Buvo gruodžio 24-oji. Pamenu, tą dieną ir lijo, ir šalo, o iš dangaus dribo didžiuliai šlapio sniego kąsniai, po kojomis ir ant drabužių tuojau pat virstantys korėtu ir kietu ledu.
© Shutterstock

Kiekvienas žingsnis buvo tikrų tikriausias jėgų išbandymas – sunku klampoti, kai tai taip slidu ir drauge šlapia, o dar visiškoje tamsoje. Vos spėjusi išlipti iš autobuso ir žengti keletą žingsnių, pavirtau į ledo stulpą. O iki namų – beveik penki kilometrai.

Apsigaubiau tuo metu buvusiu madingu galvos apdangalu, panašiu į storą žarną, bet jis nė velnio manęs nešildė. Žvarbus vėjas, rodos, skverbėsi ne tik už kaklo, bet ir po pačiais apatiniais drabužiais. Ant kaktos ir prie smilkinių gludo šalti, baltutėliai, apšarmoję stagarais tapę plaukai. Pirštų, sugniaužusių sunkaus nešulio rankenas, rodos net nejaučiau – buvo pavirtę ledo gabaliukais, ketinančiais čia pat subyrėti į smulkiausius gabalėlius.

Ir kas sugalvojo tas Kūčias? Kas prisakė, kad tokią dieną visi turi sugrįžti namo? Niršau ant viso pasaulio, kad štai taip vidury savaitės turėjau viską metusi leistis į kelią. O juk rytoj iš ryto vėl teks kaip niekur nieko skubėti atgalios – praleisti paskaitas per Kalėdas būtų labai neapdairu. Tiesiog nedovanotinai neprotinga. Tuo labiau, kad ir vieni, ir kiti seneliai paragavo Sibiro duonos, o abu tėvai ir gimė būtent ten – tolimajame Irkutske. Tikras stebuklas, kad be sunkumų įstojau į universitetą.

Bet jau ir kojų pirštai pavirto į ledukus. O tie žingsniai tokie trumpi ir tokie lėti, taip nepakeliamai sunku irtis į priekį prieš vėją...

Bet štai iš už posūkio išnyra dvi apvalios atriedančio automobilio akys. Viltingai žiūriu, net sustoju, bet kilstelėti rankos neišdrįstu – ką žinai, kas sustos, kur nuveš, o tada jau, žiūrėk, ir dainelė sudainuota. Ar maža girdėta istorijų, kėlusių šiurpą ir baimę. Ar neprigrasinta mamos, kad niekada, o niekada, nelipčiau į svetimą automobilį...

Tačiau galvoti nėra kada – jis iš pradžių lyg ir nemažina greičio, ketina pralėkti pro šalį, ir aš nežinau, ar dėl to apsidžiaugiu, ar įtūžtu, bet staiga čiūžteli stabdydamas, o paskui gerą galą pavažiuoja atbulomis, ir štai aš jau sėdžiu viduje, nėmaž negalvodama, ar pasielgiau teisingai, tik mėgaujuosi staiga užplūdusia šiluma ir užspaudusi pirštais laikau savo nosį, tamsoje vis bandydama įžiūrėti, ar tik kartais per pirštus teka ne kraujas.

Kai pagaliau apsiprantu su tamsa, pasuku veidą į vairuotoją – jis vairuoja susikaupęs, bet kartu ir šypsodamas, ir netardamas nė žodžio jau stabdo ties užpustytu keliuku, vedančiu link mano namų. Tada suprantu. Suprantu ir atpažįstu. Tai vaikinukas iš mano mokyklos.

Buvau dar visai mergaičiukė, kai jis, baigęs pagrindinę, išvažiavo mokytis profesijos. Taip tais laikais reikėjo, jei nebuvai gabuolis arba tiesiog nelaikei mokslo svarbiausiu gyvenimo užsiėmimu. Protinga ir logiška.

Ir štai dabar jo rankos, laikančios vairą, tokios išraiškingos ir tvirtos – visai kitokios, nei mano kurso draugų, įpratusių sklaidyti knygų lapus ir krebždenti šratinukais. Žiūrėjau į tas rankas ir jaučiausi lyg užhipnotizuota. Ir net nesusivokiau, kad automobilis jau stovi šalikelėje, ir man reikėtų ropštis laukan.

