Tačiau neseniai tokia knyga, Reginos Radavičiūtės (tai – autorės mergautinė pavardė) romanas „Kaip mama ir tėtis laimės ieškojo“ išvydo dienos šviesą ir jau pirmųjų skaitytojų buvo sutikta labai palankiai bei praminta lietuviškosios, tik jau brandaus amžiaus Bridžitos Džouns dienoraščiu.

Ponia Regina pagal išsilavinimą – ne humanitarė, greičiau „tiksliukė“, maisto technologijos ir organizavimo specialistė. Tačiau kaip kultūrai neabejingas žmogus sielos gilumoje džiaugiasi komercinėje veikloje turinti kūrybinę atsvarą, juk gamina ir parduoda ne šiaip daiktus, o knygas. Be to, dar būdama moksleivė, beje, gerokai padykęs ir toli gražu ne vien teigiamas personažas, sielos gilumoje pasvajodavo apie rašytojos profesiją.

Nepretenzingu art deco stiliumi išleistas romanas „Kaip mama ir tėtis laimės ieškojo“ - šmaikštus, ironiškas, neretušuotas šeštą dešimtį bebaigiančios moters gyvenimo atkarpos paveikslas. Aplinkui jų gausu, tik visus užgožia baisiai gajus mūsų šalyje jaunystės kultas.

Pažinties proga Reginai Magilienei uždaviau dar kelis klausimus:
- Kaip jaučiatės savo skaitytojų vis dažniau pavadinama „pagyvenusia lietuviškąja Bridžita Džouns“?

- Kodėl savo literatūrinį kūrinį pasirašėte mergautine pavarde?
– Todėl, kad aš ir esu Radavičiūtė. Tai – jaunystė, drąsa, lūkesčiai, o vyro pavardė – tai prisitaikymas, buitis, kasdienybė.
- Ekranizuota ir įvairius apdovanojimus bei aukštus reitingus renka ne viena Jūsų leidykloje išleista populiarių šalies autorių knyga. Ar įsivaizduojate savo teksto ekranizaciją?

- Ko pirmosios knygos proga palinkėtumėt sau pačiai?

