Apie nuveiktus darbus, lėtą miestelio gyvenimą ir krizių įveikimo svarbą šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje kalbėjomės su psichoterapeutu, profesoriumi Rimantu Kočiūnu.
– Ar galima teigti, kad HEPI atsiradimo užuomazgos prasidėjo dar tada, kai Birštono Irklavimo bazėje vykdavo psichologų stovyklos?
– Prieš 24 metus Birštone vykdavo psichologų seminarai, Irklavimo centras buvo ta vieta, kur 1996 m. įsikūrė Humanistinės ir egzistencinės terapijos institutas. Ten gyvenome porą metų labai asketiškomis sąlygomis – nešildomose patalpose, kur sportininkams buvo skirti didžiuliai kambariai su lovomis. Atsinešę stalų vieną tokį kambarį pavertėme auditorija. Vėliau pasišnekėję su klebonu persikėlėme į priešais esančius Vyskupijos svečių namus. Jau trejus metus esame įsikūrę šiame name prie Nemuno.
– Šiemet Jūsų vadovaujamas HEPI švęs 20 metų jubiliejų. Kokius tikslus pasiekėte, ar judate ta linkme, kokią nusibrėžėte pradžioje?
– Idėja buvo subrendusi nuo pat pradžių, todėl nesiblaškėme. Yra daug psichoterapijos mokyklų, kiekviena moko ir ruošia savo specialistus savaip. Mūsų institutas vadovaujasi filosofinės mokyklos atstovų – S.Kierkegaardo ir M.Heideggerio – požiūriu į žmogų, kaip į asmenį su visu pasauliu, neatsiejamą nuo santykių bei pasaulėžiūros.
Kūrėme egzistencinės terapijos institutą. Užuomazgos jau buvo ne tik pas mus, bet ir aplinkinėse šalyse. Praėjo 20 metų, tokie centrai jau veikia Latvijoje ir Estijoje. Birštono kurorte įregistruotoje Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijoje yra 300 narių. Šioje erdvėje mūsų egzistencinės psichologijos mokykla tapo stipri ir žinoma. Pernai gavome Europos akreditaciją, todėl baigusieji institutą gali gauti Europoje sertifikuojamą diplomą ir patekti į Europos psichoterapeutų registrą.
– Kas yra HEPI studentai?
– HEHI rengia podiplomines studijas. Daugiausia tai – psichologai, jau turintys išsilavinimą, medikai ir socialiniai darbuotojai. Yra ir kitų specialybių žmonių, norinčių būti psichoterapeutais ar nusprendusių keisti profesiją. Anksčiau priimdavome juos perspėję, kad atsižvelgtų į savo šalies reikalavimus: ar jiems, neturintiems pagrindinio išsilavinimo, bus pripažintas psichologo diplomas. Tai Lietuvoje yra būtina.
Dabar rengiama vienų metų paruošiamoji programa, į kurią priimami žmonės, neturintys psichologo specialybės. Kartais tie žmonės yra jau baigę psichologiją, bet nori atnaujinti žinias, nes dar niekur nedirbo.
– Esate surinkę daug garsiausių Lietuvos psichiatrų ir psichologų, kurie dėsto jūsų institute. Patarkite, kaip dėstytojui užsiauginti autoritetą?
– Mūsų studentai giria dėstytojus, stebisi, iš kur mes tokių turime. Visada kviečiu dėstyti jau truputį žinodamas žmogų.
Tai turi būti žmogus, kuris ne tik dėsto, bet ir gyvena tuo, ką dėsto. Jis neperduoda žinių, o įsitraukia į jas, neskaito iš lapo, dalijasi, pasakoja ir yra nuolat užimtas. Tokios asmenybės, gyvenančios savo dėstomu dalyku, studentus patraukia, palaiko jų motyvaciją ir „uždega“. Per du dešimtmečius daugelį mūsų instituto dėstytojų sudaro buvę studentai – apie 80 proc.
– Institute vyksta sapnų analizės seminarai. Papasakokite, kiek yra svarbūs sapnai kiekvieno žmogaus gyvenime ir ką gali duoti jų analizė?
– Turbūt sutiksite su manimi, kad žmonės sapnais domėjosi visada, todėl egzistuoja sapnininkai ir pan. Norisi įslysti į tą paslaptį į, pažiūrėti, kas už jos yra. Froidas yra sakęs, kad sapnai – karališkas kelias į pasamonę.
Aš manau panašiai. Manau, kad kiekvienas sapnas kažką reiškia, jis nėra atitrauktas nuo gyvenimo. Sapnų terapija mokoma visose psichologijos mokyklose. Darbas su sapnais užima svarbią vietą, nes tai yra netiesioginis būdas pasiekti netikėtai išplaukiančius dalykus, kurių šiaip neprisiminsi ir nesugalvosi.
Mes šios temos nelabai akcentuojame, bet sapnų analizės kursui, vykusiam prieš kelias savaites, pasikvietėme egzistencinės mokyklos atstovę iš Šveicarijos. Ji vedė labai įdomų sapnų analizės seminarą, kuriame pasakojo, kaip padėti kitam žmogui susigaudyti jo sapnų medžiagoje.
– Ar įmanoma išmokti įveikti krizes?
