aA
Prieš mėnesį 60 metų sulaukusi teatro ir kino aktorė Regina Arbačiauskaitė-Flick, kurios kuriama Janina šiomis dienomis vėl sušmėžavo legendiniame LTV seriale „Giminės po dvidešimt metų“, sako į išskirtines gyvenimo datas žvelgianti be jokio džiaugsmo. „Anokia čia šventė, kai taip sparčiai bėga laikas“, – paaiškina.
R.Arbačiauskaitė: mintys apie gyvenimo prasmę – kasdienė aktoriaus duona
© Shutterstock nuotr.

– Šiemet vėl turėjote progą sugrįžti į filmavimo aikštelę ir prisiminti prieš dvidešimtį metų seriale „Giminės“ kurtą Janinos vaidmenį. Ar kas nors per tą laiką pasikeitė?

Tėvas Šeputis – aktorius Leonardas Zelčius – ją vadino Janyte. Tai štai toji Janytė – savaip gyvenimo pamokyta: viena augino dukrą, yra save, kaip moterį, galima sakyti, palaidojusi, mėgsta kitus paauklėti ir skaudžiai reaguoja į kritiką. Betgi Šeputytė – ambicinga, kaip ir brolis Antanas, kovojanti „už teisybę“, kaip ir brolis Juozas, santūri moteris, kaip ir sesuo Milda. Šiandien Janina Šeputytė – nebepriklausoma nuo savo brolio Antano, verslininkė. Tačiau ar ji – tikrai tokia savarankiška, parodys ateities serijos.

– Ar manote, kad šio kultinio serialo vertė šiandien, kai egzistuoja nemaža lietuviškų serialų pasiūla, yra kitokia nei anais laikais, kai jis buvo bene vienintelis televizijoje?

Serialas „Giminės“ iš dalies byloja apie mūsų tautos mentalitetą. Jo vertė šiandien nėra menkesnė, nors lietuviškų serialų pasiūla – gausesnė nei tada. Tiksliau – tada buvome pirmi ir vieninteliai. Tačiau ir šiandien drąsiai pasakyčiau taip: „Giminės“ ir visi kiti komerciniai serialai. Todėl, kad „Giminės“ vis dar kuriamos ne atsainiai, o su meile, nors finansinės sąlygos darbui, tokiam ne kambariniam ir vienijančiam tiek aktorių, – labai menkos. Išlaikomas profesinis padorumas, net jeigu jame dalyvauja neprofesionalai. Seriale ne puolama su pasimėgavimu demonstruoti blogųjų tautos savybių, o skaudžiai dėl jų išgyvenama.

– Kas labiausiai viliojo sugrįžti į „Gimines“ – noras dirbti ar galimybė susitikti su senais draugais ir pažįstamais?..

Viskas kartu, taip pat noras išbaigti vaidmenį, gal dar kažką naujo iš Janinos gyvenimo atrasti, pažinti jaunuosius. Juk ateina jau net ne vaikai, o anūkai. Pamenu, paklausiau prodiuserio Algio Žvinakevičiaus: „Kada gi „užrišime“ „Gimines“?“ O jis gražiai pajuokavo: „Na, gal dar su geradarių pagalba susuksime kažkiek serijų kitą vasarą, o tada vėl paliksime dvidešimčiai metų.“

Jeigu taip ir nutiktų, linkiu scenarijaus autoriui Broniui Bušmai ir režisieriui Sauliui Vosyliui pagaliau „išrišti“ tą nelemtą žemės nuosavybės klausimą. Negi tos kovos ir teisybės paieškos tęsis ir anūkų gyvenimuose. O grįžtant prie Janinos vaidmens, pasakysiu, kad nedalyvavimas praėjusiose dvylikoje serijų visgi atsiliepė. Pirmomis filmavimo dienomis supratau, kad esu tikrai „nuplaukusi“, ir, rodos, taip netoli, tik į Klaipėdą...

Tačiau režisierius, pasirodo, mūsų charakterio ypatumų nepamiršo. Tereikėjo kelių pasiūlytų charakteriui būdingų „prisitaikymų“, ir buvau sugrąžinta į vaidmens vėžes. Tas įtemptas darbas vasaros atostogų metu nuo aštuntos valandos ryto iki šeštos vakaro išliko atmintyje kaip puikiai praleistas laikas. Norėčiau, kad ir žiūrovams jis neprailgtų.

