aA
„Ne bobų vasara“ – knyga apie tai, ką per kelis pastaruosius gyvenimo dešimtmečius patyriau ir supratau. Ką išmokau iš knygų, iš talentingų žmonių paskaitų internete, iš pokalbių su kitomis moterimis ar su psichoterapeute Brigita, kuri ne vieną kartą yra ištraukusi mane ir daug mano draugių iš nevilties spąstų.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Rūta Vanagaitė (g.1955) – teatrologė, prodiuserė, viešųjų ryšių specialistė, neseniai parašiusi pirmąją Lietuvoje knygą apie tėvų senatvę ir slaugą. Festivalio LIFE įkūrėja, televizijos laidų „Pagauk kampą“, interaktyvaus projekto „Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje“ prodiuserė, politikė, rinkimų ir viešųjų ryšių kampanijų rengėja.

Pristatome naujos R. Vanagaitės knygos „Ne bobų vasara“, skirtos moterims, kurioms jau virš 40, ištraukas. Kaip gyventi toliau?

*****************************

Ar tau jau keturiasdešimt? O gal mažiau, bet išpažįsti amžinos jaunystės kultą ir gyvenimo pusiaukelė tau atrodo tolygi mirčiai? Tuomet paimk į rankas šią knygą ir pabandyk prisijaukinti senėjimo baimę.
O gal tau jau daugiau nei penkiasdešimt – kaip man?

Sveika, mieloji. Aš pažįstu tave ir žinau, kaip jautiesi.

O svarbiausia, žinau, kad tu – ne boba. Tu Moteris – graži, stipri, gera. Ir jauna, nes Moteris nesensta.

Savo jubiliejaus išvakarėse parašiau knygą, kuri padės tau būti truputį laimingesnei – kad ir kokio amžiaus esi sulaukusi, kad ir kokius sunkumus patiri. Ji man pačiai padėjo.

Ši knyga bus tavo draugė, su kuria niūrią dieną lengviau išsklaidysi juodus debesis ir aiškiau pamatysi saulę.

Trumpą bobų vasarą mums dovanoja gamta, o amžina ne bobų vasara – tavo pačios rankose. Nepaleisk jos.

Ši knyga apie tai, kad tau duotas tik vienas gyvenimas. Tikriau sakant, jis nėra duotas, kai tau jau penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Jis arba baigiasi apie tą laikotarpį, palikdamas tave bjaurėtis savimi ir vegetuoti, susitaikius su artėjančia senatve ir mirties laukimu. Arba... Tikiuosi, kad knygoje bus keletas skyrių, kur jūs rasite šitą „arba...“ Kad rašydama surasiu ir aš pati...

In memoriam mano dvynei Aušrai, kuri niekada nepasens.

1. Kam ši knyga

Penkiasdešimtmetė moteris – tarsi rožė, pilnai išsiskleidusi ir, deja, jau pradėjusi vysti. Krinta vienas žiedlapis po kito. Tik tie žiedlapiai, kurie arčiausiai centro, rožės širdies, išlieka ilgiausiai. Vienas žiedlapis – skaisti oda, kitas – žvilgantys plaukai, trečias – seksualumas... Gaila tų žiedlapių, kuriuos praradome. Bet drauge praradome ir žiedlapius, kurių negaila: nepasitikėjimą savimi, nesaugumą, baimę: ką žmonės pagalvos... Kai daug žiedlapių iškrinta, lieka vis dar žydinti brandi rožė – tikroji tu. Lieka dar daug laiko iki šalnos...

Pauline Bewick, dailininkė

„Noriu pasakyti labai svarbų dalyką. Žmonės nusprendžia pasenti. Tarsi jie pasakytų sau: na, štai ir viskas, aš pasenau. Ir tada jie pasensta.

Doris Lessing, rašytoja

„Man keturiasdešimt septyneri metai; jeigu, sakykim, aš gyvensiu ligi šešiasdešimt, tai lieka dar trylika. Daug! Kaip išgyventi tuos trylika metų? Ką aš veiksiu, kuo užpildysiu juos?“– nevilties apimtas klausė Antono Čechovo herojus Dėdė Vania. Skaitai ir juokinga, tiesa? Keturiasdešimt septyneri metai – pats vidurvasaris. Arba sąvoka „balzakiško amžiaus moteris“.

Tai – trisdešimtmetė, šiais laikais tokio amžiaus sulaukus gyvenimas tik prasideda... Praėjus šimtmečiui po „Dėdės Vanios“ laikų žmonių amžius neįtikėtinai pailgėjo – dabar Lietuvos moterys gyvena maždaug septyniasdešimt aštuonerius metus. Kasmet mūsų gyvenimas pailgėja 2–3 mėnesiais. Po dvidešimt metų Lietuvos moterys gyvens 84–85 metus.

