aA
Dažnas, atėjęs į Paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, simbolizuojančią lietuvių tautos atgimimą, pirmiausia išvysta Joną Vytautą Koklevičių. Jis iš už stiklinės atitvaros parduoda religinę atributiką bei bilietus liftu pasikelti į terasą, nuo kurios atsiveria Kauno panorama. Randai vyro veide bei rankose – jo pergalingos dvikovos su ruduoju lokiu ženklai. „Kadangi prisikėliau iš mirties letenų, nutariau prisidėti prie tautos šventovės atstatymo“, – mintimis į tolimą ir artimesnę praeitį grįžta J. V. Koklevičius. Šalia – neįprastos slidės. Pats Sibire padarė.
© "Ūkininko patarėjas"

Apie dvikovą su meška

Buvau penkiolikos, kai 1951 m. spalio 2 d. iš gimtojo Astragų vienkiemio netoli Darsūniškio, Kaišiadorių r., su mama ir seserimi ėmėį Sibirą. Tėvas kaip politinis kalinys anksčiau ten atsidūrė. Kai tapęs invalidu iš kalėjimo buvo paleistas, atvažiavo pas mus į Srėdnij Vasiugano kaimą, Tomsko srityje. Su tėvu 1957 m. pastačiau namą, jame visi gyvenome.

Sibire iš pradžių plušau miške – kirtau medžius, nors buvau nepilnametis, paskui dirbau naftos ir dujų paieškų geologinės ekspedicijos sandėlio sprogstamųjų medžiagų sargu, vėliau, kai dėl infarkto tapau II grupės invalidu, – vaikų namuose siuvėju, dar vėliau – Kalpaševo orouosto dizelinės elektrinės mašinistu.

Tais metais – 1965-aisiais, kai mane užpuolė rudoji meška, dirbau sprogstamųjų medžiagų sandėlio sargu. Geologai pragręždavo 2,5 km gylio gręžinį ir į jį, kai iki naftos ar dujų telkinio būdavo likę 10-15 m, leisdavo prieštankines torpedas, o ertmę užpildydavo molio skysčiu. Suveikus elektriniam jungimui, įvykdavo sprogimas. Dėl didžiulio slėgio nafta ar dujos pradėdavo tekėti į vamzdį.
Rugsėjo 2 d. rytą, atidirbęs pamainą ir parėjęs namo, sakau sau: „Reikia eiti pasibrukniauti.“

Prieš dieną kitą plaukti upele brukniauti į mišką už 30 km mane buvo kvietęs girininkas bei medžiotojas rusas, geras žmogus Grigorijus Kružajevas. Jis man buvo pasakojęs, jog jo kaime meška sudraskė du medžiotojus – 15 ir 20 metų – ir pamokė, kaip išsigelbėti, jei užpuola meška, o tuokart nieko, išskyrus10 pirštų, neturi – reikia viena ranka jos liežuvį sugriebti, kad negalėtų kąsti, o kita išsitraukti peilį.

Kadangi po pažasčia turėjau dvi votis, nutariau su juo neplaukti, o brukniauti arčiau – už 5-6 km. Pasiėmiau maisto, medžioklinį šautuvą, šratinių šovinių, kad vakarienei kokį paukštį nusišaučiau – caro mėgtą valgyti kurtinį ar į kurapką panašų „repčiką“.

Valtele paplaukiau apie 2 km. Išlipau ir pėsčias per pievą patraukiau į mišką. Žiūriu – – kurtiniai, tetervinai... Ir „repčikai“ smėlyje kapstosi. Pakilo keturi kurtiniai ir nuskrido. „Et, ne mano“, – pagalvojau. Paėjau 15 metrų – keturi juodi tetervinai pakyla ir už 50 m nuo manęs į medį nusileidžia. Aš kuprinę nuo pečių, pykšt – vieną nušaunu. Kai nukrenta, o šunelis – jaunas, šešių mėnesių, – jį palaižo, įsidedu į kuprinę. Sakau sau: „Dar vieno tetervino reikia.“ Kai paėjau kelis žingsnius, šunelis suurzgė. Dirst į jo pusę – už 8-10 m nuo manęs rudasis lokys... Stambus, apie 2 m ilgio. Pirma mintis buvo: „Neliesti!“ Nes nuo medžiotojų buvau girdėjęs, jog jei šratus paleisi, lokį tik suerzinsi ir jis įnirtingai puls.

