aA
Skaistgiryje (Joniškio r.) gyvenanti Virginija Kutkienė, kaskart panirdama į dailės pasaulį, galvoja apie gamtą. Jos harmoniją, spalvų įvairenybę, vis kitas nuotaikas pažeriančią metų kaitą. Pavasarį ir vasarą tautodailininkės gėlių natiurmortai sužydi pačiomis ryškiausiomis spalvomis, augalų žiedai, rodos, svyra nuo šviesos ir laimės pertekliaus.
Tapyba Virginijai Kutkienei suteikia vidinės harmonijos. Kurdama ji viliasi, jog darbas atneš malonumo ne tik jai, bet ir kitiems.
© J.Sajenkienės nuotr.

Rudeniop pastarasis jausmas prislopinamas, tarsi uždengiamas apmąstymų šydu. Žiemą...

Dailininkė neslėpė mažai tapanti. Teptuką į rankas paima, kai nori pafantazuoti, paklaidžioti vaizduotės ir prisiminimų labirintais.
Jais pavaikščioti kviečia ir mus.

Įkandin tėvo

Virginija Kutkienė tapyti pradėjo peržengusi trisdešimtojo gimtadienio slenkstį. Polinkį paveldėjo iš tėčio – Kaune gyvenusio profesionalaus dailininko. Moteris atviravo: iki šiol prisimena prie molberto palinkusią jo figūrą, į namų sienas besigeriantį dažų kvapą, pasivaikščiojimus miške, kurių metu ieškota idėjų, įkvėpimo. Daugiausia jis tapė portretus ir peizažus.

Virginija prie to paties molberto bando spalvomis prakalbinti gėles, šiais metais pradėjo piešti ir kryžius. Naujausių darbų ciklą pavadino „Užmigę Viešpatyje“. Šiuos žodžius perskaitė ant vieno Skaistgirio kapinių kryžiaus. Nors juos tapyti ėmė tik šiemet, domėtis jų motyvais, paprasta ornamentika pradėjo seniai – vos apsigyvenusi gerokai nuo gimtojo Kauno nutolusiame kaime.

Kalnelio pagrindinės mokyklos dailės mokytojai ne kartą tekdavo eiti, trumpinant kelią namo, per senąsias kapines ir įsidėmėti unikalius statinius, kuriuose susijungę architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net tapybos elementai. Ilgai atmintyje išliko vieną žiemos dieną matytas vaizdas. Boluojančioje, kelius siekiančioje sniego dangoje smygsojo įvairūs kryžiai. „Įspūdis – neišdildomas. Balta ir juoda. Du amžini kontrastai“, – kalbėjo dailininkė.

Jos žodžiais, geležiniai kryžiai sužavėjo senovės pajautimu, saulutėmis, kurios dera prie gamtos formų ir harmoningai susilieja su aplinka. Neįminta mįslė jai visuomet atrodęs senųjų, dažniausiai bemokslių, kalvių gebėjimas nukalti paprastus, kartu be galo sudėtingus, iškalbingus simbolius, ženklus.

Nemažai jų, subtiliai užkoduotų, tarsi sekdama tų meistrų pavyzdžiu, Virginija sudėjo į savo darbus. Visuose melsva juosta vinguriuoja prisiminimai, tikėjimas, ilgesys, meilės paieškos, žodžiais sunkiai nusakomas skausmas.

Šešeri metai lovoje

Moteris, kuri nuo 1990–ųjų kasmet aktyviai dalyvauja Šiaulių apskrities, respublikinėse tautodailininkų parodose, šį jausmą gerai pažįsta. Pirmoji akistata įvyko, kai Virginija buvo šešerių. Tuomet dar nespėjusiai prastypti mergaičiukei gydytojai diagnozavo kaulų tuberkuliozę. Jai buvo lemta šešerius metus praleisti lovoje.

„Kai atvažiavo iš namų vežti į sanatoriją, verkiau ne savo balsu. Taip nesinorėjo palikti tėvų, savo pasaulėlio, iš kurio per prievartą turėjau išsikraustyti. Kiek apramino sesutės pažadas, jog ten galėsiu karpyti iš popieriaus, kiek tik širdelė norės. Šį darbą be galo mėgau“, – keliavo laiku atgal nuostabių paveikslų autorė. Deja, niekas neleido. Mažoji ligoniukė iki pusės buvo pribintuota prie gipsinės formos ir paguldyta į lovą. Joje nebuvo galima judėti. Išlipti iš jos buvo didžiausias nusikaltimas.

Į gimtuosius namus mergaitė grįžo dvylikos. Iš naujo reikėjo mokytis vaikščioti, bėgioti, skubėti pamatyti, koks gyvenimas kunkuliuoja už sanatorijos sienų. „Gulėdama nespėjau tik užaugti“, – atvirai ir nieko neslėpdama tvirtino V. Kutkienė.

Už tai, kad liko kiek mažesnio ūgio ir turėjo iškęsti tai, ką iškentė, likimui niekuomet negrūmojo. Viską priėmė kaip duotybę, kurios nei pakeisi, nei kitam atiduosi. Moteris neslėpė – skriaudą būtų jautusi, jei neturėtų moteriškos laimės. Šeimą, mylimą vyrą, du sūnus – Martyną ir Tadą, kaip didžiausią dovaną, iš gyvenimo ji gavo.

