aA
„Esama motinų, kurios tampa visavertėmis asmenybėmis tik savo vaikų dėka. Vaikas pasieks, ko aš nepasiekiau. Gaus geresnį darbą, gyvens geresniame name, sukurs geresnę šeimą. Jos tarsi sako savo vaikui: „tu tapsi kažkuo, taip per tave ir aš jausiuosi kažkuo tapusi“, „nenuvilk manęs, aš tau tiek daug paaukojau“. Pažįstamos frazės? Galbūt tavo tėvai taip elgėsi su tavimi ir tu kartoji išmoktą modelį su savo vaikais? Stop, mieloji, stop“,- sako Rūta Vanagaitė savo knygoje „Ne bobų vasara“.
© Shutterstock nuotr.

Pateikiame Rūtos Vanagaitės knygos „Ne bobų vasara“ („Alma littera, 2015) ištraukas.

*******************

29. Vaikai yra paskolinti

Jūros pakraštyje galima rasti retą gyvūną, vadinamą „argonaute“ (paper nautilus). Argonautė nėra įsikibusi į savo kiaukutą. Jos kiaukutas – tarsi lopšys, kurį argonautė laiko apkabinusi visomis savo galūnėmis. Atėjus perėjimo laikui argonautė iškyla su juo į vandens paviršių. Čia iš kiaušinių išsirita ir išplaukia į jūrą jos vaikai. Tada motina argonautė palieka savo kiaukutą ir pradeda naują gyvenimą.

Anne Morrow Lindbergh, „Jūros dovana“

Jei tau penkiasdešimt, vadinasi, tavo vaikams jau daugiau kaip dvidešimt. Jie suaugę žmonės – taigi jiems tavęs nebereikia. Žiauru? Vienoje patarimų moterims knygoje radau tokią frazę: „Pirmas ir svarbiausias patarimas: stenkis būti kuo toliau nuo savo suaugusių vaikų.“ Žiauru?

Mokykimės iš gamtos. Vilkė globoja savo vaikus, kol jie maži. Kai ateina laikas, ji pradeda juos mokyti medžioklės gudrybių, šiepia dantis, urzgia, taikosi grybštelti, kad jie liautųsi buvę vaikai. Kad jie patys taptų vilkais. Vilkė verste verčia savo vaikus suaugti. Ji juos paleido į gyvenimą.

Liepos pabaigoje gandrai gandriukus moko skraidyti – jie ruošia juos ilgajai kelionei į šiltuosius kraštus, po kurios jie savo vaikų daugiau niekada nebematys arba jei pamatys, kausis su jais dėl lizdo. Gandrai vaikus išaugino ir paleido.

Kodėl mums, motinoms, taip sunku paleisti savo vaikus?

Louann Brizendine knygoje „Moters smegenys“ sakoma: „Kai moteris išleidžia į gyvenimą visus savo vaikus, senovinis „mamos“ įspaudas jos smegenyse ima blėsti, leisdamas jai ištraukti keletą jungčių iš smegenyse įmontuoto vaikų sekimo įtaiso. Kai bambagyslė yra nutraukiama ir vaikai palieka namus, mamos smegenų grandys pagaliau tampa laisvos ir gali būti pritaikytos naujiems siekiams, mintims ir idėjoms įgyvendinti. Tačiau dauguma moterų, vaikams palikus namus, iš pradžių jaučia beviltišką liūdesį.“1

Taip, mūsų vaikai jau nuo trylikos ar penkiolikos metų neleido prisiliesti, apkabinti, taigi fizinio kontakto praktiškai su jais nebeturėjome nuo paauglystės. Tačiau, sako psichologė, „vis dėlto įprastas kontaktas, gyvenant po vienu stogu su vaikais, teikė užtektinai peno mūsų smegenims, toms jų dalims, kurios atsakingos už rūpestį ir globą“2. Motiniškoji moters smegenų dalis išlieka alkana ir darbinga iki pat mūsų gyvenimo pabaigos – užtat mes taip atsigauname tapusios močiutėmis.

Tačiau ar mes nebandėme per vaikus realizuoti savęs, nerealizuotos?
Gyventi ne savo gyvenimą, o jų, nes mūsiškis gyvenimas kaip ir nepavyko, nepasistengėme, kad pavyktų, tad perkėlėme išsipildymo užduotį ant savo vaikų pečių? Et, iš manęs nieko dora neišėjo, kam čia stengtis, pasigimdysiu vaikus, gal jiems gyvenimas nusiseks.

Būti motina – mūsų vaidmuo, mūsų tapatybė. Mes privalome rūpintis, kad vaikai būtų saugūs, gautų maisto, gerus namus ir išsilavinimą, bet jei mes susitapatiname su motinos vaidmeniu, imamės pernelyg rūpintis savo vaikais, tuomet stabdome jų brendimą, paralyžiuojame jų natūralų norą pažinti pasaulį. Kai jie suauga, mes nepaleidžiame jų, nes paleisdami vaikus prarandame savo tapatybę. Aš esu motina, o jei vaikui manęs nebereikia, tai kas iš manęs lieka?

