aA
Rašytoja Vanda Juknaitė, pelniusi Nacionalinę literatūros ir meno premiją, tarsi pati sau išpranašavo naujausio kūrinio sėkmę. „Visų savo knygų pasirodymo varžydavausi. Dėl „Tariamas iš tamsos“ nė vienos akimirkos neturėjau abejonių. Jai seksis taip, kaip vaikui. Ji būtinai išplauks ir gyvens“, – išsitarė apie pernai pasirodžiusią savo knygą, kurioje sudėti pokalbiai su įvairių likimų vaikais apie meilę, mirtį, vienatvę.
© "Šeimininkė"
Daugelis rašytojos pašnekovų palytėti netekties. Jie – neregiai, ligoniai, vienišiai, prarandantys artimiausius žmones. Tačiau tie vaikai nepraranda šviesos savyje, ir tai labiausiai apstulbina suaugusį žmogų.

Rašytojos dosjė

Vanda Juknaitė (Baltrūnienė) gimė 1949 m. Rokiškio rajone, Papiliuose. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą, kur studijavo lituanistiką. Dirbo mokykloje, tuometinės Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Nuo 1975 m. yra Vilniaus pedagoginio universiteto (anksčiau – Pedagoginio instituto) dėstytoja, docentė. Dirba socialinės pedagogikos srityje su benamiais, gatvės vaikais, neįgaliaisiais, įsteigusi jiems vasaros stovyklą Inkūnuose (Anykščių r.).

Pirmoji V. Juknaitės knyga „Ugniaspalvė lapė“ (apysaka ir apsakymai) išėjo 1983 m. Po jos pasirodė romanas „Šermenys“, apysaka „Stiklo šalis“, pagal kurią režisierė Janina Lapinskaitė pastatė filmą. Drama „Formulė“ pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Po ilgesnės pauzės rašytoja atsidėjo eseistikai apie vaikus, iš kurios susiklostė knygos „Išsiduosi. Balsu“ ir „Tariamas iš tamsos“.

Vanda Juknaitė per 1993–2004 m. apdovanota J. Paukštelio, Žemaitės, J. Grušo, G. Petkevičaitės-Bitės, Lietuvos vaikų fondo literatūros, Lietuvos vyriausybės meno premijomis. Jos proza – romanas „Šermenys“ ir apysaka „Stiklo šalis“ jau įėjo į mokyklinius skaitinius. Kai kurie pokalbiai iš Nacionaline literatūros ir meno premija įvertintos knygos „Tariamas iš tamsos“ jau išversti į hebrajų, anglų, vokiečių kalbas, išspausdinti užsienio žurnaluose.

Vartotojų visuomenei nepatogios knygos

Vandos Juknaitės „Tariamas iš tamsos“ ir esė bei pokalbių rinkinį „Išsiduosi. Balsu“ (2002), skaudžiai prabylantį apie gatvės vaikus – jau nepriklausomybės laikais užaugusią prarastąją kartą, kritika vadina vienais svarbiausių prasidėjusio naujo šimtmečio tekstų. Vertintojai kartais net nežino, į kokią žanro lentyną dėti „Tariamas iš tamsos“.

Tačiau yra knygų, kurios pačios pasirūpina savo niša, sako visų Vandos Juknaitės knygų ir Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, jos bendrakursis Valentinas Sventickas. Kritikas prisimena dar prieš porą dešimtmečių būsimosios laureatės viešai ištartus žodžius: liaukimės save apgaudinėti meistrišku rašymu apie nieką. „Vanda Juknaitė yra užėmusi gana išskirtinę poziciją „literatūriniame lauke“ – rašyti apie silpną, negražų kūną, apie mįslingą gyvasties ištvermę, apie stoką ir pareigą, o ne apie perteklių ir sėkmę“, – pastebi literatūros kritikė Jūratė Sprindytė.

