aA
Tarp 14 žuvusiųjų 1991 m. sausio 13 d. naktį yra ir 35 m. rokiškėno Alvydo Matulkos pavardė. Oficialiai skelbiama, kad prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjusį jauną vyrą, išgirdusį, kad šaudoma į žmones, staiga pakirto ūmus miokardo infarktas. „Nelabai iš pradžių kas domėjosi tikslesnėmis jo mirties aplinkybėmis, o ir man neatrodė, kad jas būtų verta kam plačiau pasakoti“, – kuklinasi Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus vedėjas profesorius Valerijus Ostapenko ir kartu su žmona Liucija sutinka „Delfi“ atskleisti sukrečiančius tos nakties įvykius.
Profesorius Valerijus Ostapenko tik po 30 metų atvirai prabilo apie Sausio 13-osios naktį jo namuose vykusią šiurpią gyvybės ir mirties dramą
© DELFI / Josvydas Elinskas

Tuo metu visai šalia Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Gedimino prospekte gyvenęs 35 metų Valerijus Ostapenko jau buvo perspektyvus krūtinės ląstos chirurgas, dirbo Nacionaliniame vėžio institute. Šeimoje augo 3 ir 7 metų sūnūs.

Košmariška naktis

„Tą įsimintiną naktį, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, sekėme visus įvykius. Žinoma, dabar jau sunku juos prisiminti labai tiksliai, bet po vidurnakčio, nutrūkus Lietuvos televizijos transliacijoms, beveik nebuvo abejonių, kad kita sovietų karių stotelė bus Aukščiausiosios Tarybos rūmai, kur buvo susirinkę tūkstančiai parlamento gynėjų. Iš karto ten nuskubėjau ir aš – įsitikinti, ar niekam nereikia mediko pagalbos. Įsivaizduokite, kokia ten sklandė baimė, koks psichologinis stresas, kad net jauniems žmonėms širdys stojo...“ – prisimena gydytojas.

Paklaustas, ar žmona jo nebandžiusi sustabdyti, V. Ostapenko purto galvą: „Priešingai, pati svarstė, kad negalima pasiduoti baimei, kad turiu pažiūrėti, ar niekam nereikia pagalbos. Aišku, visada būna visokių minčių, juolab, kad ir vaikai dar maži buvo, bet negali rinktis vien tik saugiausio ir paprasčiausio varianto“.

Vos atskubėjus į aikštę jį sustabdė jauna pora – moteris pradėjo sakyti, kad jos draugui negera, spaudžia širdį. Tas draugas ir buvo rokiškietis Alvydas Matulka, tądien atvykęs ginti Parlamento.

Alvydas Matulka
Alvydas Matulka
© Asmeninio albumo nuotr.

„Iš karto pasakiau, kad esu gydytojas ir dėl viso pikto, kad nerizikuoti, pasiūliau eiti pas mane namo, pastebėti jį, o jei negerės, bus patogiau išsikviesti greitąją. Palengva, prilaikydami jį, nuėjom iki pat mano namų. Aišku, kai pagalvoji, galėjau ir nesivesti jo namo, bet kaip paliksi žmogų bėdoje? Kviesti iš karto greitąją irgi dar nebuvo pagrindo, nors tuo metu dar ir nenutuokiau, kad tai padaryti bus taip sunku – į ligonines vežė šimtus sužeistųjų, tik vėliau sužinojome, koks pragaras ten vyko... Iš pradžių tikrai nemaniau, kad tokiam jaunam žmogui gali būti infarktas, požymiai buvo labiau panašūs į stenokardijos, o kad gali numirti, tai tikrai negalvojau... Nenorėjau jo palikti gatvėje, namie juk gali vaistų suleisti, gali žmona pagelbėti, lauke juk to nepadarysi. Aišku, atidariusi buto duris ir pamačiusi svetimus žmones, žmona neapsidžiaugė, bet kai pati siūlė man eiti į pagalbą žmonėms, nelabai ir nustebo“, – tolimos nakties įvykius prisimena pašnekovas.

Kova už gyvenimą buvo atkakli

Valerijus Ostapenko
Valerijus Ostapenko
© DELFI / Josvydas Elinskas


Vos tik pasodinus A. Matulką virtuvėje, jam iš karto pasidarė labai negera, jis krito, sustojo kvėpavimas. Tada V. Ostapenko jau kilo įtarimas, kad jam gali būti infarktas. Nieko nelaukę abu su žmona puolė jo gaivinti.

