Puoselėja totoriškas tradicijas

Subartonių totorių bendruomenės pirmininkė Liusė Gaidukevičienė puikiai išsiverčia be parduotuvės, kurios kaime nėra. Į Merkinę nuvažiuoja tik tada, kai reikia duonos, druskos, cukraus, aliejaus. Darže užsiaugina daržovių, o dviejų ožkelių pieno, iš kurio pasigamina varškės bei sviesto, užtenka jai ir vyrui.

Liusės ir Vlado Gaidukevičių šeimoje susilieja dvi kultūros – iš virtuvės virsta gardus totoriškų-lietuviškų patiekalų aromatas. 

Virtiniai valgomi šaukštu 

Liusė pasitinka po medžiu prie namo baltai padengusi stalą ir paruošusi totoriškus pusryčius. Jai padeda vyras Vladas. Kol ji už stalo sodina svečius, vyrui pakužda į ausį, kad virtinukus reikia apibarstyti susmulkintais mėtų lapeliais.

O kol virtiniai dar puode kunkuliuoja, vaišina kava su ožkos pienu.

Virtiniai su varške – tradiciniai totoriški pusryčiai. Jie dideli, valgomi būtinai tik šaukštu ir jokiu būdu negnybiami pusiau lėkštėje, nes išbėga visas skanėstas – geriau kąsti tiesiai iš šaukšto.
Virtinių tešla maišoma iš kiaušinių, vandens ir miltų. Įdarui reikia varškės, kiaušinio trynio ir cukraus. Padažui išlydomas sviestas (iš ožkos pieno). 

Tradiciškai tokius virtinukus arba koldūnus su mėsa šeimoje ruošia vyriausia moteris – močiutė.

Autentiškas šimtalapis 

Liusė moka kepti totorišką tradicinį skanėstą – šimtalapį. Užmaišo mielinę tešlą iš miltų, kiaušinių ir cukraus, padalija porcijomis ir kildina šiltai pakišusi po pagalve. Didelis šimtalapis daromas net iš penkių lakštų. Kai tešla pakyla, už kraštų ją tempia kartu su vyru. Darbas labai sudėtingas, reikalaujantis daug įgudimo. Vlado nuomone, šimtalapio kepimas – nepaliaujamas tobulėjimo procesas, nes kiekvieną kartą pavyksta vis kitaip. Net po daugelio metų praktikos pasitaiko, kad tešla plyšta. Lakštas toks didelis, kad jo kraštai nukara nuo stalo žemyn net iki žemės. Tešlą gražiai apipjauna, iš tešlos likučių iškepa kitą pyragą. 

Šimtalapis kepamas krosnyje, kurią iškūrena vyras tik lapuočių malkomis. Labai svarbu pasiekti tinkamą temperatūrą – jei bus per karšta, pyragas prisvils, jei per vėsi – neiškeps. Sena krosnis buvo pastatyta dar prieš karą, kai dideliame name buvo įrengta pradinė mokykla.

Šimtalapio įdarui totorė aguonas maišo su cukrumi, kiekvieną lakštą patepa lydytu sviestu. Suformuotas pyragas dedamas į apskritą skardą, kuri naudojama tik šimtalapiui kepti. Liusė šią skardą paveldėjo iš mamytės, o ši gavo dovanų iš anytos. 

Šimtalapis išpopuliarėjo Lietuvoje, kepa visi, kas netingi. Tik bėda, kad receptūra iškraipoma. Gal ir skanu, bet šimtalapiu vadinti nereikėtų. Totorės Liusės šimtalapis – autentiškas, tik kai kuriuos gamybos niuansus ji laiko paslaptyje. 

Pyragai su mėsos įdarais 

Totoriai kiaulienos nevalgo. Šio musulmoniško priesako laikosi Liusė. Jos vyrui tokios griežtos „dietos“ nėra. Dėl avienos – priešingai. Vladas pareiškė, kad niekada nevalgys tokios mėsos, bet užteko kartą paragauti, ir nuomonę pakeitė. 

L. Gaidukevičienė pasakoja, kad totoriai mėgsta gaminti mėsiškus pyragus. Tešla ruošiama kaip šimtalapiui, tik be cukraus, o įdaras maišomas iš mėsos, svogūnų ir moliūgo. Apskritai, moliūgų valgiai priskiriami prie totorių nacionalinių patiekalų. Moliūgas kepamas ir vienas, be jokių priedų.
Iš nesaldžios mielinės tešlos kepamas pyragas su mėsos ir svogūnų įdaru. Trikampės formos pyragėliai ruošiami iš kapotos tešlos su sviestu kaip kibinai, o įdarui kubeliais supjaustoma žalia bulvė, sumaišoma su sviestu ir mėsa. 

Į miltinius pyragėlius iš koldūnų tešlos dedama smulkiai kapotos mėsos, svogūnų, prieskonių. Apskritai, koldūnams mėsa niekada nemalama, tik smulkiai sukapojama. 

Skanus ir troškintas agurotis, į jo išskobtą vidų prikemšama kapotos mėsos, svogūnų, ryžių, kiaušinių. Kepamas troškintuve orkaitėje. 

Totoriai per šermenis vaišinasi ritualine saldžia, labai kaloringa ryžių koše. Išmirkyti ryžiai apipilami pienu, pridedama sviesto, cukraus, razinų. Užverdama ir karštai šutinama, kol ryžiai išbrinksta. Apipilama lydytu sviestu, apibarstoma cinamonu. 

Muziejiniai totoriški indai 

Liusės ir Vlado Gaidukevičių namuose įrengtas privatus totorių kultūros ir istorijos muziejus, kuriame tarp kitų eksponatų saugomi virtuvės indai: čeburėkams, kibinams, koldūnams, kavai virti, žalvariniai puodai pienui virinti, varinis dubuo uogienei gaminti. 

Ant sienos pakabinta medinė gelda koldūnų tešlai minkyti. Pasak L. Gaidukevičienės, panašioje lietuviai maišydavo bulvių tarkius cepelinams. Juos mėgsta ir totoriai, tik skirtumas tas, kad jų cepelinai yra apvalūs. 

Pasak Liusės, jų šeimos virtuvėje susijungusios dviejų kultūrų tradicijos. Kai ištekėjo, gyveno kartu su anyta ir turėjo prisitaikyti prie jos lietuviškos virtuvės. Totorė išmoko puikiai gaminti dzūkiškus valgius. 

Anksčiau ūkiški pusryčiai buvo ruošiami labai sotūs. Šeimynai buvo verdama griežčių lapienė, kepami blynai ir dar ant stalo pastatoma kaloringa pieniška sriuba – kruopienė arba pupelių su gruce (miežinėmis kruopomis). 

Tradicinę duoną totoriai kepa iš raugintos kvietinių miltų tešlos, tačiau gyvendami Lietuvoje „asimiliavosi“ – pamėgo juodą ruginę. Liusė anksčiau namuose kepė duoną, nes pirktinė buvo labai neskani. Dabar jau galima ir parduotuvėje nusipirkti natūralios, kuri primena naminę. 

Jos darže auga visos daržovės, kurių užtenka ir vasarai, ir žiemai. Žaliuoja ir prieskoninės žolės, o kvapnių žolelių arbatai jiedu prisirenka pievose.