Rašytoja virtusi leidėja: mergautinė pavardė - tai jaunystė ir drąsa, vyro pavardė – tai prisitaikymas, buitis, kasdienybė

Jeigu jau porą dešimtmečių tūkstantiniais tiražais E. Malūko, E. Kalėdos, D. Vaitkevičiūtės, I. Jonušytės knygas į pasaulį išleidžiančios „Magilės“ leidyklos savininkei Reginai Magilienei kas nors dar prieš kelerius metus būtų pasakęs, kad kada nors knygynų lentynose puikuosis ir jos pačios parašyta knyga, ji tik būtų smagiai pasijuokusi.

Tačiau neseniai tokia knyga, Reginos Radavičiūtės (tai – autorės mergautinė pavardė) romanas „Kaip mama ir tėtis laimės ieškojo“ išvydo dienos šviesą ir jau pirmųjų skaitytojų buvo sutikta labai palankiai bei praminta lietuviškosios, tik jau brandaus amžiaus Bridžitos Džouns dienoraščiu.

Knygų ir kitokių spaudinių leidyba ir jų platinimas energingą optimistę, prisiekusią skaitytoją, gamta, istorija besidominčią, šeimą sukūrusią ir du sūnus auginusią moterį paviliojo kaip verslas. Ir kaip bet kuriame versle buvo bei yra visko: nuosmukių ir pakilimų, pelno ir nuostolių, atradimų ir netekčių, šventiškų ir į neviltį varančių dienų.

Ponia Regina pagal išsilavinimą – ne humanitarė, greičiau „tiksliukė“, maisto technologijos ir organizavimo specialistė. Tačiau kaip kultūrai neabejingas žmogus sielos gilumoje džiaugiasi komercinėje veikloje turinti kūrybinę atsvarą, juk gamina ir parduoda ne šiaip daiktus, o knygas. Be to, dar būdama moksleivė, beje, gerokai padykęs ir toli gražu ne vien teigiamas personažas, sielos gilumoje pasvajodavo apie rašytojos profesiją.

Tą nedrąsią jaunystės svajonę brandžiame amžiuje atgaivino Lietuvos skaitytojų pamėgtos rašytojos S. Kubelkos paraginimas, dailininko J. Jacovskio paskatinimas, bendradarbių palaikymas. O kai kelerius pastaruosius metus buvo užversta gana silpnais ir neperspektyviais knygų rankraščiais, nusprendė surizikuoti: „Mintis sena, ji manyje gyveno gal 15 metų. Skaitant kitų rankraščius, visada norėjosi pačiai pabandyti. Pernai atsirado laiko...“

Nepretenzingu art deco stiliumi išleistas romanas „Kaip mama ir tėtis laimės ieškojo“ - šmaikštus, ironiškas, neretušuotas šeštą dešimtį bebaigiančios moters gyvenimo atkarpos paveikslas. Aplinkui jų gausu, tik visus užgožia baisiai gajus mūsų šalyje jaunystės kultas.

„Gyvena sau moteris, turi su vyru bendrą verslą, keletą suaugusių vaikų, bet vis dar laiko visus keturis namų kampus. Ir, žinoma, svajoja išlošti milijoną. O ką daro, kai išlošia?.. – valiūkiškai klausia autorė ir priduria. – Manau, kad šią knygą skaitys jau brandžios moterys, jos kartu su manimi galės pasišaipyti iš mūsų buities jungo, neištikimybės ir tikriausiai niekada nesibaigiančios svajonių vyro paieškos.“

Pažinties proga Reginai Magilienei uždaviau dar kelis klausimus:

- Kaip jaučiatės savo skaitytojų vis dažniau pavadinama „pagyvenusia lietuviškąja Bridžita Džouns“?

– Su „pagyvenusia“ sutinku, o „Bridžita Džouns“, – tai kaip susapnuotas auksinis medalis. Jeigu atvirai, norėčiau, kad taip būtų.

- Kodėl savo literatūrinį kūrinį pasirašėte mergautine pavarde?

– Todėl, kad aš ir esu Radavičiūtė. Tai – jaunystė, drąsa, lūkesčiai, o vyro pavardė – tai prisitaikymas, buitis, kasdienybė.

- Ekranizuota ir įvairius apdovanojimus bei aukštus reitingus renka ne viena Jūsų leidykloje išleista populiarių šalies autorių knyga. Ar įsivaizduojate savo teksto ekranizaciją?

– Jeigu atvirai, tai savo knygoje aprašiau filmą. Bėgo kadras po kadro, vos spėjau pasakoti ir užrašinėti, ką matau.

- Ko pirmosios knygos proga palinkėtumėt sau pačiai?

– Nuskristi į Jamaiką...