Ką tik pasirodęs naujas britų rašytojos Katherine‘os Webb romanas „Primiršta daina“ (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“) – jau trečia būsimos Vilniaus knygų mugės viešnios knyga lietuviškai.
© Organizatorių nuotr.

Pažintį su talentingąja brite, bestselerių autore skaitytojai užmezgė 2015-asiais, išėjus romanui „Palikimas“ (vertė Kristina Miliūnienė). Jis iškart patraukė dėmesį dėl literatūrinės kokybės ir intriguojančios istorijos. Šiais metais išleistas ir didelio populiarumo sulaukęs K. Webb romanas „Nematomieji“ (vertė Virginija Traškevičiūtė), rašoma pranešime spaudai.

Britų rašytoją nuo vaikystės žavi apleisti dvarai ir senovės pėdsakus išsaugoję pastatai, jos kūriniuose praeitis susiduria ir persipina su dabartimi. Šiuo metu autorė jau yra parašiusi penkis romanus, jie išversti į 26 kalbas.

„Primiršta daina“ – pasakojimas apie meną, meilę, pavydą, aistras, rusenančias po plonu užmaršties pelenų sluoksniu ir laukiančias menkiausio preteksto įsiliepsnoti.

Apie ką pasakojate „Primirštoje dainoje“?

– Romano veiksmas plėtojasi Dorsete ir Maroke ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šiais laikais. Jame pasakojama apie bohemišką, moteris mylintį menininką ir jauną, nepatyrusią vietinę merginą, kurią jis pasirenka savo mūza. Jo dėmesys taip paveikia jos gyvenimą ir asmenybę, kad ji tampa tarsi jo apsėsta ir įvykiai ima plėtotis taip, kad ir jie, ir nekaltos jų tarpusavio santykių aukos nukenčia nuo šių santykių pasekmių.

Jus žavi pilių griuvėsiai ir praeities paslaptys, gal todėl ir tapote rašytoja?

– Taip, tai susiję. Vaikystėje su tėvais eidavome apžiūrėti senovės pastatų ir mano vaizduotė visuomet įsiplieksdavo. Galvodavau apie tuos gyvenimus, įvykius, pasakojimus, kurių liudininkais buvo tos vietos... Vieną dieną, baigusi mokslus, atsisėdau prie stalo ir ėmiau rašyti. Mano šeima nė kiek nenustebo. Mama pasakoja, kad ėmiau rašyti istorijas vos tik išmokusi rašyti ir, kiek pamenu, visuomet jausdavausi labai laiminga, kai mokykloje gaudavome kūrybinio rašymo užduotį.... Keista, kad pati ilgai nesupratau tokio akivaizdaus dalyko!

Kas Jus labiausiai įkvepia?

– Man patinka gamta, kaimas, metų laikų kaita. Dievinu istoriją – ji mane labiausiai įkvepia. Tiek daug paslapčių ir pasakojimų, tik ir laukiančių, kol bus atrasti. O taip pat žmonės ir tai, kaip sudėtingai ir paslaptingai susikerta jų keliai, kaip jie vienas kitą veikia!

Kokios knygos Jus įtraukia?

– Skaitau įvairias knygas, o šiuo metu negaliu atsiplėšti nuo George‘o R R Martino „Ledo ir ugnies giesmių“! Patinka istorinės knygos, detektyvai, tiesiog knygos, leidžiančios įsigilinti į personažus. Mėgstu Rose Tremain, Kate Atkinson, Jim Crace, serą Terry Pratchettą, Helen Dunmore. Skaitydama „Kapitono Korelio mandoliną“ negalėjau suturėti ašarų.

Ką patartumėte pradedantiesiems autoriams?

