aA
Ką tik pasirodęs naujas britų rašytojos Katherine‘os Webb romanas „Primiršta daina“ (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“) – jau trečia būsimos Vilniaus knygų mugės viešnios knyga lietuviškai.
© Organizatorių nuotr.

Pažintį su talentingąja brite, bestselerių autore skaitytojai užmezgė 2015-asiais, išėjus romanui „Palikimas“ (vertė Kristina Miliūnienė). Jis iškart patraukė dėmesį dėl literatūrinės kokybės ir intriguojančios istorijos. Šiais metais išleistas ir didelio populiarumo sulaukęs K. Webb romanas „Nematomieji“ (vertė Virginija Traškevičiūtė), rašoma pranešime spaudai.

Britų rašytoją nuo vaikystės žavi apleisti dvarai ir senovės pėdsakus išsaugoję pastatai, jos kūriniuose praeitis susiduria ir persipina su dabartimi. Šiuo metu autorė jau yra parašiusi penkis romanus, jie išversti į 26 kalbas.

„Primiršta daina“ – pasakojimas apie meną, meilę, pavydą, aistras, rusenančias po plonu užmaršties pelenų sluoksniu ir laukiančias menkiausio preteksto įsiliepsnoti.

Apie ką pasakojate „Primirštoje dainoje“?

– Romano veiksmas plėtojasi Dorsete ir Maroke ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šiais laikais. Jame pasakojama apie bohemišką, moteris mylintį menininką ir jauną, nepatyrusią vietinę merginą, kurią jis pasirenka savo mūza. Jo dėmesys taip paveikia jos gyvenimą ir asmenybę, kad ji tampa tarsi jo apsėsta ir įvykiai ima plėtotis taip, kad ir jie, ir nekaltos jų tarpusavio santykių aukos nukenčia nuo šių santykių pasekmių.

Jus žavi pilių griuvėsiai ir praeities paslaptys, gal todėl ir tapote rašytoja?

– Taip, tai susiję. Vaikystėje su tėvais eidavome apžiūrėti senovės pastatų ir mano vaizduotė visuomet įsiplieksdavo. Galvodavau apie tuos gyvenimus, įvykius, pasakojimus, kurių liudininkais buvo tos vietos... Vieną dieną, baigusi mokslus, atsisėdau prie stalo ir ėmiau rašyti. Mano šeima nė kiek nenustebo. Mama pasakoja, kad ėmiau rašyti istorijas vos tik išmokusi rašyti ir, kiek pamenu, visuomet jausdavausi labai laiminga, kai mokykloje gaudavome kūrybinio rašymo užduotį.... Keista, kad pati ilgai nesupratau tokio akivaizdaus dalyko!

Kas Jus labiausiai įkvepia?

– Man patinka gamta, kaimas, metų laikų kaita. Dievinu istoriją – ji mane labiausiai įkvepia. Tiek daug paslapčių ir pasakojimų, tik ir laukiančių, kol bus atrasti. O taip pat žmonės ir tai, kaip sudėtingai ir paslaptingai susikerta jų keliai, kaip jie vienas kitą veikia!

Kokios knygos Jus įtraukia?

– Skaitau įvairias knygas, o šiuo metu negaliu atsiplėšti nuo George‘o R R Martino „Ledo ir ugnies giesmių“! Patinka istorinės knygos, detektyvai, tiesiog knygos, leidžiančios įsigilinti į personažus. Mėgstu Rose Tremain, Kate Atkinson, Jim Crace, serą Terry Pratchettą, Helen Dunmore. Skaitydama „Kapitono Korelio mandoliną“ negalėjau suturėti ašarų.

Ką patartumėte pradedantiesiems autoriams?