Jei esi tokia motina, kenki savo vaikui, bet pirmiausia pati sau. Bandai save įtikinti, jog labai rūpiniesi vaiku, tačiau visų labiausiai rūpiniesi, kad TAU neatsivertų tuštuma, jei motinos vaidmuo bus iš tavęs atimtas. Beliktų vegetuoti, kol gausi močiutės vaidmenį ir vėl pulsi rūpintis, kad gyventų kažkas kitas, užuot gyvenusi pati?

Esama motinų, kurios tampa visavertėmis asmenybėmis tik savo vaikų dėka. Vaikas pasieks, ko aš nepasiekiau. Gaus geresnį darbą, gyvens geresniame name, sukurs geresnę šeimą. Jos tarsi sako savo vaikui: „tu tapsi kažkuo, taip per tave ir aš jausiuosi kažkuo tapusi“, „nenuvilk manęs, aš tau tiek daug paaukojau“. Pažįstamos frazės? Galbūt tavo tėvai taip elgėsi su tavimi ir tu kartoji išmoktą modelį su savo vaikais? Stop, mieloji, stop.

Vaikai suaugo. Su jais buvo taip gera, kai jie buvo maži. Tu buvai jų gyvenimas – nieko daugiau nereikėjo. Nebuvo tuščių vakarų ar savaitgalių, visada turėjai kompaniją, visada jauteisi visavertė, nes labai reikalinga. Gal ir vyro atsisakei, nes juk ir be jo turėjai šeimą, turėjai savo vaikus.

Sunkumai prasidėjo vaikams tapus paaugliais. Jie netvarkė savo kambario. Jie sėdėjo prie kompo, kai turėjo eiti miegoti. Jie garsiai leido muziką. Jie grįždavo (arba negrįždavo) naktimis ir tu neišsimiegodavai. Kartą grįžo išgėrę. Kuprinėje radai cigarečių pakelį arba prezervatyvų. Jie niekada neskambino tau pirmi, o kai paskambindavai, nekeldavo ragelio, varydami tave iš proto.

Į visus tavo klausimus jie atsakydavo vienskiemeniais žodžiais – net ne sakiniais, ir tuoj pat užsidarydavo savo kambaryje. Tau atrodė, tarsi jie būtų apimti depresijos (tiesa, depresija kaipmat praeidavo, kai paskambindavo ar ateidavo jų draugai). Kas nutiko? Ką bloga jiems padarei? Kodėl jie tavęs nebemyli?

Todėl, kad taip sutvarkė Motina Gamta. Jeigu jie tave tebemylėtų kaip vaikystėje, jiems būtų sunku palikti namus ir pradėti savarankišką gyvenimą. Tu jiems tiek daug davei, bet jie dabar visiškai nenori su beribiu dėkingumu žiūrėti tau į akis. Viskas, ko jie dabar nori: dingti, išeiti iš namų, būti su savaisiais, išbandyti alkoholį, seksą, atrasti pasaulį, pakliūti į pavojus, išsikapanoti iš jų – PATYS, be tavo pagalbos. Jie nori sutraukyti grandines, kurios juos rišo prie namų, prie tėvų, tuomet lėkte užlėkti ant aukščiausio kalno ir visam pasauliui sušukti: „Aš laisvas!“

Clarissa Pinkola Estés knygoje „Bėgančios su vilkais“ tą neišvengiamą ir motinoms tokį skaudų jaunystės maištą prieš tėvus vadina žiauriai: „leisti gerajai motulei numirti“.

Psichologė kalba apie tai, kad mergaitei bręstant ateina metas, kai „geroji motulė“, tiek sykių anksčiau ją gelbėjusi ir traukusi iš bėdos, pasidaro pernelyg gera, o jos išskirtinis rūpestingumas ir globa pradeda trukdyti dukteriai priimti naujus gyvenimo iššūkius – vadinasi, tobulėti.

Tačiau vaikai turi pradėti savarankišką gyvenimą pasaulyje, kuris anaiptol ne motiniškai nusiteikęs jų atžvilgiu. Didžiausias pavojus, anot psichologės, „kai pernelyg gera motulė pasižymi nepalaužiama sveikata ir atkaklios piktžolės gajumu – ji veši sau ir lapoja, gobdama šakomis dukterį netgi tuomet, kai scenarijuje apie ją aiškiai pasakyta: „Skubiai palieka sceną.“3

Ką tau daryti? Suprasti, kas vyksta. Priimti tai kaip natūralų dalyką. Kuo anksčiau paleisi savo vaikus, tuo anksčiau jie grįš pas tave – tiesa, ne suvisam, tik pabūti, bet sugrįš mylėdami. Sugrįš kitokie, bet vėl bus artimi. Jų akyse nebebus to su neapykanta besiribojančio priešiškumo, kurį matai dabar. Jeigu bandysi žūtbūt laikyti vaikus prie savęs, jie vis vien išeis ir negrįš pas tave labai ilgai, jei apskritai grįš. Parodyk jiems, kaip tau sunku, kokia jautiesi įskaudinta, ir jie taip pat nenorės grįžti, nes juos slėgs kaltės jausmas. Kaltė stums juos nuo tavęs.

