Jaučiu labai didelę gėdą kalbant apie savo problemas net ir jums, žmogui, kuris net nežino kaip atrodau, gi tiek daug žmonių pasaulyje gyvena nepritekliuje, kenčia smurtą ir yra visiškai vieniši. O aš tuo tarpu turiu mylinčią mamą, giminę, draugus, bet kartais tiesiog jaučiuosi taip beviltiškai, nors ir turiu daug mane mylinčių žmonių, bet jaučiuosi tokia vieniša. Kartais mąstau, kad man depresija, bet man net užsiminti dėl to kam nors būtu gėda. 


Iki 12 metų buvau labai laimingas vaikas (dabar man jau 21), bet tada mirė tėtis  ir nuo to laiko iki dabar niekada nesijaučiau visiškai laiminga. Žinau, kad  kiti vaikai iš viso nėra net tėvų savo gyvenime matę ir kad mano skausmas yra visiškai nieko vertas. Tiesiog aš buvau tėčio dukrelė, o su mama niekad net iki šiol nerandame bendros kalbos, kad ir kaip viena kitą mylėtume. Tad ir užaugau labai uždaro būdo.


Bet, svarbiausia, yra tai, kad visi mano, kad aš labai laiminga ir veikli mergina, na iš tikrųjų aš visur dalyvauju, savanoriauju gyvūnų globos namuose, šoku, studijuoju, bet, ko gero, nebuvo net savaitės, kad bent vieną kartą grįžusi namo neapsiverkčiau, niekas nežino, kad verkiu, kad man blogai, kartais verkiu taip, kad net ryte atsibundu ištinusiom akim, verkiu ne tik dėl tėčio, verkiu dėl kitų žmonių kančių, verkiu pamačiusi laidą apie badaujančius vaikus Afrikoje, verkiu dėl beglobių vaikų ir gyvūnų. . 


Neseniai išsipildė mano svajonė aplankyti Japoniją, maniau, kad laimingesnė negalėčiau būti, bet tik atsigulus viešbutyje į lovą pradėjau verkti, galvojau, o kad tik dabar galėčiau paskambinti tėčiui ir pasidžiaugti kartu.

Na nebežinau ką daryti, turiu daug tikslų, daug svajonių, bet kartais man užeina tokie liūdesio momentai, kad nieko nebenoriu daryti, o tik miegoti, valgyti ir žiūrėti beprasmius filmus. Neseniai išmiegojau netgi 24 valandas. Kambariokė net šaiposi kad tiek daug miegu. Dėl miego net suprastėjo mano pažymiai, nes vietoj to, kad mokyčiausi, aš tiesiog žiūriu filmus arba miegu. Nežinau kas man yra, tikrai turiu daug norų, svajonių, siekių, bet tie liūdnumo momentai mane žlugdo. Jaučiuosi kartais taip tarsi žiūrėčiau į viską pro miglą. 

AR BŪNA PER DAUG AŠARŲ?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:

Laba diena,

Taigi, jau devynerius metus jūs apverkiate savo tėvą. Jums skaudu, kad negalite pasidalinti su juo savo džiaugsmais. Kartu jums graudu pamatyti vaikus ar gyvūnus, kurie auga yra be meilės ir globos. Tai koks gi jūs esate žmogus?

Manau, kad tikrai ne „tėčio princesė“. Taip, kažkada jūs ja buvote. Jūs dalindavotės su tėvu savo džiaugsmais ir pati jautėtės tėvo džiaugsmas. Tiesiog dėl to, kad esate princesė. O princesės dažniausiai turi slaptą viltį tapti karalienėmis. Šis vaidmuo, žinoma, kažkiek jus įpareigodavo : patikti tėčiui, nepulti jo, palaikyti labiau jį, o ne mamą. Tačiau mainais jūs gaudavote tėvo dėmesį . Po to netekusi tėvo jūs pasijutote labai apleista. Ir nuskriausta. Su mama, kaip jūs rašote, artimo ryšio nejautėte. Juk jūsų širdis buvo atiduota ne jai, o tėvui. Tad ir likote tarsi beglobis vaikas savo širdyje. 

Tačiau tikri beglobiai vaikai greitai išvysto savotišką sielos „šarvą“. Jie išmoksta ne verkti, o kaip tik išgyventi skausmą. Jiems tenka išmokti išgyventi be artimo ryšio su tėvais, o atgyja jie suradę kitus artimus žmones- tuos, kurie būna pasiruošę juos globoti. Jie tampa kažkiek „surambėję“ savo siela. Tačiau atranda naujus tėvus. 