– Rašykite ir rūpinkitės, kad jūsų kūriniai pasiektų skaitytojus. Daug mano pažįstamų autorių „nepavyko“ su pirmu romanu, tačiau nenuleiskite rankų, jei užbaigėte knygą, bet jos niekas nesiima leisti – susirinkite kuo daugiau atsiliepimų iš draugų, šeimos narių, bendraamžių ir profesionalių rašytojų, dėkitės į galvą jų kritiką. Kai galų gale buvo išleista mano pirmoji knyga, spintoje jau gulėjo sukrauti šeši rankraščiai.

Ko nežinome apie Katherine Webb?

– Esu šiek tiek priklausoma nuo detektyvinių TV serialų – senų gerų britų serialų. Manau, tai prasidėjo ankstyvoje paauglystėje, kai su mama žiūrėdavome „Inspektoriaus Veksfordo paslaptis“ ir „Inspektorių Morsą“. Man patinka pasakojimo meistrystė, kaip barstomi užuominų trupiniai, vedantys prie didžiojo paslapties atskleidimo, patinka bandyti atspėti paslaptį pirmai. Ir dabar detektyvinis serialas – mano mėgstamas būdas jaukiai praleisti vakarą, žiūriu net „Midsomerio žmogžudystes“.

Man patinka jodinėti. Išmokau to dešimties. Paauglystėje šiek tiek dalyvavau varžybose – daugiausia konkūruose – ir visada labiausiai už viską pasaulyje norėjau nuosavo žirgo. Ir dabar jodinėju, kai tik galiu. Labai norėčiau dalyvauti viename iš pasaulinių ilgų distancijų jojimų – per Patagoniją ar senuoju Šilko keliu per Mongoliją.

Aš visada buvau padauža, labai berniukiška mergaitė. Kartais prisimenu, kad reikia nusikirpti plaukus tik tada, kai jie ima siekti alkūnes... Geriau jaučiuosi su auliniais batais vietiniame pabe, nei su aukštakulniais kokteilių bare. Ir visiškai neturiu nuojautos, kas madinga – mano sesuo paprastai kuo puikiausiai man išrenka, ką turėčiau vilkėti per gimtadienius, nuperka Kalėdų dovanas. Ji šioje srityje daug talentingesnė nei aš.

Savo pirmąjį romaną baigiau Venecijoje, kur gyvenau ir dirbau aukle. Pradėjau metais anksčiau, bet susidūriau su tuo, ką vadinu „siena“ – keblų romano vidurį, kai viskas atrodo siaubinga ir beprasmiška. Venecijoje sukaupiau valią ir radau laiko vėl paimti rankraštį – antroji jo dalis pavyko kur kas geriau, jau buvau patobulėjusi kaip rašytoja. Niekada nepamiršiu to pasitenkinimo padarytu darbu jausmo, kurį pajutau, užbaigusi rankraštį.

Man labai patinka dykuma. Vienoje iš knygų rašiau apie dykumos pagundą, vilionę, bandžiau apčiuopti, kuo ištisus amžius ji taip traukė tyrinėtojus ir keliautojus. Dykuma turbūt taip traukia dėl savo dydžio, neperprantamumo, joje tvyrančios tylos... Truputėlį teko to paragauti Maroke esančioje Sacharos dalyje ir dykumoje JAV pietvakariuose, bet neseniai lankiausi Omane, Arabų dykumos vadinamajame „Tuščiajame ketvirtyje“. Tai buvo gražiausiai vieta, kurioje esu lankiusis ir ji padarė man neišdildomą įspūdį.

Nepakenčiu viešų pasirodymų. Ypač nemėgstu garsiai skaityti. Dar mokykloje mane nuo to apimdavo siaubas, o universitete visada bijodavau pristatinėti seminarams parašytus darbus. Kažkada apie tai mokykloje parašiau eilėraštį ir jis laimėjo konkurse. Man teko lipti į sceną atsiimti apdovanojimo ir pasakyti kalbą... Dabar man tokie dalykai sekasi geriau – šiais laikais tai autoriaus darbo dalis. Dabar visai gerai jaučiuosi duodama interviu stebint publikai ar kalbėdama apie vieną iš savo knygų, bet vis dar nemėgstu skaityti garsiai ir stengiuosi to kaip įmanydama vengti.