Kaip nugyventi tuos likusius dvidešimt, o gal net trisdešimt metų, kuo juos užpildyti? Kiekviena iš mūsų savęs klausia to paties, kai po penkiasdešimtmečio ar šešiasdešimtmečio jubiliejaus išsiskirsto svečiai. Pasižiūri į veidrodį ir nebenori jo daugiau matyti. Sako, moteris tol jauna, kol gali žiūrėti į save nusirengusią. Kiek iš mūsų, sulaukusių penkiasdešimt, penkiasdešimt penkerių ar šešiasdešimt metų, tai gali daryti nepuldamos į neviltį ar prie šaldytuvo – juk vis tiek beviltiška? Tas celiulitas, tas nukaręs pilvas ir mirusi krūtinė...

Tau jau penkiasdešimt arba penkiasdešimt penkeri (taigi netrukus bus šešiasdešimt). Tavo, kaip moters, kuri domina vyrus, gyvenimas baigėsi prieš 10–20 metų, ir gatvėje niekas niekada nebemes į tave žvilgsnio, galinčio reikšti vos ne gyvenimo posūkį... Meilė ir seksas baigėsi, nežinia, ar dėl to, kad tu pati nebenori, ar kad nebenori jis. Esi galbūt viena, palikta, išsiskyrusi, o galbūt šalia – bute, ant sofos, o naktį – kitame miegamajame pilvotas plikas žmogus, kurio prisilietimas kadaise kėlė virpesį, o dabar nuo jo sklinda raugintų kopūstų kvapas.

Viena mano bičiulė sakė, kad kiekvieno romano pabaigą ji pajunta, kai nuo mylimojo ima sklisti raugintų kopūstų kvapas. Tada žino – viskas. Dabar gal ir ji pati vyrui tais kopūstais arba virtomis morkomis atsiduoda. Pati taip svarsto. Todėl jis jau turi kitą – dvidešimt ar trisdešimt metų jaunesnę, ir mes apie tai žinome arba tik nujaučiame ir nesigiliname, nes saugome save (o sakom, kad saugome šeimą).

Gyvenimas darbe baigėsi, pensija – po keliolikos ar kelerių metų, o jei dirbi, kad ir kur atsidurtum, paprastai esi vyriausia. Jauni eina parūkyti, tūsintis, tu jau ne. Jokių šansų, kad kada nors gyvenime gausi naują darbo pasiūlymą. Pramogos baigėsi – ar eisi į restoraną arba į koncertą trypti su visais, plaikstytis kaip kokia durnelė? Žiūrėk, kas nors pasakys: pensininkė durniuoja. Klimaksinė. Eisi su drauge į teatrą ir mirtinai nuobodžiausi jame, nors plosi ir vaidinsi, kad gerai praleidai vakarą. Nueisi į kiną – ten užsimiršti lengviau. Viskas. Tavo tūsai – draugų jubiliejai ir giminaičių laidotuvės.

Motinystė baigėsi, nes vaikai arba iškeliavo, arba jei dar turi kokį neiškeliavusį, jis su tavimi bendrauja vienskiemeniais sakiniais: „Nu. Aha. Gerai. Ką? Ne, mam, negaliu.“ Sveikata baigėsi – skauda nugarą, kamuoja nemiga ar menopauzė, ant vaistų lentynėlės vis daugiau papildų ir tablečių nuo to ir nuo ano, ir dar velniai žino nuo ko... Ant veido vis storiau kažką tepi, ir vis menkesnis to tepimo rezultatas. Sutinki savo buvusius bendraklasius ir nepažįsti: kas ta raukšlėta boba, kas tas apsunkęs senis – nejaugi ir aš taip pat pasenau kaip jie?

O liūdniausia – baigėsi žmogiški prisilietimai. Niekas tavęs nebeapkabina. Be prisilietimo, be fizinio kontakto gyvūnai kenčia, ką jau kalbėti apie žmones. Visą gyvenimą mums reikia kieno nors – mamos, vyro, vaiko, na, nors šuns ar katino – kūno šilumos, reikia kontakto – peties, rankos, snukučio, antraip jautiesi visiškai vienišas. Beveik miręs. Pasaulyje atsiranda nauja profesija – „glostytojai“, tie, kurie už pinigus tave apkabina ir pabūna prisiglaudę. Tik tiek. Tokia terapija.

Taigi tau penkiasdešimt. O gal jau tuoj bus šešiasdešimt. Viskas baigėsi ir drauge viskas tęsiasi. Iš kur semtis jėgų gyventi toliau? Iš kur – gyvenimo džiaugsmo? Dėl ko gyventi? Laukti pensijos, iš kurios neišsiversi? Laukti anūkų, kad dar kartą, kiek tau leis vaikai, žentai ir marčios, pajustum prisilietimo, motinystės džiaugsmą, viltį, kad kažkas ne baigiasi, o prasideda? Dar vienas gyvenimas, kuriame dalyvauji ir tu. Bet tai nebe tavo gyvenimas. Neapgaudinėk bent jau savęs.