Taigi jei vaikams atėjo laikas palikti namus, padėk jiems susidėti daiktus. Atidaryk vartus, pamosuok skepetaite, o paskui daryk viską, kad dideliame ir nesvetingame pasaulyje jie būtų kuo savarankiškesni.
Poetas Guillaume’as Apollinaire’as rašė taip: „Mes atvedėme juos prie krašto ir siūlėme paskraidyti. Jie spyrėsi. „Skriskit!“ – šaukėme mes. Bet jie ir toliau spyriojosi. Tuomet mes nustūmėme juos žemyn. Ir jie nuskrido.“4

Tačiau, kad ir kaip toli būtų tavo vaikai, visada būk pasiekiama, kai JIEMS tavęs reikia, – bus tokių akimirkų. Liga, pinigų stygius, prarasti draugai ar mylimasis... Tačiau kol jiems gerai, jie neieškos tavo peties. Tad jei neskambina, nerašo, džiaukis – viskas yra gerai.

Jie auga, bręsta, ieško savo vietos pasaulyje, kuriame tavęs jau nėra. Nei telefonu, nei žinutėmis, skaipo skambučiais nepersekiok jų. Turi feisbuko paskyrą – įtrauk savo vaikus į draugus ir kartkartėmis pasižiūrėk, kas vyksta jų gyvenime, bet nekišk savo komentarų, laikų, nes tai gali juos dirginti. Jie juk su draugais savo naujienomis dalijasi, su savaisiais, o tu esi... esi mama, žinok savo vietą. Tavo vieta – praeityje, bent jiems taip tikrai atrodo. Jei bus labai sunku, vieną akimirką įsivaizduok, kaip tu pati jaustumeisi, jei tavo mama tau ištisai skambinėtų ir tikrintų, ką veiki, jei jinai neatsitrauktų nuo skaipo.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Navickas prarastus atlyginimus mokytojams žada kompensuoti per kelerius metus (223)

Mokytojai streikuoja jau nuo lapkričio 12 dienos, nuo lapkričio 28 dalis mokytojų budi ir derybų...

Sulaukus baltų Kalėdų suspaus šaltis – laukia dviženklis minusas (55)

Paskutinė savaitė iki Kalėdų bus žiemiškai šalta ir balta. Šalčio netruks ir per šventes...

Lietuvos miestų žaliaskarių kova: išrinkite mieliausią balsuokite (3)

Sakoma, kad žolė kitur žaliasnė. O kaip su kalėdinėmis eglutėmis? Šį kartą DELFI ragina...

Netikėčiausi apdrausti kroviniai – delfinai, šaldyti graužikai ir istorinės relikvijos

Mūsų šalies draudimo bendrovėse apdraudžiami ne tik įprasti kroviniai , bet ir transportuojami...

Meilutytei vaikų linkėjęs Juozaitis: sidabras 25 metrų baseine? Ne kažin kas (260)

Monrealio olimpinėse žaidynėse 1976-aisiais bronzos medalį 100 m krūtine plaukime iškovojusį...

Jaunoms pasipuošti lengva, o ką daryti vyresnėms? Patarė, kaip dabintis senjorėms

Artėjant šventiniam laikotarpiui, daugelis nejučia ima galvoti ne tik apie tai, kuo bus puošiamos...

Naujo „Volvo S60“ testas: kokybė švediška, bet pagaminta JAV (1)

Po visai neseniai įvykusio naujojo „ Volvo V60 “ pristatymo sulaukiau kvietimo apsilankyti ir...

Sniegas sukaustė Vilnių – miestas dūsta spūstyse, pasipylė eismo įvykiai (95)

Kone visą parą besitęsiantis snygis vairuotojams tapo rimtu išbandymu. Spūstys miesto gatvėse...

Burnoje tirpstantys Beatos Nicholson pyragėliai su kopūstais: ilgai vargti nereiks (13)

Naminiams pyragėliams puikiai tiks sluoksniuota tešla , kurios nesunku įsigyti kiekvienoje...

Kaunas siūlo geriausią darbą už 1000 eurų, bet niekas netrykšta noru jo imtis (208)

Viešoje erdvėje galima pastebėti reklamų, kviečiančių rinktis naują profesiją. „Kaunas...