– Rašykite ir rūpinkitės, kad jūsų kūriniai pasiektų skaitytojus. Daug mano pažįstamų autorių „nepavyko“ su pirmu romanu, tačiau nenuleiskite rankų, jei užbaigėte knygą, bet jos niekas nesiima leisti – susirinkite kuo daugiau atsiliepimų iš draugų, šeimos narių, bendraamžių ir profesionalių rašytojų, dėkitės į galvą jų kritiką. Kai galų gale buvo išleista mano pirmoji knyga, spintoje jau gulėjo sukrauti šeši rankraščiai.

Ko nežinome apie Katherine Webb?

– Esu šiek tiek priklausoma nuo detektyvinių TV serialų – senų gerų britų serialų. Manau, tai prasidėjo ankstyvoje paauglystėje, kai su mama žiūrėdavome „Inspektoriaus Veksfordo paslaptis“ ir „Inspektorių Morsą“. Man patinka pasakojimo meistrystė, kaip barstomi užuominų trupiniai, vedantys prie didžiojo paslapties atskleidimo, patinka bandyti atspėti paslaptį pirmai. Ir dabar detektyvinis serialas – mano mėgstamas būdas jaukiai praleisti vakarą, žiūriu net „Midsomerio žmogžudystes“.

Man patinka jodinėti. Išmokau to dešimties. Paauglystėje šiek tiek dalyvavau varžybose – daugiausia konkūruose – ir visada labiausiai už viską pasaulyje norėjau nuosavo žirgo. Ir dabar jodinėju, kai tik galiu. Labai norėčiau dalyvauti viename iš pasaulinių ilgų distancijų jojimų – per Patagoniją ar senuoju Šilko keliu per Mongoliją.

Aš visada buvau padauža, labai berniukiška mergaitė. Kartais prisimenu, kad reikia nusikirpti plaukus tik tada, kai jie ima siekti alkūnes... Geriau jaučiuosi su auliniais batais vietiniame pabe, nei su aukštakulniais kokteilių bare. Ir visiškai neturiu nuojautos, kas madinga – mano sesuo paprastai kuo puikiausiai man išrenka, ką turėčiau vilkėti per gimtadienius, nuperka Kalėdų dovanas. Ji šioje srityje daug talentingesnė nei aš.

Savo pirmąjį romaną baigiau Venecijoje, kur gyvenau ir dirbau aukle. Pradėjau metais anksčiau, bet susidūriau su tuo, ką vadinu „siena“ – keblų romano vidurį, kai viskas atrodo siaubinga ir beprasmiška. Venecijoje sukaupiau valią ir radau laiko vėl paimti rankraštį – antroji jo dalis pavyko kur kas geriau, jau buvau patobulėjusi kaip rašytoja. Niekada nepamiršiu to pasitenkinimo padarytu darbu jausmo, kurį pajutau, užbaigusi rankraštį.

Man labai patinka dykuma. Vienoje iš knygų rašiau apie dykumos pagundą, vilionę, bandžiau apčiuopti, kuo ištisus amžius ji taip traukė tyrinėtojus ir keliautojus. Dykuma turbūt taip traukia dėl savo dydžio, neperprantamumo, joje tvyrančios tylos... Truputėlį teko to paragauti Maroke esančioje Sacharos dalyje ir dykumoje JAV pietvakariuose, bet neseniai lankiausi Omane, Arabų dykumos vadinamajame „Tuščiajame ketvirtyje“. Tai buvo gražiausiai vieta, kurioje esu lankiusis ir ji padarė man neišdildomą įspūdį.

Nepakenčiu viešų pasirodymų. Ypač nemėgstu garsiai skaityti. Dar mokykloje mane nuo to apimdavo siaubas, o universitete visada bijodavau pristatinėti seminarams parašytus darbus. Kažkada apie tai mokykloje parašiau eilėraštį ir jis laimėjo konkurse. Man teko lipti į sceną atsiimti apdovanojimo ir pasakyti kalbą... Dabar man tokie dalykai sekasi geriau – šiais laikais tai autoriaus darbo dalis. Dabar visai gerai jaučiuosi duodama interviu stebint publikai ar kalbėdama apie vieną iš savo knygų, bet vis dar nemėgstu skaityti garsiai ir stengiuosi to kaip įmanydama vengti.