– Jums mieliau leistis į jau žinomus vandenis ar išbandyti kažką nauja?

Plaukioti po žinomus vandenis – ramiau, tik ar įdomiau? Betgi ir naujovės gali net nepastebėti, neįžiūrėti, jeigu nesi jai pasiruošęs. O jei jau esi tam subrendęs, tuomet ir senam dalykui suteiksi naują kokybę. Štai kaip pafilosofavom...

– Jūsų kūrybinėje biografijoje puikuojasi ir teatre, ir kine sukurti vaidmenys. Pagal kokius kriterijus pirmiausia įvertindavote gautus pasiūlymus?

Svarbiausia, žinoma, literatūra – dramaturgo ar scenaristo talentas. Su kitokiu teatru ar kinu susidurti bent man neteko.

– Ar galėtumėte paminėti savo darbą, kuris padarė didžiausią perversmą jūsų gyvenime?

Jūs pateikiate klausimą gal kiek užaštrintai... Suprantu, kad konkretus žmogus gali prisidėti prie likimo, gyvenimas gali pakisti vienaip ar kitaip, bet kad vaidmuo jau taip stipriai galėtų keisti mūsų gyvenimą... Juk vaidmuo – tai fikcija, ne gyvas žmogus. Vaidmuo gali tik atnešti kūrybinės sėkmės. Na, o jei gyvenimas tampa sėkmingesnis, tai – puiku.

– Ar dažnai būdavo, kad susapnuodavote savo herojus?

Sapnai, jeigu yra ryškūs ir vaizdingi, – tikra dovana. Jie bando pranešti tam tikrą žinią, įspėti. Stengiuosi juos suprasti, kiek tai priklauso nuo manęs. Būdavo tokių, kad net užrašyti norisi, o jeigu sugebėčiau – ir nutapyti. Profesiniai sapnai dažniausiai būna susiję su nerimu, baime, nepasitikėjimu, nepasitenkinimo pojūčiu.

– Kaip gyvenime nutikdavo dažniau – gaudavote vaidmenis, apie kuriuos svajodavote, ar tuos, kurie jums bent iš pradžių atrodydavo nemieli ir kuriuos tekdavo „jaukintis“?

Profesionaliam aktoriui nelabai svarbu, koks tas vaidmuo. Čia netiktų vertinti pagal kriterijų „patinka – nepatinka“ ar juo labiau – „svajoju“. Vaidmenį aktorius turi „išminkyti“, padaryti jį savą. Na, žinoma, jeigu jau kas patologiškai nepriimtina, tada verčiau atsisakyti.

– Kokiais aktoriais labiausiai žavėjotės jaunystėje ir galbūt jutote, kad galite iš jų daug pasimokyti?

Tiek jau to, kas kažkada patiko ar nepatiko. Jeigu pasakysiu, kad žaviuosi britų aktore Helena Miren, vargu ar tai daug ką reikš.

– Kokie žmonės labiausiai prisidėjo prie jūsų profesinės brandos?

Aktoriaus profesinė branda neatsiejama nuo jo gyvenimiškos brandos, nuo jo asmenybės brandos. Galėčiau pasakyti, kad, įskaitant savo pirmuosius aktorystės dėstytojus Henriką Vancevičių ir Algę Savickaitę, ir toliau mokiausi iš bendro darbo su visais savo kūrybiniame kelyje sutiktais režisieriais. Ir šiandien tebesimokau. Iš kolegų aktorių – taip pat. Tai vienas įdomiausių užsiėmimų gyvenime.

– Džiaugsmas ar liūdesys užlieja jūsų sielą, kai palyginate šiandienį teatrą su tuo, į kurį atėjote 1973 metais baigusi tuometę konservatoriją?

Kvaila būtų postringauti apie tai, koks tada buvo teatras ar kokie tada buvo aktoriai. Reikia tik džiaugtis šiandieniais Lietuvos teatro laimėjimais ir jo pripažinimu ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Žinoma, tai susiję tik su keliomis režisierių pavardėmis, bet ir jų ne taip mažai tokiai nedidelei tautai kaip mūsų. Taip pat nereikėtų užbraukti to, kas buvo, geriau jau bandyti įžvelgti tęstinumą.

– Ar manote, kad geriausias aktoriaus triūso įvertinimas – kai visi visur jį atpažįsta?

