Prancūzas, kurio gyvenimas telpa į 3 dėžes, Paryžių išmainė į Klaipėdą: čia gyventi 3 kartus geriau

Darbo reikalais Karibų salose, Amerikoje ir dažnai tiesiog ant lagaminų gyvenęs prancūzas Olivieris Criou visur keliavo su tomis pačiomis trimis dėžėmis, kurių turinys taip pat nekito. Su tomis pačiomis dėžėmis 2007 m. Olivieris atsikraustė gyventi į Lietuvą.

„Keliaudamas visuomet vežuosi tas pačias tris dideles dėžes. Pirmoje įsidedu truputį drabužių. Jiems aš neišrankus, pasiimu keletą marškinėlių ir džinsus. Kitoje dėžėje vežuosi knygas: romanus, istorijos, geografijos knygas ir receptų rinkinius. Tas pačias knygas vežiojuosi iki šiol, nes internetas man negali pakeisti ramaus vakaro su romanu rankose. Trečioje dėžėje vežuosi sau mielus daiktus: keletą nuotraukų, laivų maketus. Su manimi keliauja ir praktiški daiktai − tai yra mano įrankių dėžė. Mano plaktukai, atsuktuvai, varžtai visada yra su manimi. Šią įrankių dėžę turiu jau 30 metų“, − Olivieris pasakoja apie daiktus, kurie visur keliauja su juo.

Kadangi pašnekovas dar ir būriuoja bei fechtuojasi, be tų trijų dėžių jis vežasi ir virvių rinkinį, buriavimo drabužius bei fechtavimosi įrangą. Visa tai užima daug vietos, bet Olivier neįsivaizduoja savo gyvenimo be šių daiktų.

Negalima įvardinti daiktų, kuriuos būtina pasiimti kraustantis. Tai labai asmeniška, sako jis. „Kraustydamasis palikau daug daiktų, į Lietuvą neatsivežiau nė vieno baldo. Man tai nebuvo svarbu“, − patirtimi dalijasi pašnekovas.

Olivier buriuoja, nuotr. iš asmeninio albumo

Prancūzas Olivier į Lietuvą atsivežė ir savo fechtavimosi įrangą, nuotr. iš asmeninio albumo

“Open Baltic Ice-Blokart 2013” čempionatas, nuotr. iš asmeninio albumo

Prancūzui Lietuvoje geriau

„Persikėliau gyventi į Lietuvą, nes norėjau pakeisti darbą. Norėjau būti pats sau darbdavys, nuo nieko nepriklausyti. Buvusiame darbe Paryžiuje buvau didelės kompanijos darbuotojas, turėjau viršininką. Privalėjau dirbti biure Paryžiuje“, − savo istoriją pasakoja Olivieris.

Jis prisimena, kad nuo namų iki darbo vietos jį skyrė 15 km atstumas, kurį įveikti kartais nepakakdavo keletos valandų. „Supratau, kad nebenoriu toliau gyventi Paryžiuje, kai kartą eismo kamštyje prastovėjau dvi su puse valandos. Kasdien keldavausi 6 valandą ryte, kad 9-tą jau būčiau biure. O kad grįžčiau namo, tekdavo laukti 21 valandos vakaro, kol kelyje nebebūdavo tokio intensyvaus eismo“, − savo kasdienybę Prancūzijos sostinėje prisimena pašnekovas.

„Čia, Klaipėdoje, gyvenimo kokybė geresnė. Nors dabar mano alga tris kartus mažesnė nei dirbant Paryžiuje, bet gyvenu tris kartus geriau. Aišku, nebegaliu sau leisti skristi bet kur, eiti į prabangius restoranus. Pripažįstu, kad turiu mažiau galimybių, bet gyvenu ramiau“, − gyvenimu Lietuvoje džiaugiasi prancūzas.

Persikraustė, kad įkurtų verslą

„Jeigu manote, kad Lietuvoje keblus, ar net neįveikiamas biurokratinis aparatas, reiškia, nežinote prancūziškos biurokratijos“, − su šypsena sako Olivieris.