Noras viską išbandyti

Vardan tos dovanos Virginija prieš daug metų gimtąjį Kauną iškeitė į Skaistgirį ir ėmė mokytis kaimo gyvenimo pradžiamokslio. Sodinti ir ravėti daržus, atskirti, kur daigas, kur piktžolė, išmokti auginti ožkas, karves, avis. „Tikrai nebuvo sunku. Tik įdomu – savo rankomis užsiauginti bulvę, morką, nusipenėti paršiuką. Esu smalsi ir godi permainų“, – prisiminusi gyvenimo kaime pradžią tvirtino ponia Virginija.

Jos žodžiais, dabar juoką kelia prisiminimai, kaip jai, miestietei, niekuomet nemačiusiai krosnies, pirmą kartą teko ją užkurti ir dar ant jos išvirti pietus. Ne mažiau gerų emocijų sukelia ir pirmagimio maudynės. „Virtuvėje padarydavome tikrą pirtį. Vaiką maudėme vonelėje, kurią išpildavome tiesiog pro langą“, – pasakodama iki ašarų juokėsi pašnekovė.

Užkrečiančiu juoku buvusi dailės mokytoja apdovanoja ir prisiminusi savo mokinius bei jų norą ją praaugti. „Penktokai, šeštokai, septintokai, po vasaros sugrįžę į mokyklą, skubėdavo pasimatuoti su manimi ūgį ir sužinoti, kiek paaugo.“ Gerus santykius su mokiniais, galimybę dvidešimt penkerius metus išdirbti mokykloje Virginija laiko dar vienu savo laimės komponentu.

Kūryboje – visas gyvenimas

Taip jau sutapo – apsigyvenusi Skaistgiryje Virginija pradėjo tapyti. Daug metų jos kūryba apsiribojo natiurmortais. Pastaraisiais metais diapazonas prasiplėtė, ir menininkė, metusi realizmą, vis dažniau pasineria į ekspresionizmą.

„Patinka taškelių technika, be to, pajutau, kad mintys plaukia dengiamos kažkokio šydo, rūko, voratinklio“, – komentavo pasirinkimą dailininkė ir pridūrė, jog, tapant realistine maniera, mažai savęs, kūrybos įdedama. Ji daugiau primena fotografiją, kuriai kurti būtinas skvarbus žvilgsnis ir išlavinta ranka.

Po kelias parodas per metus surengianti tautodailininkė prisipažino: į kūrybos žemę ji eina kasdien. Dažniausiai iš ryto, patekėjus saulei. Tuomet pasaulį mato ypač skaidrų, šviesų.
Tokie – pasteliniai, šilti tonai vyrauja Virginijos paveiksluose, atspindinčiuose visą jos gyvenimą. Idealų kaip gamta, įvairiaspalvį tartum gėlių žiedai, su kiekvienam uždėta likimo žyme.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Išskirtinė DELFI medžiaga: kas vyksta gaisro pragare Alytuje ir kokias prognozes pasakoja ugniagesių vadovas (413)

Sekmadienį ir toliau kovojama su gaisru padangų perdirbimo gamykloje Alytuje. Alytaus...

Nors Venckienės ekstradicijai uždegta žalia šviesa, tolesnis procesas priklauso nuo JAV (83)

Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kalinamos buvusios teisėjos Neringos Venckienės advokatai...

Matijošaičio sprendimas pribloškė tėvus: taip atimamas paskutinis duonos kąsnis (350)

„Žinau Giraitės tėvų nuotaikas, jie visi panikoje, išsigandę. Jaunos šeimos dar tik kuriasi...

ES narės atvėrė kelią „Brexitui“ atidėjimo nesvarstė (3)

Europos Sąjungos ( ES ) šalys narės sekmadienį atvėrė kelią Europos Parlamentui ratifikuoti...

Mirtį sėjusiai grupuotei „Vagner“ artėja galas: Putinas negalėjo atleisti už fiasko Sirijoje (388)

Po mirtinos nesėkmės Sirijoje Vladimiras Putinas parodė samdinių grupei „ Vagner “ jos...

Patyręs prancūzų onkologas pataria, kaip užkirsti vėžiui kelią: yra 7 auksinės taisyklės (44)

Daugiau nei keturiasdešimties metų su onkologiniais pacientais dirbantis prancūzų gydytojas dr....

Šiškauskas: kauniečiai – favoritai, tačiau argumentų gali atrasti ir „Rytas“ (2)

Ramūnas Šiškauskas per šešis Vilniaus „Ryte“ praleistus metus pats ne kartą ir ne du stojo...

Šalis, kurioje niekas nematė bankomatų, o SIM kortelės – visų trokštama retenybė (7)

Eritrėja dažnai vadinama viena represyviausių Afrikos valstybių, kurioje žmonėms stinga...

Daina Gudzinevičiūtė: net būdami darželinukais jau norime varžytis ir būti geresniais už kitus

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pirmą kartą šautuvą į rankas paėmė būdama dvylikos....

Atostogos! Kaip pasiruošti kelionei lėktuvu su autistišku vaiku?

Daug šeimų nori, bet nedrįsta keliauti lėktuvu su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku....