aA
Buvo gruodžio 24-oji. Pamenu, tą dieną ir lijo, ir šalo, o iš dangaus dribo didžiuliai šlapio sniego kąsniai, po kojomis ir ant drabužių tuojau pat virstantys korėtu ir kietu ledu.
© Shutterstock

Kiekvienas žingsnis buvo tikrų tikriausias jėgų išbandymas – sunku klampoti, kai tai taip slidu ir drauge šlapia, o dar visiškoje tamsoje. Vos spėjusi išlipti iš autobuso ir žengti keletą žingsnių, pavirtau į ledo stulpą. O iki namų – beveik penki kilometrai.

Apsigaubiau tuo metu buvusiu madingu galvos apdangalu, panašiu į storą žarną, bet jis nė velnio manęs nešildė. Žvarbus vėjas, rodos, skverbėsi ne tik už kaklo, bet ir po pačiais apatiniais drabužiais. Ant kaktos ir prie smilkinių gludo šalti, baltutėliai, apšarmoję stagarais tapę plaukai. Pirštų, sugniaužusių sunkaus nešulio rankenas, rodos net nejaučiau – buvo pavirtę ledo gabaliukais, ketinančiais čia pat subyrėti į smulkiausius gabalėlius.

Ir kas sugalvojo tas Kūčias? Kas prisakė, kad tokią dieną visi turi sugrįžti namo? Niršau ant viso pasaulio, kad štai taip vidury savaitės turėjau viską metusi leistis į kelią. O juk rytoj iš ryto vėl teks kaip niekur nieko skubėti atgalios – praleisti paskaitas per Kalėdas būtų labai neapdairu. Tiesiog nedovanotinai neprotinga. Tuo labiau, kad ir vieni, ir kiti seneliai paragavo Sibiro duonos, o abu tėvai ir gimė būtent ten – tolimajame Irkutske. Tikras stebuklas, kad be sunkumų įstojau į universitetą.

Bet jau ir kojų pirštai pavirto į ledukus. O tie žingsniai tokie trumpi ir tokie lėti, taip nepakeliamai sunku irtis į priekį prieš vėją...

Bet štai iš už posūkio išnyra dvi apvalios atriedančio automobilio akys. Viltingai žiūriu, net sustoju, bet kilstelėti rankos neišdrįstu – ką žinai, kas sustos, kur nuveš, o tada jau, žiūrėk, ir dainelė sudainuota. Ar maža girdėta istorijų, kėlusių šiurpą ir baimę. Ar neprigrasinta mamos, kad niekada, o niekada, nelipčiau į svetimą automobilį...

Tačiau galvoti nėra kada – jis iš pradžių lyg ir nemažina greičio, ketina pralėkti pro šalį, ir aš nežinau, ar dėl to apsidžiaugiu, ar įtūžtu, bet staiga čiūžteli stabdydamas, o paskui gerą galą pavažiuoja atbulomis, ir štai aš jau sėdžiu viduje, nėmaž negalvodama, ar pasielgiau teisingai, tik mėgaujuosi staiga užplūdusia šiluma ir užspaudusi pirštais laikau savo nosį, tamsoje vis bandydama įžiūrėti, ar tik kartais per pirštus teka ne kraujas.

Kai pagaliau apsiprantu su tamsa, pasuku veidą į vairuotoją – jis vairuoja susikaupęs, bet kartu ir šypsodamas, ir netardamas nė žodžio jau stabdo ties užpustytu keliuku, vedančiu link mano namų. Tada suprantu. Suprantu ir atpažįstu. Tai vaikinukas iš mano mokyklos.

Buvau dar visai mergaičiukė, kai jis, baigęs pagrindinę, išvažiavo mokytis profesijos. Taip tais laikais reikėjo, jei nebuvai gabuolis arba tiesiog nelaikei mokslo svarbiausiu gyvenimo užsiėmimu. Protinga ir logiška.

Ir štai dabar jo rankos, laikančios vairą, tokios išraiškingos ir tvirtos – visai kitokios, nei mano kurso draugų, įpratusių sklaidyti knygų lapus ir krebždenti šratinukais. Žiūrėjau į tas rankas ir jaučiausi lyg užhipnotizuota. Ir net nesusivokiau, kad automobilis jau stovi šalikelėje, ir man reikėtų ropštis laukan.