Visa rašytojos kūryba teigia svarbiausias humanistines vertybes – atsakomybę už kitą žmogų ir visą pasaulį, asmens vertę ir meilę, kuri, rašytojos žodžiais, yra arčiausiai beprasmės egzistencijos pateisinimo. Rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas Donaldas Kajokas prisipažįsta: abiejose paskutinėse Vandos knygose jam didžiausią įspūdį paliko tai, kad autorė panaikino savo ego. „Jos knygose mažutėliai pasako svarbiausius gyvenimo dalykus. Vaikai cituoja šventraščius, kurių nėra skaitę. Kas tai yra? Aukštesnės jėgos byloja vaikų lūpomis?“

Vandos Juknaitės kūryba negausi – penkios knygos. Tačiau visos jos labai pastebimos, o lietuvių moterų prozos raidoje ženklina naujus etapus. „Rašau mažai. Rašymas man yra tik būdas suprasti. Ta paslaptis, kurią tau praveria kūryba, nepalyginama su jokiais apdovanojimais“, – sako Nacionalinės premijos laureatė Vanda Juknaitė.

Iš pirmų lūpų

Ką Jums pačiai padėjo suprasti darbas prie šios knygos?

Kad tragiška spalva nėra vienareikšmė. Ji gali būti pilna spinduliuojančios šviesos. Negalią mes linkę suvokti kaip galimybių apribojimą. Tačiau negalią turintys vaikai savo būseną suvokia kitaip. Neregys sako: tu nematai, bet viską gali išgirsti žodžiais; turi rankas, kojas, neguli visą laiką lovoje... Tie vaikai yra stiprūs. Jie ir mums duoda. Iš jų galime mokytis.

Kai knygai „Tariamas iš tamsos“ kalbinau tuomet trylikametę Loretą, supratau, kad ji yra vyresnė, stipresnė už mane. Retas suaugusysis galėtų tiek pakelti, o labiausiai – ištverti vienatvę, kai skausmas plėšo į gabalus ir nėra su kuo tuo skausmu pasidalyti.

Ryšys su kitu žmogumi yra svarbiausias dalykas. Kaip sako liaudis, grabas be kišenių. Nieko daugiau neužgyvensi, tik mirštant tavo ranką laikančiąją artimą ranką... Ryšys yra esminė gyvybės sąlyga. Gyvenimo katastrofa yra ne negalia, o nemeilė.

Kaip pasirinkdavote pašnekovus, kuriuos turbūt reikėtų vadinti knygos bendraautoriais?

Iki knygos pasirodymo turėjau ilgą gyvenimo patirtį – vienuolika metų, per kuriuos galėjau pažinti visišką sergančio vaiko sielos atsivėrimą. Motinos ir ligonio vaiko ryšys – jau mistikos, metafizikos sritis... Buvo tekę dirbti su aklais vaikais stovyklose. Tačiau ne liga buvo mano tikslas, o ta šviesa, kuri ryškiausiai turbūt atsiveria per vaiką.

Iš pradžių nuėjau į Vilniaus aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą pas direktorę Angelę Daujotienę, kurią pažinojau dar iš Inkūnų laikų, kai rengėme stovyklas gatvės vaikams. Pasakiau, ką esu sumaniusi daryti, paklausiau – gal yra įdomių vaikų, kurie galėtų ir norėtų pasikalbėti su manimi. Tokių vaikų atsirado. Porą mėnesių vaikščiodavau į pamokas. Sėdėjau klasės gale ir tik klausydavausi, kaip vaikas mąsto, ką jis kalba.

Per pertraukas pasišnekėdavome su vaikais apie šį bei tą... Kai prisijaukinome vieni kitus, pradėjome atvirai kalbėtis. Kai kuriuos vaikus – savo anūkus, giminaičius, paprašė ar pasiūlė pakalbinti man gerai pažįstami žmonės. Žinoma, pokalbius derinau su vaikų tėvais, artimaisiais. Kiekvienas atvejis unikalus.

Jonuko iš draugiškos devynių vaikų šeimos, išsitenkančios dviejų kambarių bute, tėvai nieko nedraudė, nekontroliavo. Bendrauti su autistu Roku padėjo mokytoja, sugebėjusi išmokyti vaiką kalbėti. Per pamokas vaikai repetavo „Mažąjį princą“, Rokas vaidino Karalių. Buvau liudininkė sukrečiančios akimirkos, kai griuvo stiklo siena, skirianti šį vaiką nuo tikrovės pasaulio. Beje, jo motina į tą vaikų spektaklį neatėjo...