„Aš spaudžiau krūtinę, žmona pūtė į burną. Kadangi ji ne medikė, jai buvo labai sunku, tad iškvietusi greitąją pagalbą išlėkė į gatvę kviesti man pagalbos. Neslėpsiu, vienam ir gaivinti, ir leisti vaistus, kad išlaikyti žmogų gyvą, tikrai buvo nelengva. Norinčiųjų padėti neatsirado, laimei, vėliau sutiko pagelbėti gretimoje gatvėje gyvenęs Vytautas Kavaliauskas. Jis turbūt manė, kad žmona kviečia pagalbos, nes man pačiam negera, nesitikėjo išvysti nepažįstamą žmogų. Tada mes su juo dviese toliau gaivinom, ventiliavom ir A. Matulka atsigavo, atsisėdo, mes išgėrėme visi arbatos, jis mums pasakojo, kaip viskas buvo, klausinėjo, kaip jo artimieji. Deja, apsidžiaugėme per anksti – staiga jis vėl krito... Mums beliko tik vėl tęsti gaivinimo procedūras. Kaip išganymo laukėme greitosios, o ši kaip nevažiavo, taip nevažiavo... Žmona jiems vis skambino ir skambino, o jie tik atsiprašinėjo... Atvyko kažkur tik po valandos...“ – pasakoja profesorius.

Vėliau priduria, jog atvykusi medikų brigada buvo labai jauna ir mažai patyrusi. Jiems pasirodžius A. Matulkai vėl buvo dingęs pulsas ir kvėpavimas, o visas gaivinimo procesas su pertraukomis jau tęsėsi apie dvi valandas.

Valerijaus Ostapenko šeima
Valerijaus Ostapenko šeima
© Asmeninio albumo nuotr.

„Jiems atrodė, kad jau viskas baigta, bet aš mačiau, koks tai stiprus žmogus, kaip kabinasi į gyvenimą, todėl pasiūliau paskutinį variantą – suleisti adrenalino tiesiai į širdį, nes prarasti jau nebuvo ko, o šis žingsnis dar galėjo jam padėti. Tik jaunieji greitosios medikai pabūgo patys tą daryti, o aš jau dirbau chirurgu, buvome apmokyti, kokių veiksmų imtis, kai žmogus miršta, nežiūrint į visas dedamas pastangas. Po šio dūrio jis vėl atsigavo ir atsisėdo. Buvome labai nustebę, kad jis atsigauna jau trečią kartą! Atsigavęs jis niekaip negalėjo patikėti: „Nejaugi kareiviai gali šaudyti į žmones?“. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai... Greitosios brigada dar kurį laiką pabuvo, norėdami įsitikinti, kad viskas gerai ir jau norėjo išvažiuoti, kai jis vėl krito... Tada mes vėl viską darėme iš naujo... Vėl masažavome, leidome vaistus, bet širdis jau nebeužsivedė, nors bandėme iš visų jėgų dar kokią valandą...“ – sunkiai žodžius renka profesorius.

Sunkiausias laikas

„Kai supratome, kad kova jau baigta, buvo dar vienas šokas – manėme, kad greitoji jo kūną išsiveš, bet jie jį paliko mūsų virtuvėje uždengtą drobule, mat reikėjo sulaukti policijos, tokia, pasirodo, tvarka... Policija atvyko tik po poros valandų. Visą tą laiką sėdėjome su Liucija ir kalbėjomės, dar bandžiau išeiti pasižiūrėti į gatvę, bet ten jau viskas buvo ramu. Tas šokas ir laukimas ir buvo sunkiausia... Per savo gydytojo praktiką ne kartą buvau susidūręs su mirtimi, ne kartą teko žmones reanimuoti, bet visai kas kita, kai tai darai savo namuose, o šalia dar žmona, kuriai tokia patirtis nauja ir gąsdinanti...“ – sukrečiančią savijautą prisimena gydytojas.

Galima tik bandyti įsivaizduoti, kiek apmaudo tenka išlieti medikams, kai nepavyksta išgelbėti gyvybės.

„Situacija nebuvo tokia paprasta ir didvyriška, kaip gali susidaryti iš mano pasakojimo. Juk mirus žmogui visada būna dvi nuomonės: vieni dėkoja, kad gydytojas kovojo iki galo, kiti sako, kad numarino žmogų. Skrodimas parodė platų miokardo infarktą, o tokie pakitimai matosi, kai praeina 4–5 valandos. Dėl jo gyvybės kovojau apie 4 valandas ir net 3 kartus buvo pavykę atgaivinti. Manau, mes padarėme viską, ką tuo metu tokiomis sąlygomis galėjome“, – pasakoja profesorius.

Valerijaus Ostapenko vyresnieji sūnūs
Valerijaus Ostapenko vyresnieji sūnūs
© Asmeninio albumo nuotr.