Meška, nagais draskydama šalnų paliestą žemę, artėja manęs link. Staiga ima šuoliuoti. Pirmas šuolis, antras... Kai iki manęs liko paskutinis šuolis – 2-3 m, – paleidau šūvį į krūtinę. Ji letenom sugriebė šautuvą, truktelėjo į save ir metė į viršų. Iltimis sugriebė mane ir, sprandu mostelėjusi, po savimi parsibloškė. Pirmas smūgis – dvi iltys per šimtasiūlę į kairį petį. Raumenį prakirto, vos sąnario neišnarino. Ji nelaiko, kur iltimis įsikirto, o plėšia. Darau, ką buvau girdėjęs: užvožiu už snukio, ir ji išsižiojo. Aš čiupt kaire ranka už liežuvio, bet nespėjau suspausti, nes ji grybžtelėjo iltimis – štai keturių ilčių žaizdų pėdsakai delne. Iltys į delną sulindo 2,5 cm, sausgysles suplėšė. Dar nuo medžiotojų buvau girdėjęs, jog meškai užpuolus reikia saugoti galvą, nes kai griebia, kaušą nuplėšia.

Sužalota ranka mosuoju prieš snukį, ji šimtasiūlės rankovę griebia. Kita ranka siekiu peilio kelnių kišenėje. Meška griebia, kur sujudėjo ranka, – už dešinės kojos šlaunies. Perplėšia guminius batus ir plėšia raumenis. Tuokart sugriebiu peilį ir mešką už sprando ir po pažasčia prisipaudžiu. Ji, plėšdama į viršų šlaunį, mane sprandu pakelia 10-15 cm nuo žemės. Įsikimbu į jos sprandą ir noriu gerklę perpjauti. Bet nepataikau – peilio galas atsiremia į sprando kaulą. Kartoju smūgį. Tas pats – atsiremia į kaulą.

Kai vėl smūgiavau, ji snukį pasuko į dešinę ir iltimi suspaudė dešinės rankos bevardžio piršto kaulą. Jis traška, braška – sutrupintas, – bet skausmo nejaučiu. Meška griebia už dešinės rankos riešo ir plėšia į kairę. Jos galva išsineria iš po mano pažasties. Aš, pusiau gulintis, pusiau sėdintis – senas kedras po nugara papuolė – hop mešką už kupros ir, abiem rankomis traukdamas į save, parsibloškiau ant krūtinės. Mudu gulim kryžium. Tai buvo sekundžių reikalas – jei ji būtų galvą atitiesusi, kai išsprūdo iš po pažasties, man būtų viskas...

Op – smeigiu į pilvą peilį, keisdamas jo laikymą.

Būčiau žuvęs, jei tai būtų paprastas medžioklinis peilis. Jis buvo kaip durklas. Pats pasidariau. Aštrus kaip skustuvas, 20 cm ilgio, iki atramos užgaląstas, kad traukiant jį per žvėrį, pjautų kailį ir mėsą. Jei būtų neužgaląstas iki atramos, kaip kiti medžiokliniai peiliai, taip nerėžtų.
Taigi rėžiau mešką nuo pilvo šono traukdamas peilį stuburo link. Kas pjauna kiaulę, žino, jog išvalytas kraujas nuo inkstų širdies link eina kraujagysle, kuri driekiasi per stuburą. Kai perpjoviau ties stuburu tą gyvybiškai svarbią kraujagyslę, pliūptelėjo kraujas, meška staugiamai suriaumojo tris ar keturis kartus ir nukrito.

Nustūmiau ją nuo savęs. Jokių skausmų nejaučiau. Tik plaukai piestu stovėjo. Dirstelėjau į žaizdas – kraujas liejasi, atplėšti raumenys styro. Baimindamasis užkrėtimo, išgėriau įsidėtą pieną. Tuoj kuprinę ir šautuvą ant pečių ir link valties. Mešką palikau nė nepatikrinęs, ar širdis plaka. Eidamas pradėjau jausti skausmą šlaunyje, petyje.

