Taip LRT RADIJUI sako socialinių mokslų daktarė, psichologė Daiva Selmistraitienė. Anot jos, melas ir fantazijos – vaikų raidos etapas, bet tai gali reikšti ir nepasitikėjimą savimi: „Tiek vaikui, tiek suaugusiajam, kuris savimi pasitiki, nėra poreikio pagražinti tiesos apie save ir artimuosius.“
– Ar žmonės daug meluoja?
– Pirmiausia, reikėtų įvardyti, ką vadiname melu. Jei melu laikytume tik sąmoningą, suplanuotą apgavystę, siekiant kitą suklaidinti, tie procentai sumažėtų. Bet jei melu laikysime ir tą, kuris naudojamas besirūpinant savimi ar kitais, jo padaugėtų.
Dažnai žmonės net nesuvokia, kad meluoja, sako netiesą. Tad kas yra melas? Jei sakome, kad tai netiesios sakymas, žmogaus suklaidinimas, svarbu, ar tai daroma tyčia, ar netyčia. Nes jei visai netyčia, sunku tai pavadinti melu. Jis gali būti labai sąmoningas, pusiau sąmoningas ir nesuvoktas.
– Ar nutylėjimas – taip pat melas?
– Tai laikytina melu, jei nutylima sąmoningai, siekiant savanaudiškų tikslų. Jei kitas žmogus gali nutylėjimą suprasti klaidingai, tai yra melas. Žinoma, mes nepasakome visko, kas tik ateina į galvą, jei tai ne į temą. Tuomet tai ne melas.
– Kokios melo priežastys?
– Motyvai svarbūs, o tai, ar pamelavęs žmogus jaučiasi gerai ar blogai, priklauso nuo jo asmenybės, charakterio, moralės, vertybių, psichologinės brandos. Yra žmonių, kurie pamelavę jaučiasi puikiai – stiprūs, apsukrūs, gudrūs. Kiti žmonės, net baltai pamelavę, gali jaustis labai blogai ir kone bėgti išpažinties tris kartus per dieną.
Manau, kad žmonės skiriasi tuo, ką jie laiko ir ko nelaiko melu. Tas pats dalykas vieniems bus melas, kitiems – ne. O priežastys ir motyvai, kodėl žmonės meluoja, – labai įvairūs. Tačiau turiu pasakyti, kad visi žmonės meluoja, nemeluojančių tikrai nėra.
Melo prigimtis slypi savisaugoje. Gal ir neteisinga sakyti, kad melas egzistuoja mūsų instinktuose ar atsirado su kalba, bet stengtis apsisaugoti, apgauti – būdinga visai gamtai. Net ir kiškis vasarą pilkas, žiemą baltas tam, kad apgautų vilką.
Gamtoje, visose gyvose būtybėse egzistuoja išlikimo instinktas, žmonėse taip pat. Tad savisauga, savo gerovės saugojimas, geresnio gyvenimo kūrimas – baziniai melo motyvai. Toliau jie skyla į įvairias šakas.
Vienas iš motyvų gali būti noras atsiriboti nuo kitų žmonių kišimosi ir kontrolės. Pavyzdžiui, paauglys sūnus gali sakyti tėvams, kad eina pas draugus, o iš tikrųjų eiti pas merginą. Arba darbuotojas gali viršininkui pasakyti, kad jam reikia į polikliniką, bet eiti kur nors kitur. Taip meluojama norint apsisaugoti nuo kitų žmonių brovimosi, kamantinėjimo.
Kartais žmonės meluoja norėdami pagerinti, sustiprinti savo įvaizdį. Pavyzdžiui, atėję į darbo pokalbį, kurdami savo gyvenimo aprašymą. Meluojama ir pasimatymų metu, susipažįstant. Net moterų makiažas – melas. Vyrams būdinga pasakoti, kiek daug jie uždirba ir kiek daug gali. Asmeniniuose santykiuose taip pat yra nemažai noro pasirodyti geresniu.
Meluojama siekiant galios, pozicijos įtvirtinimo, savo įtakos sferos išplėtimo. Taip pat – bandant išvengti konflikto arba apsisaugoti nuo kito žmogaus jausmų, reakcijų. Pavyzdžiui, gydytojas, diagnozavęs sunkią ligą, gali pacientui tai pasakyti labai neaiškiai, baimindamasis jo reakcijos.
– Ar egzistuoja baltas melas? Kada jis pateisinamas?
– Tai sudėtingas moralinis klausimas. Jei paklaustumėte dešimties žmonių, gautumėte skirtingus atsakymus. Kiekvienas žmogus turėtų pats sau atsakyti, melas leistinas ar ne. Iš tiesų, mūsų tradicinėje kultūroje apie melą nėra kalbama vien neigiamai. Net vaikų pasakose kalbama apie tai, kaip žmogus apgauna velnią. Pameluoti ar kaip nors apgauti velnią nėra blogai.
– Ar sakyti tiesą, net jei ji – nemaloni, galinti atnešti žalos? Ar sutuoktiniui sakyti apie neištikimybę, vaikui – kad jis įvaikintas, o pacientui – apie sunkią ligą?
– Tai sudėtingi klausimai. Visų pirma, galvočiau apie galimas pasekmes ir tai, ar kitas žmogus yra pasirengęs išgirsti tiesą. Manau, kad bet kuriuo atveju tiesa geriau už melą. Nebent tada, kai ji gali pakenkti.
Jei ką nors stengiamės apsaugoti nuo piktadarių, melas galbūt net reikalingas. Kai jis nukreiptas į kilnų tikslą, tai galima pateisinti. Kitais atvejais, ar tai būtų sutuoktinių santykiai, ar įvaikintas vaikas, ar sunki liga, geriau po truputį artėti prie tiesos.
Kalbant apie sutuoktinius, žmonės dažnai sprendžia šią dilemą. Jei vyras ir žmona – psichologiškai gana stiprūs žmonės, gali atlaikyti tiesą, jų santykiams tiesa tik padėtų. Jei vienas buvo neištikimas, galbūt trūko meilės, intymumo, šiltų emocijų ir pan. Jei kitas tai gali atlaikyti, tuomet galima pakalbėti apie neištikimybės priežastis, poreikius, tai, kas svarbu. Tiesos atskleidimas net gali padėti santykiams augti.
Tačiau jei kitas žmogus labai trapus, tiesa gali santykius pažeisti, sugriauti pasitikėjimą. Vienas žmogus daugiau nesugebės pasitikėti kitu, net jei šis tos klaidos nebedarys niekada. Tai sudėtinga, reikia pagalvoti, ar tiesos atskleidimas pasitarnaus tam, kad būtų nusimesta našta, ar jis tikrai padės ir man, ir kitam.
– Sakoma, kad vaikai, meluodami ir fantazuodami, suvokia, kad tėvai negali skaityti jų minčių, taip vystosi jų saugumo jausmas, vaizduotė. Ar tai tiesa?
– Vaikai žaidžia, fantazuoja, kartais gali išsigalvoti nesamų draugų. Tai – normalus vaikų raidos etapas. Reikėtų pasigilinti, apie ką vaikas fantazuoja – gal taip galima atpažinti jo poreikius ir tai, kas jam svarbu.
Kartais vaikai pameluoja apie savo tėvus, šeimą ar galimybes. Tokiu būdu vaikai siekia susikurti geresnį įvaizdį, padaryti įtaką kitiems. Toks melas – ženklas, kad vaikas ne itin pasitiki savimi. Nes tiek vaikui, tiek suaugusiajam, kuris savimi pasitiki, nėra poreikio pagražinti tiesos apie save, artimuosius.