Kaip sumanėte, ko klausinėti savo pašnekovų? Juk klausimas turi pataikyti į tikslą, į širdį... Man kartais sako: kodėl vaikams užduodami tokie sudėtingi klausimai? Tačiau pats gyvenimas jiems jau yra uždavęs daug sunkesnių. Vaikai labai nori kalbėtis jiems svarbiausiais klausimais. Šnekindama Elzę, netenkančią abiejų savo tėvų, aiškiai pamačiau: mergaitė nori, kad su ja kalbėčiausi apie gyvenimą ir mirtį, nes niekas ta tema su ja nedrįsta kalbėtis, o šie skaudūs dalykai ją tiesiog sprogdina iš vidaus.

Teisybę pasakius, reikėjo ne tiek klausti, kiek įsiklausyti. Labai pravertė darbo radijuje, vedant laidą „Rizika gyventi“, patirtis. Ten suvokiau, ką reiškia klausimas, užduodamas žmogui. Juk net Einšteiną gali paversti idiotu, tiesioginiame eteryje paklausęs: o kiek vakar kainavo ridikėliai turguje?

Prie vaiko reikia artėti taip atsargiai, kad nė šakelė netrakštelėtų. Kitaip sielos durys užsitrenks. Kurčias žmogus įsileidžia tave į savo akių gelmę, į tokią švarą, kurios neįmanoma pakelti... Neregys vaikas girdi tavo kvėpavimą... Melsdavausi kasdien po valandą, nes nebežinojau daugiau, ką daryti, ir klausydavausi, ko jų paklausti.

Kai pati buvote vaikas, ar turėjote su kuo kalbėtis apie tai, kas Jums buvo labai svarbu? Apie mirtį, apie meilę?

Iki dvylikos metų turėjau senelį, kuris nesikėlė iš lovos. Buvau visas jo turtas. Labai daug su juo šnekėdavomės, jis man sekdavo pasakas. Retai sakydavo tą pačią, vis naują išgirsdavau. Mama laikėsi nuostatos, kad vaikas turi žinoti, kas yra gyvenimas, kas yra mirtis. Kaip ir visi žmonės kaime, tėvai į laidotuves eidavo kartu su vaikais. Bendravimas, buvimas kartu, ryšys su artimaisiais ir yra meilė. To aš turėjau vaikystėje per akis. Televizorių tada kaime dar nebuvo. Dabar namuose žmonės susėda prie jų ir žiūri į ekraną, vienas kito nematydami ir negirdėdami.

Gal Jūsų kartos vaikai buvo laimingesni, ne tokie vieniši?

Turime pripažinti, kad tuomet šeimos statusas buvo kitoks. Šiandien iš esmės visa ideologija yra nukreipta prieš šeimą. Jai šito modernaus gyvenimo struktūroje nepalikta laiko galimybės. Žmonės susitinka tik naktimis arba kai vienas grįžta po darbo, kiti namiškiai jau miega. Vis dažnesnės šeimos „pagal susitarimą“, neturinčios tvirto pagrindo. O vaikui, kad jis išaugtų stabilia asmenybe, reikalingi saugūs namai, mylintys, bendraujantys tėvai.

Niekas kitas negali jam suteikti pusiausvyros. Nei turtas, nei aukšta socialinė padėtis. Dirbau Jūratės Stauskaitės privačioje dailės mokykloje, kurią lankė mokiniai iš pasiturinčių šeimų. Jų apleistumas, gyvenimo baimė, vienišumas buvo didesni nei gatvės vaikų.

Esate rašiusi, kad savo akimis matėte senąjį kaimą šluojančią melioraciją: kaip buldozeriai iš šaknų vertė žydinčius sodus, griovė namus... Gal toks likimas ištiko ir Jūsų tėviškę? Kaip atsirado romanas „Šermenys“?