Natūrali gyvenimo trajektorija yra tokia: iki 30–35 metų ji po truputį kyla, paskui po truputį ilgai ir beviltiškai leidžiasi žemyn. Lėta keturiasdešimt metų nuokalnė, natūrali žmogaus degradacija. 20–30 metų pamažu ir užtikrintai leidiesi žemyn, į negalios, senatvės, mirties pakalnę. Tačiau esu tikra – jei labai pasistengsi, gali šią gyvenimo trajektoriją išlaikyti beveik nežemėjančią visą gyvenimą. Išlaikyti iki pabaigos, iki staigaus „stop“, kuris vis tiek ateis. Gali visą gyvenimą išsaugoti trisdešimtmetės gyvenimo kokybę – džiaugsmą, meilę, sveikatą... Tačiau tam, kad išlaikytum trajektoriją tiesią, turėsi gerokai pasistengti.

Bet argi neverta pasistengti? Kokia kaina gali būti per didelė už tūkstančius nuostabių dienų, kurios tavęs laukia?

Mano amžiaus moteris išgyvena rudenį – derliaus metą. Tai metas, kai subrandini vaisius, tam tikrą gyvenimo išmintį ir norisi surūšiuoti tuos vaisius, sukrauti krūvon ir atiduoti, išnešti, pasidalyti. Tam ir rašau šią knygą. Rašau, kol dar esu gyva ir nenukvakusi.

Rašau, kad baigdama šeštąją gyvenimo dešimtį sudėčiau savo patirties vaisius į vieną krūvą ir pasidalyčiau. Jei rytoj mirčiau, kas nors iš manęs pasiliktų. Kažkas, ko kam nors galbūt prireiks. Suprask, ne veltui gyvenau. Nes visa kita, ką padariau per gyvenimą, – LIFE festivalis, didžiuliai Vasario 16-osios koncertai Katedros aikštėje ir per televiziją, laida „Pagauk kampą“ ir dar velniai žino kas, ko jau ir pati nebeprisimenu, – visa tai tik pėdsakai smėlyje. Anot poeto: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės!“

Bet gal ir nereikia susireikšminti? Žinai, kokį užrašą Woody Allenas norėtų matyti ant savo paminklo? „Čia guli Woody Allenas. Na ir kas?“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: lietų ir šlapdribą pakeis sniego pusnys (6)

Pirmadienį orus lems ciklonas keliaujantis nuo Atlanto vandenyno . Dangumi plauks niūrūs,...

„Paskutinis skambutis“ praėjo ramiai, tačiau tuo viskas dar nesibaigia (557)

Sekmadienį Vilniuje vykusioje masinėje protesto akcijoje „Paskutinis skambutis“ susirinko apie 6...

Kad pritrauktumėte šio milijardieriaus dėmesį, jums reikia iškristi iš mokyklos (40)

Kadaise sėdėjęs kalėjime už automobilių vagystę, Tally Fofana dabar sulaukia paramos iš...

Ir Jasikevičius, ir Adomaitis turi prastų naujienų (68)

Sunku prisiminti, kada paskutinį kartą mūšis tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“...

Kaunietis pasipiktino ligoninės darbu: numirėliui juk nėra kur skubėti (24)

„ Kas vyksta Kaune “ redakciją pasiekė Kauno klinikinės ligoninės administracijos darbu...

Šapoka: bandoma pažadinti Marxo šmėklą priešinsis bet kokiam pinigų mokytojams didinimui (520)

Finansų ministras Vilius Šapoka LRT TELEVIZIJOS laidos „ Savaitė “ studijoje teigė, kad...

Karieta su žirgais ir žiedlapiai iš sraigtasparnio: ištaigingos mafijos vadeivos laidotuvės pagaliau atvėrė akis namai – prabangūs iki absurdo (77)

Romos policija ėmėsi griauti aštuonis prabangius namus, pastatytus, kaip įtariama, mafijos klano,...

Vilniaus priemiestyje, magistralėje, žuvo mikroautobuso partrenktas jaunuolis (30)

Sekmadienio vakarą, apie 20.20 val., Vilniaus r., sostinės priemiestyje Raisteniškėse,...

Apžvalgininkas: premjeras nesuvokia, kad jis nėra Venesuelos policijos generolas (790)

Vargu, ar premjeras Saulius Skvernelis tikėjosi, kad nepatenkintų dėl etatinio apmokėjimo...

Į Paryžių nuvykęs lietuvis rado iki šiol skaniausius desertus, dėl kurių alpsta visas pasaulis: vieneto kaina – 2,5 euro (60)

Turbūt nėra tokių žmonių, kuriems nepatiktų desertai , tačiau dar smagiau juos valgyti, kai...