Kolūkiečiai netoli valties šieną grėbia. Prieina ruselis: „Kas atsitiko?“ Sakau „šposydamas“, jog zuikis apdraskė, kai į jį nusitaikiau. „Nepanašu, kad zuikis“, – sako. Prisipažinau, kas nutiko, ir paprašiau nustumti valtį ir motorą užvesti. Ruselis pasisiūlė pavežėti savo valtimi. Kai atplukdė, paklausė, ar nueisiu pusę kilometro iki namų. „Nueisiu.“

Kai parėjau, sakau mamai ir tėvui: „Nenusigąskite, kad esu sukruvintas ir suplėšytas meškos. Skambinkite geologams, kad duotų mašiną nuvežti mane į ligoninę.“ Čia išrengė mane iki trumpikių, atnešė du dubenis kalio permanganato tirpalo. Juo seselė – to girininko Grigorijaus žmona, tremtinė vokietė – žaizdas išplovė. Gydytojas netikėjo, kad mešką papjoviau. „Taip sužeistas meškos nepapjausi“, – sakė jis.

Tėvas geologų paprašė tanketės, ji važiuoja žeme bei plaukia per upę ir pelkę. Davė. Kai tėvas su vairuotoju nuvažiavo iki orouosto, juos sustabdė du ukrainiečiai buldozerininkai: „Kur važiuojate?“ Tėvas sako: „Sūnus nudūrė mešką – norime parsivežti.“ Ukrainiečiai pasisiūlė važiuoti kartu: „Padėsime mešką įkelti.“

Radę mešką, perpjovė, vidurius išėmė, tuoj ją į tanketę ir važiuoja atgal. O upele plaukia girininkas – grįžta su uogomis. Jis mostelėjo, kad tanketė sustotų. „Kas čia?!“ – nustebo negyvą mešką pamatęs. Kai tėvas pasakė, kad sūnus nudūrė, dabar guli ligoninėje, – nualpo. Tai tau ir medžiotojas...

Būtų graži nuotrauka nufotografavus nudurtą mešką. Gerai, kad mane bendradarbis ligoninėje nufotografavo. Čia gulėjau 25 dienas.

Biuletenį turėjau 90 dienų, nes ilgai negijo dešinės rankos kaulas.
Kai psichologai vėliau klausdavo: „Kaip sveikata?“, sakydavau, jog dar nieko nesudraskiau...
Daug minčių kyla svarstant, kodėl, būdamas silpnesnis už mešką, ją nugalėjau. Kartais žmonės pavojaus ištikti išsigąsta ir pasimeta, sustingsta. Tačiau jei neišsigąsta ir susikaupia, pasidaro 10 kartų stipresni – ekstremaliomis aplinkybėmis koncentruojasi energija. Jos pliūpsnis, matyt, apglušino mešką.

Kai po 15 dienų iš ligoninės buvau išleistas namo pasižiūrėti į meškos kailį, netikėjau, kad tai aš ją nugalėjau. Štai kaip mintys veikia ekstremalią akimirką...

Mane Sibire daug kas kitiems žmonėms pristatydavo taip: „Jis mešką nugalėjo.“
Vietovė, kur su meška galynėjausi, išvertus iš vietinių gyventojų – ostiakų ar tungusų – kalbos vadinosi Lokių kampas. Jei meškos ruošdamosi žiemos miegui pritrūkdavo spanguolių, bruknių, kedro riešutų, puldavo žmones, kolūkio karves.

Kartą ant vienos karvės puolė 12 meškų. Medžiotojai jų tykodavo bokštuose. Meškų lašiniai prieš žiemos miegą būna per penkis pirštus. Jos pusę metų neėda. Kai maitina lokiukus, riebalus perdirba į pieną.

Kai ostiakė irštvoje nušovė mešką ir du meškiukus, premiją po 150 rublių už kiekvieną gavo, o kai aš mešką nugalėjau, nieko negavau... Turiu ligoninės gydytojo pažymą, kad tikrai čia gydžiausi sužalotas rudojo lokio. Tai tiek apie jį...

Kas ryšis, perskaitęs straipsnį, pristatyti šį tremtinį Prezidentei, kad būčiau apdovanotas narsuolio medaliu?..

Apie slides

Šios slidės – trečiosios, kurias pasidariau Sibire. Slidžių reikėjo, kad palengvinčiau savo žygius: iki traukinio siauruko, kuris veždavo į darbą, reikėdavo pėsčiomis sukarti 3 km, o sniego būdavo iki 1,20 m. Nors takas prasimindavo, vis tiek sunku būdavo eiti. Kartais į darbą reikėdavo pėsčiomis sukarti po 7 km pirmyn ir atgal.