Rašytojui turėti kačių – labai banalu. Bet aš turiu dvi. Kol augau, mes visada turėjome kačių, ir namai be katės man iki šiol ne namai. Turiu didžiulį rausvai gelsvą milžiną (jis sveria daugiau nei 8 kg) vardu Erikas ir mažą juodą katytę Polę. Abu paimti iš prieglaudos ir abu visiškai skirtingi – Erikas – ramiausias padaras pasaulyje, o Polė kiekviename šešėlyje mato pavojų...

Esu prisiekusi keliautoja. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kiek daug dar galima pamatyti. Bet aš nenoriu būti vienu iš tų nuolat rungtyniaujančių keliautojų, kurie it apsėsti skaičiuoja aplankytas šalis arba niekuomet nebegrįžta į jau lankytą vietą, nors jiems ten ir labai patiko. Todėl jei leidžia laikas ir turiu pinigų, stengiuosi kas porą metų aplankyti naują šalį, o protarpiais grįžti į mėgstamas vietas – Tailandą, Graikiją, Prancūziją ir Italiją. Ir tikrai ateityje grįšiu į Omaną, jei tik bus proga...

Parengė Marius Burokas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

DELFI Dėmesio centre. Kaip galėjo Putino draugužiai per Estiją išplauti milijardus eurų?

Estiją krečia vienas didžiausių Europos istorijoje pinigų plovimo skandalų. Kaip galėjo Putino...

Kaimuose – panika: vilkai puola net prie namų (73)

Švėkšnos seniūnijos Bumbuliškės kaime gyvenantys Ramutė ir Viktoras Kungiai su nerimu kasdien...

Sostinėje atsidarė restoranas, kuris įkandamas ne kiekvienam: šampanas čia kainuoja net 1490 eurų (27)

Vilniuje duris atvėrė naujas restoranas „Nineteen18”, kurio pavadinimas skirtas paminėti...

Gyventojai užvertė Prezidentūrą skundais dėl antstolių: kliūva ir veiksmai, ir atlyginimai (138)

Didelė dalis skundų, pasiekiančių Prezidentūrą, yra susiję su antstolių veikla. Taip laidoje...

Skandalingas žvaigždės dūris „Vilkams“ į nugarą – šansas Valančiūnui tapti NBA čempionu? (6)

Didžiausias Minesotos „Timberwolves“ klubo sirgalių košmaras tapo realybe. Prieš kiek daugiau...

Ryžosi paviešinti tikrą pokalbį su Kęstučiu Komskiu: išplūdo paskutiniais žodžiais ir pagrasino išėsti (87)

Žukų bendruomenėje - neramumai. Čia norima pakeisti bendruomenės pirmininkę Anastaziją...

Skausmas, kurio su niekuo nesumaišysi: kančia gali tęstis iki 72 valandų ir net išprovokuoti insultą (4)

Migreną turintys žmonės patvirtins, kad priepuolio metu jaučiamo skausmo su niekuo nesumaišysi:...

Pasibaisėję vestuvių svečiai nusprendė netylėti: nuotakos reikalavimai tiesiog absurdiški (10)

Pasibaisėję vestuvių svečiai pasidalino šokiruojančiu sąrašu taisyklių, kurias jiems prieš...

Lietuvis Niujorke surado serialo „Draugai“ namą: ten nuolat budi policija ir liejasi ašaros (36)

Ištisus dešimt metų, visose 236 serijose, kultiniame seriale „Draugai“ buvo rodomas tas pats...

Opozicijos lyderio klausimas pajudėjo iš mirties taško atnaujinta (99)

Galimybės išsirinkti opozicijos lyderį klausimas pajudėjo iš mirties taško. Tam anksčiau...