Jūs gi nesurambėjote. Jūs nepamiršote, kas yra palikto vaiko būsena. Ir štai ėmėte gelbėti bei gydyti visus, kas liko be tėvų priežiūros. Iš savo netekties jūs sukūrėte konstruktyvią veiklą. Palikdama vaikams bei gyvūnams viltį bei jausmą, kad kažkam jie rūpi. 

Tačiau dar likote jūs pati. Jūs vis dar sugebate verkti, ir darote tai labai dažnai. Man atrodo, kad jūs tarsi „užstrigote“ gedėjime. Ir tai reiškia, jog tėvas nenustojo būti jums „karaliumi“, į kurį jūs žiūrite iš arti. Jis tarsi visuomet yra šalia jūsų, o gal- prieš jūsų akis, užstodamas kitus žmones. Tik jis yra nepasiekiamas vaizdinys, negloboja jūsų, nesuteikia jums gyvos šilumos. Ir jūs jaučiatės nuskriausta. Ir žinoma, matote viską tarsi per miglą. Bandydama ilgai miegoti , jūs tarsi sakote :“tikrovė per daug skausminga, norėčiau, kad visą laiką tęstųsi sapnas“. 

Noriu jums priminti, kad ir esant gyviems tėveliams jų dukros „princesės“ iš tiesų irgi gyvena sapne. Tikrovėje mergaitėms nelemta tapti savo tėvelių karalienėmis. Jos turi pabusti, suprasti, kad tėvas jau turi kitą karalienę - savo žmoną. O dukros kitą paskirtį- palikti tėvų namus ir susirasti sau partnerius - „princus“. 

Tačiau tam reikalinga, kad jūsų sieloje atsirastų vieta, skirta tokiam „princui“. Dažniausiai jūsų amžiaus merginos susižavi, įsimyli, pamilsta ką nors. Ir tas „kas nors“ tampa mylimu ar artimu draugu, o tėvai, kad ir kokie geri jie būtų, pereina į kitą poziciją- palaikančią.

Tuomet jie nestovi nei per arti, nei prieš mūsų akis. Jie tarsi nutolsta, bet taip, kad mus matytų ir mus palaikytų, jei prireiktų. Net jeigu abu tėvai yra mirę, mūsų vidiniame pasaulyje jie vis vien lieka kažkur už mūsų. Mums užtenka juos prisiminti, ir išgirsti savo sieloje jų balsą, ir viduje atsiranda saugumo jausmas.

Bet tokia transformacija įvyksta natūraliai, jei jūs atsiskiriate nuo tėvų jiems gyviems esant. Netekus vieno iš tėvų vaikystėje žmonės dažniausiai „neperkelia“ mirusiojo už savo nugaros , o palieka juos priekyje ar šalia. Ir tai sukelia kankinantį nesibaigiantį jausmą- ilgesį ir nusivylimą.
Todėl, kad ir kaip jums būtų baisu tai daryti, jums reikia atsisveikinti su savo tėvu. Ir palikti jį kitur, ten, kur ilsisi ramybėje mirusieji. Apie tai yra tokia Rytų istoriją. 

„Vieną kartą mirė sultono mylimoji. Negalėdamas to atlaikyti, sultonas liepė patalpinti mylimąją į atvirą stiklinį karstą ir pastatyti jį savo miegamajame. Kasdien jis bučiuodavo jos kaktą ir kalbėdavosi su ja. Ėjo savaitės, mėnesiai. Mylimosios kūnas ėmė irti, veidas bjaurėjo. Bet sultonas to nepastebėdavo. Jam ji buvo gyva. Ilgainiui kambarius pritvindė tokia smarvė, kad tarnai paliko rūmus. Sultonas to nejautė. Tačiau vieną dieną nuo tvaiko jis apalpo. Išneštas į sodą jis atsipeikėjo. Aplinkui jį žydėjo rožės , čiurleno vanduo ir čiulbėjo paukščiai. Įkvėpęs gaivaus oro jis kurį laiką žiūrėjo į rožes. Po to nuskynė vieną iš jų, liepė tarnams iškasti duobę , palaidoti mylimąją, užkasti ir numetė rožė ant jos kapo.“

Sėkmės jums.

Olegas Lapinas

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (16)