Daryti slides išmokau iš vietinių gyventojų. Jos – iš skeltos eglės: augantį medį kirvio galu skeli išilgai ir juo verži. Jei sluoksniai kreivi – netinka, jei tiesūs – tokią eglę pjauni ir skaldai lentas.
Nutašai, nuobliuoji, paskui slidžių galus reikia pašutyti verdančiame vandenyje, išėmus iš jo – kišti į krosnį ant žarijų, tada – į tam tikrą rėmą, kad abu galai būtų palenkti. Briedžio kailį, kuriuo apklijavau slidžių apačią, pirkau iš ostiakų. Slidėms tinka tik kailis iki žvėries kelienų. Toks trumpo plauko ir palinkęs į vieną pusę. Kai priklijuotas prie slidžių, jos lengvai slysta į priekį, o jei eini prieš kalną, trumpi šeriai neleidžia slysti atgal, nes remiasi į suspaustą sniegą. Briedžio šonų, nugaros, šlaunų kailis netinka, nes plaukas tuščiaviduris, ilgas ir trupa.

Slidės – 1,85 m ilgio, 22 cm pločio. Ostiakai ir tungusai darydavo siauresnes. Klijus kailiui priklijuoti virdavo iš elnio ragų ir žuvų žvynų. Aš buvau įsigijęs kazeino klijų – ištirpini miltelius vandenyje ir klijuoji, geresni už lipalą.

Prieš klijuojant kailį ant slidžių reikia jį susiūti. Siuvi šlapią, apskustą iš kraštų, besdamas dygsniuką iš vieno šono, paskui iš kito, kad rumbo nebūtų. Trikampių adatų kailiui siūti nebuvo, tai paprastą užgaląsdavau.

Slides pradėjau daryti 1957 m. spalio 2-ąją, specialiai tremties dieną, o baigiau gruodžio 20 d. Dariau pirtelėje, grįžęs iš darbo.

Gyveni ir mokaisi... Jei dabar slides daryčiau, jos būtų 25 cm pločio ir 1,60 m ilgio – kad čiuožiant tarp slidžių neliktų tarpelio ir sniegas nevirstų ant jų.

Ketinu plastikines slides padaryti ir užpatentuoti. Sibire ir iš vamzdžių bandžiau slides daryti. Ateina mintys daug ką padaryti. Reikėtų prašyti Kauno technologijos universiteto pagalbos, kad padėtų įgyvendinti idėjas. Aš baigiau tik Sibiro universitetus...
Kad kandys neėstų slidžių kailio, jį patepu žibale suvilgytu šepetėliu. Reikia slides ateities kartoms palikti...

Apie ostiakus ir tungusus

Tungusai, ostiakai buvo pusiau laukiniai, bet geri žmonės. Panašūs į kinus, japonus – akys siauros. Klausiami, kelintais metais gimę, atsakydavo: „Kada kedro riešutų gausiai užderėjo“ ir panašiai. Gyvendavo jurtose iš 8 karčių, dengtų kailiais. Miegodavo maišuose iš elnio, briedžio kailių. Malkų nekapoja, bet atsineša į jurtą 5-6 kartis sausuoles. Kai jos nudega, pastumia, pastumia liepsnos link. Jie sakydavo: „Kam malkas kapoti, jei ir taip dega?!“ Gyvendami 50-60 OC šaltyje, mirdavo sulaukę 35-40 metų.

Tremtiniai ruseliai miškuose jiems pastatė namelius, buvo įkurta internatinė mokykla, kad jų vaikai mokytųsi. Bet senesnieji ostiakai ir tungusai pareiškė:

„Neisim į namelius – ten reikės malkas skaldyti! Jurtose lengviau pragyventi.“

Jie – „kačiaunykai“ (klajokliai). Vasarą apsistoja prie upių, kad žuvų pasigautų. Prie pelkės briedį maistui nusišauna. Žiemą keldamiesi kitur palieka kartis, o kailius ir mantą – ant rogių...
Iš pradžių „britku“ buvo matyti, kaip jie valgo: tinkliuku pagauna ešeriukų, kur tau skus – stačius su viduriais sudeda į kibirą uodegomis aukštyn ir verda ant laužo, nuima ir valgo... Paskui ir aš valgiau. Sunkumuose visko išmoksti.