Bet tada jis prabilo. Tyliai tyliai, lyg kalbėtų pats sau. Nepakeldamas akių, nuolatos užsikirsdamas. Supratau, kad ir nedrįsta, ir trokšta man išsakyti visa tai, kas mane ir apstulbino, ir paglostė širdį. Kai pasimuisčiau, greitu judesiu ir labai švelniai jis uždėjo savo tvirtą ranką ant mano pirštinėtos rankutės – pasijutau tokia maža ir trapi...

Tiesą sakant, jam nereikėjo manęs sulaikyti. Aš ir nesiruošiau bėgti, nes tą akimirką pajutau, kad paties Dangaus esame pažadėti vienas kitam, ir ši akimirka mums duota tam, kad susitiktume ir visą likusį gyvenimą būtume kartu.

Ir štai dabar, nuo tų Kūčių ir pirmųjų mudviejų Kalėdų jau prabėgo 40 žiemų. Šiandien, kai pasakoju šią istoriją, už lango vėl lygiai taip pat sninga. Ir po darbo – kaip ir tąkart – aš vėl įšoksiu į savo gyvenimo vyro automobilį, ir mudu grįšime į savo namučius ir lauksime 41-ųjų savo Kalėdų...

Taip,– stebuklai kartais būna labai paprasti ir žemiški. Tik ar visada sugebame juos atvira širdimi priimti?

Vilma

Ši istorija atsiųsta konkursui "Mano stebuklinga Kalėdų istorija". Laukiame ir jūsų istorijų!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Miestelis, kur Žolinės atlaidai – svarbiau nei Naujieji (10)

Nė dviejų tūkstančių gyventojų neturinti Krekenava rugpjūčio 15 dieną pasikeičia...

Amžius – svarbus rodiklis imant būsto paskolą (92)

Jei esate vyresnio amžiaus ir norite pasiimti paskolą, bankai jos gali ir nesuteikti.

Iš kuklios sumos išgyvenantis daugiavaikis tėtis prisipažino: ne finansiniai sunkumai yra didžiausias iššūkis (168)

800-1100 eurų – iš tokių mėnesinių pajamų Mažeikiuose gyvena Juozo daugiavaikė šeima ....

Įvertino prezidentines socdemų svajas: apie patekimą į antrą rinkimų turą svajoti neturėtų (78)

Vytenis Povilas Andriukaitis, Vilija Blinkevičiūtė ir Rasa Budbergytė – ši socdemų trijulė...

Pajuokauti sumanę Laisvės alėją rekonstruojantys darbininkai netikėtai pateko į kadrą (102)

Karštą vasaros dieną rekonstruojamoje kauniečių pamėgtos Laisvės alėjos dalyje vyko...

Avarija Vilniuje: susidūrus BMW ir „Volvo“ automobiliams buvo sužaloti 3 žmonės (17)

Trečiadienį Vilniuje įvyko eismo įvykis: susidūrė BMW ir „Volvo“ automobiliai. Medikai į...

Ekspertai juokauja: jei toks bus Karbauskio pasirinkimas, tai Vilniau, laikykis (431)

Europarlamentaro Antano Guogos vis dažnesni pasirodymai valstiečių-žaliųjų draugijoje ėmė...

Trumpas priėmė Putino iššūkį: šių ginklavimosi varžybų Kremlius tęsti tiesiog nepajėgs (1802)

Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur. Taip dar 2016-ųjų gruodį sakė tuomet...

Įrengė 22 kv. metrų butą Vilniaus senamiestyje: čia tikrai galima gyventi ir dviese (146)

Mažas butas, jeigu yra tinkamai įrengtas, gali būti puiki erdvė gyventi jaunam žmogui arba net...

Mokslininkas turi gerų žinių Palšytei ir neabejoja – Gudžius šturmuos pasaulio rekordą (8)

Rūtai Meilutyt ei būtina didinti galią, o Andrius Gudžius turi galimybių pagerinti pasaulio...