aA
2017 metų rugpjūtį grupė piktų protestuotojų ir žmogaus teisių aktyvistų susirinko prie gydytojo J. Mariono Simso skulptūros Niujorko Centriniame parke. Susierzinę ir įniršę žmonės vilkėjo baltus ligoninės chalatus, išteptus raudonai (aliuzija į kraują), taip norėdami atkreipti dėmesį į moterų skausmą ir kančias, kuriuos jos patyrė šio gydytojo atliekamų operacijų metu ir po jų. Protestuotojai reikalavo pašalinti šio gydytojo skulptūrą, rašo thevintagenews.com.
J. Marion Sims
© DELFI montažas / Vida Press

Tuo pačiu metu kita protestuotojų grupė to paties reikalavo gimtojoje J. M. Simso valstijoje Pietų Karolinoje esančiame Kolumbijos mieste. Beje, šios valstijos sveikatos departamentas pavadintas šio gydytojo vardu. Tiesą sakant, aktyvistai jau kurį laiką siekia, kad būtų pašalinti jam skirti paminklai ir jo vardas nuo visko, kas skirta jo pasiekimams pagerbti.

Šis XIX amžiaus gydytojas, pramintas „šiuolaikinės ginekologijos tėvu“ ir išradęs makšties skėtiklį, yra vertinamas kaip tikras chirurgijos šioje srityje pionierius. Jis yra pirmas žmogus, sėkmingai atlikęs tulžies pūslės operaciją. Be to jis sukūrė novatorišką vezikovaginalinės fistulės gydymo metodą. Tai skausmingas ir labai nemalonus plyšimas tarp gimdos ir šlapimo pūslės, kuris atsiranda kaip sunki gimdymo komplikacija, sukelianti nuolatinį šlapimo tekėjimą iš makšties ir kančią visam likusiam gyvenimui.

Taip pat jis gydė rektovaginalines fistules arba makšties įtrūkimus, kurie praleisdavo organizmo išskyras iš ten, iš kur jos įprastai niekada nenutekėdavo. J. M. Simsas gydė delikačias ligas tais laikais, kai vos apsiplunksnavusi ginekologijos sritis daugelio buvo vertinama kaip amorali, mat reikalavo moters „privačios“ anatomijos tyrinėjimo. 1855 metais jis atidarė pirmąją Jungtinėse Amerikos Valstijose ligoninę moterims, dar po kurio laiko – ir išskirtinę privačią kliniką.

Tad kodėl protestai? Problema, anot jo kritikų, slypi tame, kad jis tariamai pradėjęs dirbti chirurgu neturėjo nei kvalifikacijos, nei ginekologinės praktikos. Jis pats pripažino, kad jo kelias į ginekologiją buvo, tiesą sakant, labai atsitiktinis. Vis dėlto, niekas iki jo taip sėkmingai negydė sunkių ligų, kurių gydymo metodus J. M. Simsas išaiškino, ir dar turėjo ryžto imtis šio darbo. Tad diskusijos apie novatoriškąjį gydytoją kyla dėl vieno dalyko – etikos: tobulindamas savo įgūdžius jis su delikačiais dalykais elgėsi nepakankamai delikačiai, o anestetikus skyrė remdamasis savo rasistiniais įsitikinimais.

Anot medicinos istorijos įrašų, labai tikėtina, kad taip nutiko dėl to, kad jo karjeros pradžioje vieninteliai prieinami anestezijos metodai buvo abejotini. J. M. Simso įrašai rodo, kad jis laikėsi priimtos bendros procedūros, kai pooperacinis pacientų skausmas buvo malšinamas duodant opiumą.

J. Marion Sims
J. Marion Sims
© Vida Press

J. M. Simsas gimė 1813 metų sausio 25 dieną. Tais laikais, norint tapti gydytoju, prieš praktinį darbą su žmonėmis nereikėjo nei baigti rimtų mokslų kaip šiandien, nei įveikti ilgos specializuotos praktikos. Pabaigęs Pietų Karolinos koledžą, būdamas 21 metų, jis kurį laiką atliko praktiką su vieninteliu apygardoje gydytoju, kurio dukra vėliau tapo jo žmona.

Pabaigęs trijų mėnesių kursus Čarlstono medicinos koledže, jis dar metams (nuo 1834 iki 1835 metų) išvyko studijuoti į Džefersono medicinos koledžą Filadelfijoje. Po to jis jau skaitėsi kvalifikuotu gydytoju.