Kai tik atsidūriau Sibire ir mus, 50 tremtinių koloną, 120 km pėsčiomis varė iki barakų, vienam ostiakui mūsų pagailo: atnešė sušaldytų lydekų, kirviu ant kaladės sukapojo, nulupo odą, sudėjo į du kibirus, juos pakabino ant karties, išvirė ant laužo ir pamaitino...

Apie šventovę ir meilę

Į Lietuvą grįžau 1981 m. Susipažinau su Terese Aldona ir ją vedžiau.

Tremtyje nevedžiau, nes lietuvaitės buvo išvažinėjusios. Rusės gražios, malonios, bet širdis neleido mylėti tautos, kuri mane pavergė, moters. Rusės sakydavo: „Jonas stiprus riešutas – nesutraiškysi.“
Kai 1989 m. birželio 14 d. Kaune vyko tremtinių paroda, joje buvo ir mano slidės.
Parodą paskui perkėlė į Karo muziejų. Kai atėjau čia 1990 m. Vasario 16-ąją, buvo renkamos aukos Prisikėlimo bažnyčiai atstatyti. Kai Antanui Urbonui daviau 10 rublių, jis pasiūlė: „Ar negalėtum padėti aukas rinkti?“ Sutikau. Gavau du lapus su aukotojų vardo, pavardės, kiek paaukojo, parašo grafomis. Kai užpildai, atiduodi buhalterei. Buvau net pas Vilniaus vyskupą Julijoną Steponavičių, kad leistų šiame mieste rinkti aukas. Iš pradžių jis neleido, sakydamas, jog daug Vilniaus bažnyčių neatstatytų. Kai jo paklausiau: „O jei Vilniuje gyvenantis kaunietis nori paaukoti Prisikėlimo bažnyčiai?“, tada tarė: „Sutinkame.“

Vilniuje aukas rinkome per bibliotekas. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas davė tikinčiųjų adresų.

Rinkau aukas ir Klaipėdoje, Marijampolėje, Birštone, Pivašiūnuose, Šiluvoje, savo Darsūniškyje – daugiausia per renginius.

Kai bažnyčia buvo atstatyta, buvau apdovanotas. Manau, jog ji turėtų būti vadinama ne Kristaus Prisikėlimo, o Lietuvių tautos prisikėlimo šventovė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Už butus viename lankomiausių Europos miestų – juokingos sumos: juos šluoja už grašius (97)

Dabar skelbimų portaluose gausu ne tik nekilnojamojo turto pasiūlymų Lietuvoje, bet ir užsienyje....

Šioje išparduotuvėje apsiperka net žinomos moterys, bet stilistės verdiktas – negailestingas (62)

Pastaraisiais metais miesto pakraščiuose viena po kitos duris atveria įspūdingų gabaritų...

Ultimatumas Lietuvai: nesusipratimų virtinė ir keistos pasekmės sugriovė seną mitą (397)

Šimtmečius gyveno kaip vyras su žmona. Buvo visko – ir barnių, ir susitaikymų. Tačiau staiga...

Karolinos Liukaitytės vyras susidūrė su rimtais nemalonumais: verslininkas nuteistas dėl milijoninės aferos (166)

Antradienį Generalinė prokuratūra paviešino informaciją apie laisvės atėmimo bausmę, kuri...

Metus negrąžinto vaiko skandale – dar ne pabaiga: moters liudijimai pasikeitė žaibiškai (54)

Septynis vaikus pagimdžiusiai, bet ne visus auginančiai teko atverti teismo duris. Moteris...

Penkios šalys įsimintiniausioms atostogoms: kur keliauti 2019 metais (4)

Kai tavo darbas – rašyti apie ambicingiausius pasaulio viešbučius ir svajonių keliones, visus...

Seimo narys Robertas Šarknickas – Santaros klinikose (135)

Seimo narys Robertas Šarknickas pirmadienio vakarą atsidūrė Vilniaus universitetinės...

Pasikeitus vadovui per metus ligoninė pasipildė keliolika milijonų: kokiomis priemonėmis tai pavyko? (19)

2013 metais, kai ortopedas traumatologas Algimantas Pamerneckas pradėjo eiti Respublikinės...

Penki dalykai, kurių vyrai nekenčia moterų elgesyje (2)

Apklausus daugybę vyrų paaiškėjo, kad yra keli sutampantys dalykai, kurie tiesiog varo juos iš...