Pamažu ši veikla tampa kasdiene kiekvieno žmogaus gyvenimo dalimi, todėl vis mažiau kelia nuostabą, jei aplinkiniai pareiškia, kad nuo šiol jų gyvenimo kelias ves profesionalios fotografijos vingiais.
Sutikę šokoladu kvepiantį ir vietoje nenustygstantį iš Prancūzijos į Lietuvą užklydusį fotografą – Christophe – įsitikinome, jog sprendimas keisti profesiją ir atsiduoti fotografijos vilionėms yra kupinas netikėtumų ir svajonių išsipildymo. Juk kas galėjo pagalvoti, kad sėkmingas muzikantas vieną dieną dirbs fotografu? Ir ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet ir kitose Europos šalyse, tarp kurių ir Lietuva – čia jis fiksuoja išskirtinius kadrus vieno iš seniausių šokolado gamintojų Lietuvoje – „Rūtos“ fabrike, o laisvalaikiu mėgaujasi, kaip pats sako, nuostabiu pajūriu, rašoma pranešime spaudai.
– Christophe, kaip tapote fotografu? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Fotografija visuomet buvo didelė mano gyvenimo aistra. Mane žavėjo mintis, kad kiekvieną tikrą gyvenimo akimirką galima užfiksuoti ir sukurti estetikos bei grožio kupiną prisiminimą. Tačiau pats objektyvą į rankas pasiryžau imti gana neseniai, vos prieš 8 metus. Anksčiau buvau muzikantas – grojau klavišiniais. Laikui bėgant supratau, kad vizualus menas man yra kur kas artimesnis, ir nusprendžiau kardinaliai keisti karjerą.
Fotografijos meno mokiausi savarankiškai, tad pradžioje kiek dvejojau savo sėkme. Tačiau išryškinęs pirmąsias nuotraukas supratau, kad tai tikrasis mano pašaukimas. Dėka didelio pažinčių rato, kurį buvau susikūręs, kaip muzikantas, savo nuotraukomis ėmiau dalintis su draugais, pažįstamais, artimaisiais, ir gana greitai sulaukiau užsakymų ne tik iš Prancūzijos, bet ir visos Europos. Pradžioje mano kuriamas elegancijos ir glamūro kupinas fotografijos stilius puikiai tiko mados fotografijai, tačiau ilgainiui ėmiau daugiau eksperimentuoti ir šį stilių sugebėjau pritaikyti pačiose įvairiausiose fotografijos rūšyse. Esu linkęs rizikuoti, todėl su mielu noru pasineriu į fotografijos iššūkių kupiną pasaulį.
– O kaip atradote Lietuvą?
– Prisipažinsiu, kad patį pirmąjį kartą apie Lietuvą sužinojau vos prieš 12 metų. Tuo metu dar buvau muzikantas ir gastroliuodamas po Prancūzijos pietus sutikau neįtikėtino grožio auksaplaukę ir žydraakę lietuvaitę. Pirmasis įspūdis apie šią šalį buvo – nuostabaus grožio moterys...
– Ar apsilankęs Lietuvoje pakeitėte nuomonę?
– Pradžioje, lyginant su Prancūzija, maniau, kad Lietuva yra tikras rojus. Kasdieną sutikdavau begalę jaunų, veržlių ir protingų žmonių, kurių estetikos, muzikos ir fotografijos suvokimas buvo labai panašus į maniškį. Tačiau ilgainiui pastebėjau, kad niūrus oras, pilkas dangus, lietus ir sniegas daro savo – slegia, o tai atsispindi ir žmonių veiduose. Paradoksalu, kad pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje vienu metu jaučiausi ir labai laimingas, bet kartu ir labai išsigandęs to niūrumo.
– Į Lietuvą atvykstate kiekvienais metais. Kas paskatina čia sugrįžti?
– Būsiu nuoširdus, pagrindinė priežastis – asmeninis gyvenimas. Mano ir lietuvių požiūris į muziką, verslą labai skyrėsi, tad darbo perspektyvų čia nemačiau. Mane jūsų šalyje labiausiai traukė žmonės ir jų meilė kultūrai. To man pilnai pakako, kad grįžčiau dar ir dar kartą. Kai į Lietuvą ėmiau vykti fotografavimo tikslais, pastebėjau, kad šioje šalyje egzistuoja ypatingas dėmesys mados fotografijai, kas man buvo labai artima. Taip pat esu sužavėtas Lietuvos kraštovaizdžiu, kiekvieną kartą čia atvykęs įgaunu vis daugiau įkvėpimo savo tolimesnei veiklai. Čia yra begalės vietovių, kuriose galima pabėgti nuo civilizacijos ir atitrūkti nuo kasdienio gyvenimo ritmo. Viena gražiausių man – Nida, tiesiog dievinu atsikelti anksti ryte ir fotografuoti jos peizažą...
– Kaip susikirto Jūsų ir vieno seniausių Lietuvoje šokolado gamintojų keliai?
– Apie šią įmonę buvau girdėjęs gana nemažai, 3 metus svarsčiau ją aplankyti ir galiausiai vienas Lietuvos verslo partneris supažindino mane su direktoriumi. Didžiausia staigmena man buvo ta, kad jis pradėjo su manimi kalbėti prancūziškai! Mes iškart radome bendrą kalbą ir gana greitai man buvo pasiūlyta išmėginti savo jėgas maisto fotografijoje. Buvau kiek nustebęs, nes ši fotografijos rūšis man buvo visiškai nauja, tačiau parodytas vadovo pasitikėjimas paskatino išbandyti savas jėgas. Taigi, susipažinę 2014 m., per šį laiką drauge įgyvendinome nemažai projektų, o jų rezultatai visuomet viršijo lūkesčius. Nuo to laiko kiekvienais metais atvykstu į saldžias fotosesijas (juokiasi).
– Ar esate smaližius? Galbūt teko ragauti tradicinių lietuviškų patiekalų?
– Tiesą sakant, niekada nebuvau smaližius, tačiau pradėjęs fotografuoti šokoladą, negaliu jam atsispirti. Ypač tuomet, kai jis siejasi su giliomis tradicijomis, kokybe ir estetika. Per fotosesijas išragavęs tiek skirtingų šokoladinių produktų galiu drąsiai sakyti – šokoladas Lietuvoje yra tiesiog puikus. Deja, tačiau negaliu to paties pasakyti apie tradicinį jūsų patiekalą – cepelinus. Per šitiek metų jo taip ir nepamėgau..
– Ar turėtumėte ko palinkėti lietuviams?
– Svarbiausia – išlaikykite savo identitetą. Prieš daugelį metų atvykęs į Lietuvą likau sužavėtas lietuvių kitoniškumu, kiekvienas žmogus čia buvo savitas ir išskirtinis. Tačiau bėgant metams, ėmiau pastebėti, kad žmonės tampa vis labiau panašesni į kitus europiečius. Tai nėra blogai, bet labai norėčiau palinkėti išlaikyti savo išskirtinumą ir nepasiduoti vis spartėjančiai globalizacijai. Kitoniškumas yra vertybė ir linkiu to niekada nepamiršti!