Tikrai taip nemanau. Apie aktoriaus triūsą geriausiai žino tik pats aktorius. O kad jis tampa atpažįstamas... tai kaipgi kitaip? Mūsų profesija neatsiejama nuo viešumo.

– Kokiais darbais esate apsikrovusi šiuo metu?

Ką turėjote mintyje sakydamas „apsikrovusi“? Jei namus, tai juose visada darbų iki kaklo. O teatre vyksta nenutrūkstamas darbas, premjera keičia premjerą.

– Dvidešimt šešerius jaunystės metus pragyvenote Vilniuje, nuo 1996-ųjų dirbate Klaipėdos dramos teatre. Ar iškeitusi sostinę į Klaipėdą nepajutote, kad praradote nemažai galimybių, kurias galbūt galėjote išnaudoti gyvendama Vilniuje?

Oi, nebeminkite ant tos pačios nuospaudos... Žinoma, kad daugiau profesinių galimybių – Vilniuje. Ir ne tik aktoriams. Štai sostinėje gyvenančiai dukrai kartais sakome: „Grįžk į Klaipėdą, bent jau gyvenamoji vieta nekainuos.“ O ji atšauna, kad Klaipėdoje nemato perspektyvų ir galimybių. Sūnui bepigu būti arčiau mūsų, kai kompiuteris ir telefonai – visur su juo, ar jis būtų Klaipėdoje, Vilniuje, Vokietijoje ar Afrikoje.

– Ne kartą anksčiau buvote užsiminusi, kad buvo momentas, kai su savo vyru, habilituotu ekonomikos mokslų daktaru Roku Flick, svarstėte, ar nepersikėlus gyventi į Vokietiją. Ar įsivaizduojate, kur ir kas dabar būtumėte, jeigu tai būtų įvykę?

Mūsų šeimoje jau seniai nesvarstomas šis klausimas.

– Žinoma, kad jūsų vyras ekonomistas dabar jums kuria vaidmenis, rašo istorinius romanus. Ar toks jūsų kūrybinis bendradarbiavimas užsimezgė jūsų iniciatyva?

Gal kiek per stipriai skamba „kuria vaidmenis“. Na, taip, matydamas mano nesusitaikymą su pauzėmis darbe, saviraiškos galimybių paieškas, ėmė ir parašė draminius monologus, skirtus istorinėms asmenybėms – būtent moterims. Išleido nedideliu tiražu, kad galėtume padovanoti bibliotekoms, mokykloms.

Ir nesvarbu, kad įrašyta „skiriu savo žmonai aktorei...“. Ir „Karalienė Morta“, ir „Kunigaikštienė Ona“ – stiprūs monologai ir savo istorine, ir psichologine tiesa. Galbūt kada nors ir kiti susidomės? Štai „Karalienę Mortą“ – kamerinį spektaklį – pastatė Kelmės mažasis teatras (režisierius Algimantas Armonas).

Skaitydama šiuos monologus nemanau atrandanti naujas tiesas teatre, bet juntu prisilietimą prie mūsų tautos istorijos. Tarsi kviečiu iš naujo įvertinti užmirštas – ir mūsų žinomų rašytojų, ir dramaturgų – Lietuvos didžiųjų vyrų moteris, visada buvusias šalia jų. Gal ne tik mūšiais, ne tik kažkada užkariautomis žemėmis, bet ir savo moterimis galėtume pasididžiuoti. Juk Morta šalia Mindaugo devynerius metus išbuvo karaliene. Turėjome ne tik karalių Mindaugą. Karalienę Mortą taip pat turėjom...

– Gimėte Šiauliuose, gyvenote Pakruojyje, Akmenėje, Vilniuje, dabar – Klaipėdoje. Kokį miestą laikote labiausiai savu? Kaip jaučiatės atvažiavusi į Vilnių, kur praleidote daugiau kaip du dešimtmečius?

Palyginti neseniai su muzikine poetine kompozicija teko lankytis Pakruojo dvare. Ta proga ir vaikystės vietas aplankiau. Akmenė šiemet šventė 500 metų jubiliejų, tad pakvietė paskaityti „Mortą“. Ten gyvi mokyklos laikų prisiminimai. Abu šie miestai – mano vaikystė ir ankstyva jaunystė. Vilniuje pragyventa ir dirbta ilgiausiai.