Pašnekovas persikėlė gyventi į Lietuvą, nes norėjo tapti nepriklausomu. Ir jam pavyko. Lietuvoje jis įkūrė verslo įmonę „Amber Route“. Olivieris Criou savo klientus konsultuoja marketingo klausimais. Jis džiaugiasi, kad taip dirbdamas gali parduoti savo patirtį.

„Įmonės registravimas, pirmi mokesčiai, pirmas pelnas, viskas praėjo sklandžiai. Sunku tikrai nebuvo. Lietuvoje nėra daug biurokratijos, bet kartais lietuviška administracija man būna nesuprantama. Iki šiol stebiuosi, kam jūs dar naudojate anspaudą? Daug Europos šalių to nebenaudoja jau daugiau kaip 20 metų. O čia kiekviena įmonė privalo turėti antspaudą. Prancūzijoje tai buvo reikalinga iki maždaug 1990 metų ir nuo tada antspaudo naudojimas gyvas tik pasakojimuose. Bet tai smulkmena. Labai patogu, kad Lietuvoje veikia „Sodra“. Tai viena organizacija, o Prancūzijoje trys, per kurias turi pereiti visi dokumentai, tad visada reikia ir trijų parašų“, − verslo administravimo niuansus Lietuvoje ir Prancūzijoje lygina pašnekovas.

Kurti įmonę prancūzas nusprendė Lietuvoje visų pirma dėl to, kad jo žmona Rima – lietuvė. Olivieris pabrėžia, kad galėjo žmonai pasiūlyti kraustytis ir į kitą šalį. „Galėjau rinktis Vokietiją, Latviją ar Estiją. Pasirinkau Lietuvą, pirmiausia dėl kalbos, nes žmona padėjo, ir čia jau turėjau daug draugų, kurie man talkino. Be draugų nebūčiau taip greitai visko pasiekęs“, − pabrėžia pašnekovas.

„Lietuviams trūksta atsipalaidavimo“

Olivieris į Lietuvą ne šiaip sau atsivežė ir buriavimo bei fechtavimosi įrangas. Čia jis kaip ir Prancūzijoje užsiima šiomis veiklomis, bet, pasak pašnekovo, Lietuvoje tai daryti sudėtingiau.

Anot jo, sporto klubų gyvavimą apsunkina lietuvių mentalitetas. „Stebėdamas fechtavimosi ir kitų klubų susirinkimus padariau išvadą, kad čia viskas vyksta per daug griežtai laikantis protokolo. Na, kodėl hobio populiarinimo klausimai čia sprendžiami ryšint kaklaraiščius ir vilkint kostiumus? Juk būtų galima susirinkti tiesiog bare ir prie alaus bokalo ieškoti sprendimų“, − apie Prancūzijos klubų vadybos pritaikymą Lietuvoje svarsto Olivieris.

„Prancūzijoje buvau buriavimo klubo sekretorius, o čia aš bijau imtis tokios atsakomybės, nes reikia viską daryti labai oficialiai. Svarbiausia tai, kad kalbame apie hobį, o įspūdis, jog apie politinius sprendimus“, − nevyriausybinių organizacijų veiklą kritikuoja Olivier.

Nepaisant savo kritiško požiūrio į kai kuriuos lietuviškos kultūros akcentus, Olivier džiaugiasi gyvendamas čia. Paklaustas, kodėl Lietuvoje gyvena labai mažai užsieniečių, pašnekovas užtikrina, kad jam nekilo jokių administracinių keblumų ne tik kraustantis gyventi į Lietuvą, bet ir čia kuriant verslo įmonę.

Olivieris mano, kad čia atvyksta gyventi mažai užsieniečių dėl to, jog Lietuva nėra gerai žinoma. „Prancūzai emigruoja į dideles, žinomas šalis, kaip ir visi: į Angliją, Ameriką, Australiją. Prancūzai pensininkai emigruoja į Maroką, Ispaniją. Rytų Europos dauguma bijo, nes nepažįsta. Ir nežino, kaip čia viskas yra. Lietuvą ir daug čia gyvenančių žmonių aš jau pažinojau prieš atsikraustydamas, todėl man buvo labai lengva pradėti gyvenimą Lietuvoje“, − lengvos adaptacijos priežastį įvardija prancūzas.