Deja, karjeros pradžia buvo ne itin sklandi, nes pirmieji du J. M. Simso gydyti pacientai netrukus mirė. Gydytojas ir jo žmona tyliai paliko Lankasterio gyvenvietę, kur jis priiminėjo pacientus, ir persikėlė gyventi į Alabamos valstijos miestą Montgomerį, kad čia galėtų viską pradėti iš naujo.

Būtent čia penktajame XIX amžiaus dešimtmetyje jis išgyveno „labiausiai įsimintinus“ savo, kaip gydytojo, laikus. Turtingas baltaodis plantacijos savininkas įdarbino jį savo vergų gydytoju. Plantacijos savininkams gydytojas buvo puiki investicija: jeigu vergai negalėjo dirbti, šeimininkams jie davė mažai ar išvis nedavė jokios naudos, o moterys su ilgai trunkančiomis gimdymo komplikacijomis galėjo būti nenaudingos plantacijoje visą likusį gyvenimą.

Iki šiuolaikinės sveikatos priežiūros, kokią mes šiais laikais turime, atsiradimo gimdymas buvo pavojingas reikalas: nuo jo mirdavo daug gimdyvių, o fizinės komplikacijos po gimdymo dažnai buvo šokiruojančios. Paprastai ilgalaikis gimdymas nulemdavo vezikovaginalinės fistulės atsiradimą. Paprastai tokiais atvejais kūdikis mirdavo, o ir mamos šansas išgyventi buvo nedidelis – tais laikais skubios Cezario pjūvio operacijos dar nebuvo. Jeigu moteris vis dėlto išgyvendavo, jos kūnas būdavo visiškai sudarkytas.

Remiantis jo autobiografija „The Story of My Life“ (angl. mano gyvenimo istorija), gydytojas J. M. Simsas buvo vienas iš trijų gydytojų, tame regione prižiūrėjusių plantacijos darbininkus. Jis mini, kad iš pradžių, kai vergės paprašydavo aptarti bet kokį „funkcinį šlapimo sistemos sutrikimą, aš iškart atsakydavau, kad tai ne mano sritis“. Vis dėlto, jo neįtikėtiną indėlį į mediciną įkvėpė nuo žirgų nukritusių moterų dubens sužalojimų gydymas. Paguldęs pacientę tam tikroje padėtyje, su savo naujai išrastu skėtikliu jis galėjo matyti būdą prieiti prie makšties, kad galėtų sutvarkyti fistulę.

J. Marion Sims
J. Marion Sims
© Wikimedia Commons

Tada jis panoro išsiaiškinti, ar įmanoma tai padaryti praktiškai. Nuo 1845 iki 1849 metų J. M. Simsas savo mažoje ligoninėje atlikinėjo eksperimentines chirurgines tais laikais nepagydoma laikytos ligos operacijas. Jo pacientėmis buvo afroamerikietės vergės, buvusios jo medicininėje priežiūroje.

Tais laikais, kai operacijos stebėjimas buvo medicininio mokymo dalis, buvo visai įprasta, kad J. M. Simsas kviesdavo vietos gydytojus tapti pirmojo jo naujojo metodo išbandymo liudininkais.

„Lucy agonija buvo ypatinga“, – rašė savo užrašuose apie vieną aštuoniolikos metų pacientę. Ji kelis mėnesius kankinosi skausmuose ir po ilgai trukusio traumuojančio gimdymo, per kurį gimė negyvagimis, ji nuolat kentėjo skausmą ir šlapimo tekėjimą. Vergės savininkai pristatė ją gydymui ir J. M. Simsas ją priėmė.

Operacija truko valandą ir visą tą laiką Lucy stovėjo keturpėsčia, galva padėta ant rankų. J. M. Simsą, atliekantį procedūrą, stebėjo dar dvylika gydytojų. Kadangi jis paliko pacientėje vatos tamponą, kuris turėjo padėti surinkti šlapimą, moteriai buvo užkrėstas kraujas.

„Maniau, ji mirs… Nuo operacijos poveikio visiškai atsigauti Lucy prireikė dviejų ar trijų mėnesių“, – rašė jis. Nepaisant viso to, Lucy tapo pirmu sėkmingu atveju.

Plantacijų savininkai noriai patikėjo savo fistulių kankinamas verges J. M. Simso kankinimams, nes tai reiškė tikimybę, kad jos vėl galės grįžti prie darbų. Rašydamas leidinyje „Journal of Medical Ethics“, Durrenda Ojanuga išreiškė nuomonę, kad „Pavergtų moterų nebuvo klausiama, ar jos sutinka su tokia operacija“. Būtent jo straipsnis, išspausdintas 1993 metais, regis, ir sukėlė pastarąją neapykantos J. M. Simsui bangą.

