bet man jis patinka kaip priežodis.)
– Kodėl pasirinkote lenktynių sporto analogiją? Ar manote, kad istorija apie lenktynininką, papasakota iš šuns pozicijų, bus patrauklesnė vyrams, nei moterims?
– Jei atvirai, sumanymas parašyti knygą gimė savaime. Nebuvau tyčia nusiteikęs rašyti apie lenktynes ar automobilius. Lenktynės knygoje atsirado dėl to, kad pats buvau į jas įsitraukęs, lenktyniaudamas sutikau daug puikių žmonių. Vyrai turbūt automobiliais domisi labiau, nei moterys, tačiau iš moterų esu sulaukęs entuziastingų atsiliepimų apie lenktynes, kaip ir iš vyrų, ir manau, kad dėl to „kalta“ nežabota Enzo aistra.
– Ko mes visi galėtume pasimokyti iš Enzo?
– Ko gero, ne man spręsti. Bet, sakyčiau, svarbiausi du dalykai: pirma, Enzo mantra: „Tai, ką skelbi, yra aukščiau tavęs.“ Manau, labai svarbu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, jaustis ne aplinkybių ar lemties auka, bet aktyviu savo ateities dalyviu. Idėja nėra nauja: „Galų gale, meilė, kurią gauni, lygi meilei, kurią duodi“ (Lennonas/McCartney). Tai, į ką nukreipiu savo energiją, visada sutampa su tuo, ką vėliau gaunu iš gyvenimo.
Antra, Enzo epifanija – tai, ką jis supranta gyvenimo gale – prielaida, kad siekdamas laimėti, lenktynininkas privalo būti savanaudis, yra klaidinga. Jis suvokia, kad iš tikrųjų yra atvirkščiai – norėdamas, kad jam pasisektų, lenktynininkas turi būti visiškai nesavanaudis. Jis turi liautis laikyti savęs ryškiausia Saulės sistemos žvaigžde, ir pradėti save suvokti tiesiog kaip unikalų supančios visatos aspektą, o svarbiausia – kaip visatos tęsinį. Šitokiu būdu lenktynininkas atsikrato savo ego; jo veiksmai tampa tyri ir galingi kaip pati visata. O tai ir atneša sėkmę.
Visi sportininkai mini psichologinį savo veiklos elementą, kuris paprastai susiveda į viena: jei galėsi pašalinti iš žaidimo savo ego, tavo veiksmai taps aiškesni ir kur kas labiau tikėtina, kad laimėsi. Argi nebūtų įdomu, jei mes visi pradėtume kalbėti apie šį psichologinį gyvenimo elementą? Kaip tada pasikeistų mūsų gyvenimas?
– Kodėl pasirašydamas knygas išbraukiate savo vardą?
– Išbraukti atspausdintą vardą yra tradicija, kurios vieni autoriai laikosi, kiti ne. Idėja ta, kad leidėjas mano vardą atspausdino kaip formalumą; o dabar aš perimu knygą į savo rankas ir „pakeičiu“ spausdintinį (formalų) vardą asmeniniu (neformaliu) parašu.
Mandagūs žmonės taip pat elgiasi ir rašydami laiškus ant vardinių blankų. Kai rašai draugui, išbrauki savo atspausdintą vardą, ir tai reiškia – „mes juk savi, kam tie formalumai…“
– Kas ta Magsė, ir kodėl knyga dedikuota jai?
– Tai, kad Enzas tiki, jog jo tėvas buvo Erdelio terjeras, yra atminimo duoklė Magsei, mano vaikystės šuniui. (Tik manoji Magsė buvo kalytė.) Mudu su Magse augome beveik kaip brolis ir sesuo (mano keturmetis irgi tiki, kad Kometa – jo sesutė), bet iš tiesų ji buvo mano tėvo šuo. Vežant ją į paskutinę kelionę pas veterinarą, tėčiui kone plyšo iš skausmo širdis, tačiau jis laikėsi stoiškai. Kai knyga buvo baigta, padovanojau jam pirmąjį egzempliorių, jis atsivertė, pamatė Magsei skirtą dedikaciją ir apsiverkė.
Manau, visą gyvenimą trunkanti draugystė su šunimi – ar žmogumi – sulig jo mirtimi nesibaigia.
Parengė Emilija Ferdmanaitė