– Tai – dar vienas naujas dalykas. Šią medžiagą dėsto dr. Kristina Polukordienė, kuri yra praktinio darbo su krizėmis pradininkė, įsteigusi „Jaunimo liniją“, ir kompetentinga specialistė, besidominti šia tema. Ši programa, trunkanti pusantrų metų, yra skirta krizių konsultavimo specialistams rengti.
Krizė yra „aštri“, susijusi su išgyvenimais ir reikalaujanti greitos pagalbos. Psichoterapijoje galime judėti lėtai, analizuoti, kapstyti tam tikrus dalykus, o krizėje reikia veikti operatyviai, ypač jei žmogus neteko artimojo, nebemato gyvenimo prasmės, išgyvena skyrybas, praranda darbą ir t. t.
Gyvenimas yra kupinas krizių, kurioms žmonės yra ypač jautrūs. Todėl specializuoti žmonės, galintys padėti kitiems, yra būtini.
– Priklausote egzistencialistams, vadinasi, nardote gyvenimo prasmės temoje. Ar dar užduodate tuos klausimus sau, o gal jau radote atsakymą?
– Ko gero, niekas neuždavinėja šio klausimo šiaip sau. Prasmės klausimas ateina savaime: kai pajunti, kad užsiimi netinkama veikla, kai nežinai, ką toliau daryti, kai staiga gyvenime kažkas sugriūva ir reikia susitaikyti su nauja aplinka, kai atsiranda tuštumo jausmas. Tada ir kyla klausimas, ateina poreikis ieškoti atsakymo.
Egzistencinė terapija akcentuoja prasmės jausmo buvimo svarbą. Kai jis yra, mes apie jį nekalbame – gyvename, kažkuo užsiimame. Psichoterapija rūpinasi, kad žmogaus gyvenime būtų kuo užsiimti ir kad tos krizės neištiktų. Tai – vienas svarbiausių gyvenimo klausimų.
Visi mes vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau išgyvename tai. Neišvengiamai susiduriame su viena, dviem, penkiomis ar dešimčia labai stiprių krizių. Tai – natūralu. Prasmės klausimas yra universalus.
– Kai persikėlėte gyventi iš Lietuvos sostinės į šį užkampį, ar nebuvo tame kontekste prasmės klausimo?
– Esu gimęs kaime, ant žemės, troboje. Tiesą pasakius, visąlaik svajojau gyventi mažesniame mieste. Vilniuje praleidau 30 metų. Birštonas prieš daugiau nei 20 metų man buvo didelis atradimas. Ieškojome vietos, kuri būtų toliau nuo triukšmo, blaškymosi, kur būtų galima atvažiuoti ir atsiduoti vien tam, kuo užsiimi.
Mūsų seminarai trunka iki dviejų savaičių, todėl Birštonas tam yra puiki vieta. Čia – tylu, ramu, arti miškas, paupys. Viskas čia vyksta lėtai. Net restorane jus aptarnaus lėtai, nes toks ritmas – normalu. Man atrodo, kad jis yra labai sveikas, palyginus su didesnių miestų gyvenimo tempu. Tai man buvo pakylėjimas, ne krizė.
Institutas atsirado, nes norėjosi daryti kažką, tačiau nežinojau, ką. Buvo įdomu dirbti universitete, bet kažko trūko. Norėjosi kažko neapibrėžto, su ateitimi, kur galima kūryba, kur kartu gali kurti kiti. Tai buvo labai svarbus ir stiprus gyvenimo išpildymas.
Esame trys HEPI steigėjai, kurie viską pradėjo ir kartu dirba iki šiol. Tai – instituto prezidentas Leonas Judelevičius ir psichologas Rimvydas Budrys. Aš užsiimu programa, mokymais, o visi bendrai kuriame atmosferą. Mokymo įstaigai labai svarbi atmosfera, ne tik mokymo dalykai. Ne tik tai, ką dėstai, bet ir tai, kaip žmonės jaučiasi čia atvažiavę. Jiems čia patinka.
– Dauguma, gyvenančių Birštone – atklydėliai. Ar dalyvaujate miestelio bendruomenės gyvenime?
– Persikėliau gyventi į Birštoną 2000-aisiais. Labai aiškiai pamačiau, kad darbo čia yra daugiau nei universitete. Tada vadovavau Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedrai. Reikėjo apsispręsti, nes ir ten, ir čia būti nesuspėjau. Atsisakiau pareigų, nors kadencija buvo nesibaigusi ir persikėliau ten, kur arčiau širdis, kur nuosavas kūdikis. Nesigailiu to.
Maži miesteliai turi glaudžią bendruomenę ir tam tikrą provincialumą: žmonės vienas apie kitą žino viską, neišvengiamai trinasi šonais. Aš mažai susijęs su miestelio bendruomene, sąmoningai joje mažai dalyvauju.
Mano profesija ir užsiėmimas nedera su dalyvavimu miesto gyvenime. Turime bendrų projektų su biblioteka. Nei mes kažko iš miesto prašome ar įkyrime, nei jie mus kaip nors išskiria ar labai padeda. Man atrodo, kad Birštonui mes duodame nemažai. Čia atvyksta daug žmonių iš įvairių kraštų. Vėliau jie atsiveža ir gimines pailsėti. Be to, seminarai vyksta visus metus, žmonės palieka pinigus, kažkur gyvena, maitinasi. Manau, kad esame geroji Birštono dalis.