Tačiau kaip teigiama 1855 metų sausį leidinyje „New York Medical Gazette and Journal of Health“ išspausdintame straipsnyje, J. M. Simsas „nesutiko atlikti nei vienos operacijos be savo pacientų sutikimo, ir niekada neatliko operacijų, kurios, jo vertinimu, statytų į pavojų gyvybę ar labiau sužalotų pažeistus organus“. Tiesą sakant, L. L. Wallas savo moksliniame straipsnyje „The medical ethics of Dr J Marion Sims: a fresh look at the historical record“, išspausdintame 2006 metais leidinyje „Journal of Medical Ethics“, rašo, kad operacija nebuvo galima be paciento bendradarbiavimo. L. L. Wallas taip pat cituoja šaltinius, įskaitant ir chirurgų ataskaitas, siekdamas atremti D. Ojunagos teiginį, kad „nebūtų tikslinga atlikti vergams pažangias [terapines] chirurgines operacijas“.

Šiandieninė kritika J. M. Simso adresu abejoja jo etika, esą jis savo eksperimentams su žmonėmis atlikti naudojosi vergovine sistema. Pasak kritikų, jis eksperimentavo su vergais, kurie paprasčiausiai negalėjo pasakyti „ne“, ir, dar blogiau, netaikė jiems anestezijos dėl XIX amžiuje vyravusio klaidingo įsitikinimo, kad juodaodžiai vergai nejaučia skausmo. Kai savo gydymo metodus ištobulino, vėliau gydytojas ėmėsi operuoti ir baltaodes moteris, tačiau, anot kritikų, joms kaip anestetikas buvo skiriamas eteris.

Vis dėlto, reikėtų pažymėti, kad eterio poveikis pirmą kartą viešai pademonstruotas 1846 metų spalio 16 dieną, ir kad laisvi baltaodžiai žmonės taip pat buvo operuojami tais pačiais būdais. 1846 metais nebuvo tokio dalyko kaip saugių bandymų su vaistiniais preparatais, tad tinkama dozė buvo nustatoma bandymo keliu, tikintis geriausio.

Pasak istoriko Martino Pernicko, „labai gerbiami praktikai ir eiliniai neprofesionalūs žmonės turėjo daug nuogąstavimų dėl naujojo atradimo“. Gydytojai vis dar bandė jo veiksmingumą iki pat 1849 metų, atlikdami palyginamąsias operacijas su eteriu ir be jo. Taip tų metų gruodį leidinyje „Southern Medical and Surgical Journal“ rašė Crawfordas Longas.

Kelly M. Hoffman, Sophie Trawalter, Jordanas R. Axtas ir M. Normanas Oliveris savo 2016 metų moksliniame tyrime „Racial bias in pain assessment and treatment recommendations, and false beliefs about biological differences between blacks and whites“, išspausdintame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, rašo, kad „žmonės a priori mano, kad juodaodžiai jaučia skausmą silpniau nei baltaodžiai“, ir kad rasinis tendencingumas egzistuoja ir šiuolaikinėje JAV sveikatos priežiūros sistemoje, ką jie priskiria istoriniam stereotipų taikymui.

J. Marion Sims
J. Marion Sims
© Wikimedia Commons

Tyrime cituojami šaltiniai, svarstantys XIX amžiuje plačiai postuluotą prielaidą, jog tarp skirtingų odos spalvų žmonių egzistuoja fiziologiniai skirtumai: „Šiuos įsitikinimus gynė mokslininkai, gydytojai ir vergų savininkai, kad pateisintų vergiją ir nežmonišką elgesį su juodaodžiais vyrais ir moterimis moksliniuose tyrimuose“. Pavyzdžiui, būta pasvarstymų, kad juodaodžiai serga liga, kuri paverčia juos nejautriais skausmui bausmių metu, arba kad juodaodžiams atliekant chirurginę operaciją jie jaučia nestiprų skausmą arba jo išvis nejaučia.