Bet tada jis prabilo. Tyliai tyliai, lyg kalbėtų pats sau. Nepakeldamas akių, nuolatos užsikirsdamas. Supratau, kad ir nedrįsta, ir trokšta man išsakyti visa tai, kas mane ir apstulbino, ir paglostė širdį. Kai pasimuisčiau, greitu judesiu ir labai švelniai jis uždėjo savo tvirtą ranką ant mano pirštinėtos rankutės – pasijutau tokia maža ir trapi...

Tiesą sakant, jam nereikėjo manęs sulaikyti. Aš ir nesiruošiau bėgti, nes tą akimirką pajutau, kad paties Dangaus esame pažadėti vienas kitam, ir ši akimirka mums duota tam, kad susitiktume ir visą likusį gyvenimą būtume kartu.

Ir štai dabar, nuo tų Kūčių ir pirmųjų mudviejų Kalėdų jau prabėgo 40 žiemų. Šiandien, kai pasakoju šią istoriją, už lango vėl lygiai taip pat sninga. Ir po darbo – kaip ir tąkart – aš vėl įšoksiu į savo gyvenimo vyro automobilį, ir mudu grįšime į savo namučius ir lauksime 41-ųjų savo Kalėdų...

Taip,– stebuklai kartais būna labai paprasti ir žemiški. Tik ar visada sugebame juos atvira širdimi priimti?

Vilma

Ši istorija atsiųsta konkursui "Mano stebuklinga Kalėdų istorija". Laukiame ir jūsų istorijų!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Antanas Saulaitis – apie lietuvius, šventes ir nuodėmes: pasižiūri į žmones ir negali žinoti, ar čia laidotuvės, ar Velykos (40)

„Vienoje šeimoje buvo keturios mergytės, jos kiekvieną dieną sutaupė po vieną saldainį per...

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: nedraudžiame muštis, gerti ar rūkyti (27)

Naujininkai, vienas prieštaringiausiai vertinamų sostinės mikrorajonų, pamažu atgimsta....

Orai: pirmąją Velykų dieną gamtą gaivins lietus (7)

Po ilgokai užsitęsusio sausringo laikotarpio, pirmąją Velykų dieną pagaliau žemę drėkins lietus.

Rinkimų kampanija Ukrainoje pranoko visus Kremliaus lūkesčius (544)

Artėjant prezidento rinkimams , kampanijos pačios tapo informacinio karo dalyvėmis, ir tai labai...

Doveika skurdo statistikoje norėtų išskirti dar vieną skaičių: kiek yra tinginių? (550)

Vasarį Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje 75 proc. žmonių teigia esą laimingi,...

Sėkmingiausias rungtynes San Antonijuje sužaidęs Motiejūnas ir „Spurs“ neatsilaikė prieš „Nuggets“ (4)

Vienoje labiausiai intriguojančių šių metų NBA atkrintamųjų varžybų pirmojo etapo serijų...

80-metis radiologas seniai svajoja apie pensiją, bet išeiti dar negali: turi patarimą, kaip ilgiau gyventi (78)

„Mes, radiologai, juokaujame, kad mūsų tokia profesija, jog reikia turėti geras akis ir vieną...

Siaubingo Paryžiaus katedros gaisro tyrime – pirmosios išvados (249)

Prancūzijos tyrėjai nustatė tikslią vietą, kur kilo Paryžiaus Dievo Motinos katedrą praėjusį...

Maža kaimo krautuvėlė prie didelio kelio: su pirkinių sąrašais čia sugrįžta net iš kitų miestų (14)

Talačkonių parduotuvė , priklausanti tiems patiems šeimininkams, kaip ir Ustukių malūnas ,...

Mokslininkai: protėvių poravimasis su kitomis žmonių rūšimis keitė mūsų genus (45)

Neseniai Naujojoje Gvinėjoje atrasta nauja žmonių giminė, kurios atstovai poravosi su...