Ne, mūsų namai sudegė. Bet mus vis tiek būtų nukėlę, nes aplink viską melioravo. O „Šermenys“ užsimezgė taip... Būdama studente parvažiavau namo labai anksti ryte, nes vakare vėl turėjau išvažiuoti. Buvo Verbų sekmadienio rytas, ką tik baltai pasnigę. Ėjau pėsčiomis penkis kilometrus, pakeliui sutikau visus kaimynus, einančius į bažnyčią... Buvo toks nenusakomas skaistumas! Kai paskui mūsų kaimą pradėjo keldinti, norėjosi kažką padaryti tiems žmonėms... Išjudintas jų gyvenimas išjudino ir daug atramos taškų.

Senojo kaimo žmonės turėjo savigarbą, kuri vėliau sunyko. Galiojo nerašyti kaimynų įstatymai. Papjovei kiaulę – neši skerstuvių lauknešėlį artimiausiems kaimynams, myli tu juos ar nemyli. Su kelyje sutiktu žmogumi sveikiniesi – nesvarbu, kad nepažįsti.

Latvijoje, Subatėje, už šešiolikos kilometrų gyveno mano draugė. Jaunystėje nieko nereiškė pas ją nueiti pėsčiomis. Latvijos pusėje buvo tas pats: ką besutiktum, visi: labdien, labdien. Šiandien žmoguje bendrumo su kitais ryšiai labai sunykę. Gyvenu Lazdynuose, kaimynų nepažįstu. Jie nesisveikina.

Nesulaukusi atsakymo į pasisveikinimą, nustojau sveikintis ir aš. Netgi mano studentai, sutikę mane kur nors mieste, nesisveikina. Turbūt todėl, kad, jų manymu, aš vis tiek jų nesu įsidėmėjusi. Išeitų, žmogus laiko save nieku, kurio kiti gali nė nepastebėti. Tas žeidžia.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Korupcija įtariamų teisėjų bylose – kyšiai, už kuriuos parduotas teisingumas (408)

Ikiteisminį tyrimą dėl neregėto masto korupcijos teismų sistemoje atliekantys pareigūnai kol kas...

Stadiono statybas pirmiausia pajus gyventojai: kamščiai didės, o apie „Akropolį“ suksime ratus (83)

Vilniaus miesto taryba trečiadienio posėdyje patvirtino daugiafunkcio komplekso Šeškinėje...

Valinskas prabilo apie rinkimų intrigą: nenoriu būti pranašas, bet mes išgirsime labai įdomių dalykų (250)

Kaip Seimo narių skaičiaus mažinimas, padidins jų darbo kokybę ir kodėl konservatoriams...

Iškart po Putino kalbos Rusija pademonstravo naują savo ginklą iš Šoigu – netikėtas pareiškimas (175)

Rusijos kariškiai trečiadienį paskelbė vaizdo įrašą, kuriame matomas šalies naujosios...

Skirmantas Malinauskas. Kas kitas po teisėjų? (98)

Šiandien Generalinė prokuratūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba ( STT ) sulaikė 8 teisėjus,...

Korupcijos byloje sulaikytas ir buvęs Kurlianskio advokatas (121)

Tyrime dėl korupcijos teismuose pareigūnai sulaikė penkis teisininkų bendruomenėje žinomus...

DELFI komercijos vadovu tapo Jonas Gilys (7)

Bendrovės DELFI komercijos vadovu tapo Jonas Gilys, iki šiol ėjęs pardavimų vadovo pareigas. Ši...

Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis metė iššūkį: nusifilmavo nuogi duše ir kreipėsi į gerbėjus (33)

Artėjant nacionalinės „ Eurovizijos “ finalui jo dalyviai žiūrovų dėmesį bando atkreipti ne...

Prieš Lietuvos rinktinę vėl stosiantis Gentile iškeikė Italijos krepšinį (1)

Alessandro Gentile ateinantį pirmadienį Klaipėdoje ves į kovą Italijos krepšinio rinktinę,...

Lietuvoje gimsta visiškai naujas jūros gėrybių verslas: nutarta auginti tikrą delikatesą (47)

Baltijos jūra daugeliui lietuvių asocijuojasi su vasaros atostogomis lietuviškame paplūdimyje....