Antrąja J. M. Simso fistulės gydymo paciente tapo septyniolikos metų Anarcha. Jis per ketverius metus jai atliko trylika operacijų, nei vienos metu nebuvo taikoma anestezija, kol pamažu ištobulino savo įrankių dizainą ir operacijos techniką. Sėkmė aplankė 1849 metų birželio 21 dieną, panaudojus specialius siūlus. Todėl visai nekeista, jog yra manančių, kad minėta moteris tapo jos bandymų objektu ir jis su ja eksperimentavo, tobulindamas metodus, kuriuos praėjus porai metų Niujorke pritaikė praktikoje.

Ne visas pacientes lydėjo Lucy sėkmė ar Anarchos atkaklumas: vienos mirė, kitos negalėjo ištverti procedūros. J. M. Simso užrašuose užfiksuota dvylika eksperimentinių operacijų dvylikai afroamerikiečių moterų, atliktų nuo 1845 iki 1849 metų.

Kai persikėlė į Niujorką, jis toliau atlikinėjo operacijas, ir tarp jo pacienčių buvo vis daugiau viduriniosios ir aukštesnės klasės baltųjų moterų. Teigiama, kad 1857 metais vykusioje viešoje paskaitoje jis pareiškė, kad jo fistulių pacientės nebuvo vertos pastangų ar rizikos, kad būtų anestezuojamos. Šis teiginys būtų kur kas mažiau prieštaringas anuo metu, nei jis būtų vertinamas šiandien.

J. Marion Sims
J. Marion Sims
© Wikimedia Commons

„Geriausiu atveju, jis buvo žmogus, pripažinęs juodaodžių vergų žmogiškąją prigimtį tam, kad galėtų panaudoti juos medicininiams žmogaus kūno tyrimams – bet ne užtektinai, kad pripažintų ir užkardytų jų skausmą operacijų metu. Blogiausiu atveju, J. Marionas Simsas buvo rasistas, kuris eksploatavo rasizmą savo naudai“, – pareiškė Seshat Mack 2017 metų rugpjūtį leidinyje „New York Daily News“. Žvelgiant iš dabartinės patogios pozicijos, lengva kritikuoti praėjusiais amžiais gyvenusiųjų etiką ir moralę.

Vis dėlto, 2018 metų balandžio 17 dieną J. M. Simso skulptūra buvo pašalinta iš Centrinio parko. Ji buvo perkelta į „Greenwood“ kapines Brukline.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pirmąją popiežiaus Pranciškaus vizito dieną – netikėtas gestas ir gausios pagyros Lietuvai (1422)

Šeštadienio vakarą baigiasi pirmoji popiežiaus Pranciškaus diena Lietuvoje. Ko gero, svarbiausiu...

Telefonai kaista: skelbiama apie didžiulį emigrantų susidomėjimą grįžti į Lietuvą (361)

Teigiama, kad tarp Jungtinėje Karalystėje (JK) gyvenančių lietuvių susidomėjimas grįžimu į...

Orai: bus šalta ir lis

Virš Skandinavijos besisukantis galingas žemo slėgio sūkurys į šalį atnešė rudenišką orą....

Darbuotojai pasipiktinę – atlyginimai vėluoja po pusmetį (77)

Pledus, baldinius ir kitokius audinius gaminančios bendrovės „Lanalita“ gamybinio padalinio...

Tokių Prezidento rinkimų Lietuva seniai nematė: Pakso referendumas dėl lito ir kiti nežinomieji (718)

Likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų, prie starto linijos rikiuojasi kandidatai. Nors per...

Ypatingą vaidmenį popiežiaus vizito metu atlikęs 14-metis: iš pradžių tuo nepatikėjau (256)

Nors popiežius Pranciškus jau išvyko nakčiai į Apaštališkąją nunciatūrą, tūkstančiai...

Jasikevičius po pirmos pergalės: jie bėga, griūna, nori viską daryti, bet tai yra gerai (36)

Kauno „Žalgiris“ įsirašė pirmąją pergalę naujai startavusiame „Betsafe- LKL “ sezone....

Ką tik vairuotojo pažymėjimą atgavęs Paulius Aršauskas – ir vėl policijos taikiklyje (85)

Vis dažniau žiniasklaidoje minimas ir vos prieš kelias dienas vairuotojo pažymėjimą atgavęs...

Pirmoji popiežiaus diena Lietuvoje: penkios įsimintiniausios citatos (25)

Popiežius Pranciškus šeštadienį lankėsi Vilniuje, kur susitiko su valstybės vadovais,...

Ko turėtumėte atsisakyti miegamajame, jeigu norite kokybiško poilsio (7)

Miegamasis turėtų būti tikra ramybės oazė, todėl svarbu žinoti, kaip šį kambarį tinkamai...