Rašytojui turėti kačių – labai banalu. Bet aš turiu dvi. Kol augau, mes visada turėjome kačių, ir namai be katės man iki šiol ne namai. Turiu didžiulį rausvai gelsvą milžiną (jis sveria daugiau nei 8 kg) vardu Erikas ir mažą juodą katytę Polę. Abu paimti iš prieglaudos ir abu visiškai skirtingi – Erikas – ramiausias padaras pasaulyje, o Polė kiekviename šešėlyje mato pavojų...

Esu prisiekusi keliautoja. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kiek daug dar galima pamatyti. Bet aš nenoriu būti vienu iš tų nuolat rungtyniaujančių keliautojų, kurie it apsėsti skaičiuoja aplankytas šalis arba niekuomet nebegrįžta į jau lankytą vietą, nors jiems ten ir labai patiko. Todėl jei leidžia laikas ir turiu pinigų, stengiuosi kas porą metų aplankyti naują šalį, o protarpiais grįžti į mėgstamas vietas – Tailandą, Graikiją, Prancūziją ir Italiją. Ir tikrai ateityje grįšiu į Omaną, jei tik bus proga...

Parengė Marius Burokas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Užkalnis: baiminausi, kad neaptarnaus ir dar viską atims (14)

Visgi jūs dar stebinate toje savo Lietuvoje . Grįžti žmogus į trasą po dviejų mėnesių, puoli...

Pajūrio darbdaviai neviltyje: nesusigundo nei nemokamu maitinimu, nei nakvyne (417)

Pajūrio verslininkai muša pavojaus varpais – katastrofiškai trūksta darbuotojų. Darbas...

Krauju aplietas Vertelkos portretas: nuo nukirstų galvų maišeliuose iki prabangos kalėjimo kameroje (325)

„Pinčia“ vadinamas Algimantas Vertelka – žmogus, kurio pavardė Lietuvos kriminalinėje...

Košmaras nacių okupuotame Paryžiuje: tokiu barbariškumu negalėjo patikėti nei vietiniai, nei teisėsauga (13)

Visi, kas pažinojo, laikė jį labiausiai žmonėms pasišventusiu, geranoriškiausiu gydytoju nacių...

Tai, ko neišgirdote: iššifravo, ką karališkoji pora ir svečiai šnabždėjosi vestuvių metu (42)

Iškart po karališkųjų vestuvių, įvykusių šį šeštadienį Vindzoro pilyje, imta kalbėti, ką...

FSB karininko išpažintis: praregėjus nuo visko pradeda pykinti (257)

Daugeliui, matyt, teko girdėti ne vieną istoriją apie perbėgėlių iš sovietų ir rusų...

Čempionai: „Lietuvos ryto“ pamaina laimėjo jaunimo Eurolygą! (164)

Vilniaus „Lietuvos rytas“ gali džiaugtis daug žadančia pamaina – Arvydo Gronskio vadovaujama...

Ant hercogienės Meghan Markle rankos suspindo dar vienas ypatingas žiedas (23)

Sasekso kunigaikštiene po šeštadienio tuoktuvių tapusi Meghan Markle jautriai pagerbė šviesaus...

Eurolygos „galva“ nuolaidų nežada nei Kaunui, nei maištaujantiems Atėnams specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (21)

Kauno „Žalgiris“ turi vieną didžiausių ir moderniausių Eurolygos arenų, kurios lankomumo...

Pagrindinės lietuvių baimės dėl pensijos: demografijos iššūkiai ir artėjančios reformos (35)

Didžioji šalies gyventojų dauguma sutinka – pagrindiniu grėsmės šaltiniu jų pensijai išlieka...