Šeima iš visų jėgų stengėsi, kad kitame kambaryje buvę vaikai neišvystų tokių scenų, neišsigąstų ir nepatirtų psichologinės traumos, tad teko saugoti, kad jie neišeitų iš kambario. Vaikams šią istoriją papasakojo jau daug vėliau, šiems užaugus.

Liudininkai prabilo pirmi

Paklaustas, kodėl anksčiau to niekam nepasakojo, V. Ostapenko sako, nemanęs, kad padarė kažką ypatingo, kad bet kuris medikas būtų taip pasielgęs. Pasak jo, didžiausią žygdarbį atliko tie, kurie nepabijojo išeiti į gatves ir neliko namuose.

Medikas taip pat svarsto, kad žuvusiuosius tą naktį tik vėliau imta labiau gerbti, įamžinti jų atminimą.

„Po kelerių metų kažkas iš liudininkų prabilo apie šią istoriją ir paminėjo mane. Tada ir prasidėjo glaudesnis bendravimas su rokiškėnais. Jie kasmet Sausio 13-ą mane kviečia į susitikimus su jaunąja karta, kartu nuvažiuojame ant A. Matulkos kapo. Kelis kartus jaunieji rokiškėnai net buvo atvykę pas mane į darbą Nacionaliniame vėžio institute, miesto meras atsiuntė padėkos raštą į darbovietę. Mano vadovai irgi buvo labai nustebę, būtent iš jų išgirdę šią istoriją. Stebiuosi Rokiškio žmonėmis – jie puikiausias pavyzdys, kaip reikia skiepyti patriotizmą jaunimui ir vertinti savo žmones. Būčiau labai laimingas, jei visus žuvusiuosius taip gerbtų ir prisimintų“, – sako profesorius ir nė karto pokalbio metu nepamini, kad jo paties nuopelnai Lietuvai gydant žmones yra įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Dalia Grybauskaitė ir Valerijus Ostapenko
Dalia Grybauskaitė ir Valerijus Ostapenko
© DELFI / Domantas Pipas

Būta ir kitų atvejų

Kai įsikalbame, ar mediko gyvenime dar yra buvę panašių patirčių gelbėjant gyvybę ekstremaliomis sąlygomis, profesorius su šypsena prisimena dar vieną nutikimą – tiesa, ne tokį skaudų: „Kartą skrendant su šeima į JAV netikėtai vienai keleivei pasidarė bloga. Situacija buvo rimta, pilotai jau svarstė leisti lėktuvą nepasiekus tikslo. Kai įgula paklausė, ar tarp keleivių yra medikų, iš karto sutikau pagelbėti. Laimei, viskas baigėsi gerai, moteriai užteko suleisti vaistų ir jos būklė pagerėjo."

Dar vienas atsitikimas mūsų pašnekovui yra giliai įsirėžęs atmintin iš vaikystės: „Pamenu, kaip vieną vasaros dieną kartu su tėčiu, kuris irgi buvo chirurgas, ilsėjomės Valakampiuose. Staiga kilo suirutė, žmonės ėmė šaukti, kad nuskendo vaikas. Savo akimis stebėjau, kaip tėtis jį ištraukė ir atgaivino. Toks jo poelgis labai įsirėžė į širdį ir daug davė mano apsisprendimui pasirinkti mediko profesiją. O kai gyvenime nutiko panašios situacijos, ir aš dariau taip, kaip jis“.

Trys kartos chirurgų

Valerijus Ostapenko su sūnumi
Valerijus Ostapenko su sūnumi
© DELFI / Kiril Čachovskij


V. Ostapenko tėvo Michailo, garsaus chirurgo, pavyzdys įkvėpė gyvenimą paskirti medicinai ne tik mūsų pašnekovą, bet ir jo brolį Anatolijų, kuris taip pat yra žinomas chirurgas. Chirurgo kelią pasirinko ir du iš trijų V. Ostapenko sūnų. Vidurinysis Andrejus kartu su tėvu dirba chirurgu NVI Krūtų ligų skyriuje, o jaunėlis Edvinas – trečiųjų metų chirurgijos rezidentas.

Ankstesniame interviu „Delfi“ paklaustas, ką jam reiškia tai, jog trys šeimos kartos pasirinko mediko profesiją, V. Ostapenko atsako atvirai – tai yra garbė: „Tokių dinastijų, kai trys kartos pasirenka chirurgo kelią – nėra daug. Kai gimsta vaikas, nežinai, koks jis bus. Širdis džiaugiasi, jei teisingai parodei savo atžalai, koks yra mediko vaidmuo, koks jo darbas, kokia prasmė – ir jie paseka tavo pėdomis. Kuo Lietuvoje bus daugiau profesionalių medikų, mylinčių savo darbą, gerbiančių pacientus – tuo geriau visai šaliai. Jei jau pasirinkai tokį darbą, dirbk jį gerai. Yra vaizdinga metafora – medikas tarsi žvakė. Atiduodi šilumą ir sudegi“.