Dabar, atvažiavus į sostinę, taip ir traukia pereiti ar bent nors pervažiuoti per vaikščiotas vietas, pasisveikinti su trimis mūzomis, žvelgiančiomis nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro. Tačiau dabar mano gyvenimas sukasi Klaipėdoje, esančioje visai šalia nuostabiausio Lietuvos kampelio – Kuršių nerijos. Ir jūra tiesiog ranka pasiekiama. Jaučiuosi laiminga, kad turiu brangius net keturis Lietuvos miestus. Tiesa, dar turėčiau paminėti ir penktąjį – Šiaulius. Ten gyvena dauguma giminių ir mama.

– Ar jūsų jau suaugę vaikai linkę į menus, domisi teatru ir jūsų kūryba?

Kaip jau minėjote, mano vaikai – Karlas ir Agnes – jau suaugę žmonės. Tad nebeturiu teisės aptarinėti jų pomėgių. Džiaugiuosi, kai aplanko spektaklius ar palydi į kokią nors šventę. Pavyzdžiui, į neseniai vykusį „Giminių“ pristatymą mane lydėjo duktė Agnes.

– Beveik prieš mėnesį, lapkričio 5-ąją, atšventėte savo gyvenimo jubiliejų. Ar jums tai – džiugi šventė?

Jubiliejaus nešvenčiau, nes anokia čia šventė, kai taip sparčiai bėga laikas.

– Prisipažinkite, ar dažnai pamąstote apie gyvenimo prasmę, bėgantį laiką, nugyventus metus?

Galvoti apie žmogaus gyvenimo prasmę, tarpusavio santykius – kasdienė aktoriaus duona.

– Ko mieliausiai griebiatės, kai norite atsiriboti nuo teatro, pamiršti rūpesčius, dar neatliktus darbus?

Kartais paprasčiausi užsiėmimai padeda atitrūkti. Ir dažniausiai – labai buitiniai. Tik visa bėda, kad turiu prisiversti jais užsiimti, nes, kaip ir dauguma aktorių, nemėgstu buities. Mane prablaško ir neleidžia liūdėti šuneliai – dvi mylimos augintinės. O pati gražiausia man šventė yra Kalėdos. Jau laukiu.

„Savaitė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Prezidento problema Lietuvoje: trys būdai, kaip Nausėda gali sutelkti galias savo rankose (16)

Prezidentas pagal Konstituciją yra pastatytas į tokią situaciją, kad kiekvieną kartą jam kyla...

Užkalnis atskleidė, kiek turi kainuoti jautienos kepsnys ir kaip reikia maitintis (91)

Kai dėl to „kaip reikia maitintis“, tai gal net kažkiek ir perspaudžiau, nes maitinasi visi,...

Tokio pasiūlymo nėra matęs net NT ekspertas: parduodamas butas viename iš Lietuvos dvarų (75)

Vartant nekilnojamojo turto skelbimus galima rasti tikrai įspūdingų pasiūlymų. Vienas tokių,...

Emigrantų gyvenimą ištyrinėjęs Gasanovas įvardijo dvi priežastis, kodėl lietuviai vis dar išvyksta (246)

Lietuva nyksta – tokias liūdnas prognozes neseniai atskleidė Jungtinių Tautų (JT) prognozės....

Autoritetingas teisininkas su nerimu stebi pokyčius Vokietijoje: kas vyksta su galingiausia Europos valstybe? (337)

Vokietijoje nyksta piliečių pasitikėjimas politika. O visuomenė be pasitikėjimo, anot politologo...

Darbo jėga Lietuvoje nebe pigi: kas antram 870 eurų atlyginimas yra per mažas (56)

Kas antram dirbančiajam per maža 870 eurų atlyginimo, o beveik 10 proc. dirbančiųjų apatine...

Ernestas Parulskis

56k eurų už paveikslą. Atsargus naujas lietuviško meno rekordas

Prieš pora mėnesių, gruodžio 28-ą, vieną nišinę bendruomenę sukrėtė nedidelė sensacija –...

Italijoje dėl koronaviruso izoliuojama daugiau nei dešimt miestų, atšauktas Venecijos karnavalas papildyta 17:17 (153)

Italijai kovojant su didžiausiu koronaviruso protrūkiu Europoje, vyriausybė nusprendė blokuoti...

Gediminas Jankauskas. Tikrų ir išgalvotų šnipų voratinkliuose

Beveik vienu metu tarsi iš gausybės rago ant kino žiūrovų galvų pasipylė visokiausių žanrų...

|Maža didelių žinių kaina