Iš šeimos nuvogtas laikas

V. Ostapenko pacientai jau yra įpratę, kad medikas savo laiko neskaičiuoja – įprasta darbo vietoje jį sutikti vos prašvitus ar savaitgaliais.

„Nuo pat jaunystės buvome pripratę dirbti daug ir sunkiai, neskaičiuodami savo laiko ir jėgų, nes patys ir pasirinkome šią šventą specialybę, tad turime gelbėti žmones. Aš nepaprastai dėkingas žmonai – jei ne jos indėlis į šeimą, nežinau, kokie būtų išaugę vaikai. Jei ne Liucija, daug kas gyvenime būtų kitaip. Man pasisekė, o jai tikrai nelengva su manim. Nelengva buvo nuo pat pradžių.

Prisimenu, kai karjeros pradžioje dirbau Antakalnio ligoninės Inkstų persodinimo centre, mobiliųjų telefonų gi nebuvo, o chirurgą iškviesti reikėdavo skubiai. Tai būdavo, išeinam su žmona į kiną, o buvom jauni, visur norėjosi, tai aš turėdavau informuoti darbovietę, kokiame kino teatre esu, kurioje eilėje ir vietoje sėdžiu, kad bet kada galėtų mane rasti. Va toks tas mano gyvenimas...“ – juokiasi gydytojas ir patikina, kad nors žmona širdyje, turbūt, ir norėtų, kad vyras daugiau būtų namie, bet puikiai supranta, koks jis reikalingas ir kitiems, juolab, kad dirba su onkologiniais ligoniais.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(323 žmonės įvertino)
4.7368

Top naujienos

Sostinė gerokai lenkia kitus miestus – atlyginimų augimą kitais metais „suvalgys“ beprotiškai kylančios kainos (14)

95 eurais į rankas – tiek augo vidutinė alga trečią ketvirtį Lietuvoje. Didžiausios algos buvo...

Vaizdai izoliacijoje dėl COVID-19 esančios moters namuose sukrėtė Kiniją: kam dar pasiryžusi valdžia? (3)

Vaizdo įrašas, kuriame mirtinai užtalžomas izoliacijoje dėl COVID-19 esančios moters šuo,...

Keičiami principai, kaip didinamos pensijos: ar stažas tikrai turės mažiau įtakos (34)

Be didesnių diskusijų visuomenėje priimti siūlymai, kuriais keičiami principai, kaip didinamos...

P. Afrikos gydytoja: įtariami omikron atmainos atvejai – lengvos formos apgailestauja, kad ši atmaina sukėlė tokį ažiotažą ir kalbas

Pietų Afrikos gydytoja, kuri paskelbė pavojų dėl naujos koronaviruso atmainos, sekmadienį...

D+Vytautė Merkytė

Priklausomybė nuo alkoholio taip užvaldė Erikos gyvenimą, kad ji vos netapo prostitute: už „padūkimą“ nepažįstamasis pasiūlė pinigų ir brendžio (1)

Sulaukusi 29 metų Erika nuėjo į kazino. Ne todėl, kad norėjo žaisti azartinius žaidimus, o...

NATO ir EK vadovų susitikime – Nausėdos perspėjimas: Lukašenkos režimas nesiliaus testuoti Vakarų pasaulio vienybę papildyta (164)

Į Vilnių sekmadienį atvyko NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir Europos...

Įsigyti NT nori taip, kad net rizikuoja prarasti pinigus: butus vėl perka iš brėžinių, netgi be statybos leidimo (83)

Pirkti ar nepirkti būstą „iš brėžinių“ – šiais laikais dažnai net nebelieka pasirinkimo,...

Kauno rajone automobilis „Audi“ rėžėsi į medį, vairuotojas žuvo (3)

Sekmadienį Kauno rajone automobilio nesuvaldęs vairuotojas žuvo .

Mirė garsus rusų atlikėjas, kompozitorius Aleksandras Gradskis (45)

Šeštadienio naktį mirė garsus atlikėjas ir kompozitorius Aleksandras Gradskis. Rusų muzikos...

COVID-19 protrūkis mažame miestelyje parodė, kaip galėtų baigtis pandemija (28)

Tai turėjo būti vasariška šventė. Tūkstančiai pramogautojų Liepos 4-ąją susirinko į...