aA
Poetė ir vertėja Zita Mažeikaitė-Sajienė šiais metais pagerbta du kartus. Stokholme jai įteikta prestižinė 2010 metų Švedijos akademijos premija už vertimus, o Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ji vainikuota „Poezijos pavasario“ laureate.
Zita Mažeikaitė-Sajienė
© R.Šemelytės nuotr.

Vilniaus ir Greifsvaldo universitetuose studijavusi vokiečių kalbą ir literatūrą, Z. Mažeikaitė dirbo leidyklos redaktore, o pastaruosius tris dešimtmečius verčia ir rašo straipsnius literatūriniams leidiniams, dažniausiai apie švedų literatūrinį ir kultūrinį gyvenimą.

Z. Mažeikaitė 1991 m. apdovanota Švedijos rašytojų fondo (Sveriges Författarfond) premija už švedų literatūros skleidimą užsienyje, 1997 m. – Šiaurės Ministrų Tarybos premija už švedų poezijos vertimus.
Poezijos rinktinė „Tenoriu būti“ prasideda žodžiais: „Stengiausi atrodyti, troškau turėti, tenoriu būti.“

- Kaip Jūsų gyvenime atrodė šie gyvenimo tarpsniai?

Tai filosofo Eriko Fromo žodžiai, apibendrinantys pagrindinius žmogaus gyvenimo siekius. Dažniausiai patiriami visi trys, kol galų gale pasirenkamas tas, kuris žmogui artimiausias, suprantamiausias. Požiūris į gyvenimą keičiasi priklausomai nuo sukauptos patirties. Noras atrodyti, toks gana lengvabūdiškas, labiau būdingas jaunystei. Turėjimas privilioja, pagauna kaip į spąstus, ir dažnai juose žmogus lieka. Viskas priklauso nuo asmenybės, kaip ji tobulėja, subręsta, kaip mato pasaulį. Man, kaip ir meno, kultūros žmonėms, vargu ar gresia tokie spąstai. Daugelis rašančiųjų suvokia buvimo brandumą ir jį vertina labiau už atrodymą ir turėjimą.

- Jūsų kuklus literatūrinis kraitis – eilėraščių rinkiniai „Virpanti erdvė“ (1979 m.) ir „Šviečia debesys“ (1986 m.). Jūsų vyras rašytojas Kazys Saja pristatydamas naujausią poezijos rinkinį „Tenoriu būti“, šmaikštavo, kad gerbia Jus už tai, kad nerašote eilėraščių. Kaip gimė knyga po ilgos pauzės?

Kazys Saja į gyvenimą žvelgia tragikomiškai. Jis dažnai mane pristato ar apibūdina su humoru, ir man tai labai patinka. O eilėraščius aš rašydavau, kartais publikuodavau. Poezija atsivėrė man kaip malonė vienu pliūpsniu. Tekstai, mintys susidėliojo vienu metu. Per keletą susikaupimų prie stalo užrašiau tai, kas mano mintyse jau buvo.

- Ar šis poezijos pliūpsnis buvo susijęs su dvasiniais išgyvenimais?

Turėjau daug išgyvenimų, netekau daug artimų ir brangių žmonių – mirė tėvai, broliai, keli draugai. Jų išėjimas į nebūtį ar kitą buvimo tarpsnį mane labai paveikė. Galbūt turėjo įtakos ir tai, kad metams bėgant atsiranda nauja gyvenimo patirtis, žvilgsnis į tėviškę, į save. Iš pasąmonės išplaukė mano artimųjų paveikslai, ir aš pati tarp jų. Viskas susikaupė ir pamačiau vidinį vaizdą – eilėraštis nesusidėlioja, kol visko nepamatau labai ryškiai, kaip filmo.

- Poetė Aldona Ruseckaitė minėjo, kad esate kilusios iš to paties kaimo gražiu pavadinimu – Ingavangis. Kokie prisiminimai sieja su gimtine?

Iš tiesų, kaimas gražiu, nors ir sunkiai ištariamu pavadinimu yra Prienų rajone. Prisimenu jį vilnijantį per kalvas, plynes tarsi drobės ritinius. Mūsų kaimas buvo didelis, iš trijų linijų. Aš gyvenau vidurinėje, o Aldona paberžinėje. Mūsų tėvai puikiai pažinojosi ir bendravo.

- Jūs išvertėte H. Hesės romaną „Stepių vilkas“ (1979 m.), kuris tarybiniais metais buvo kultinė jaunimo knyga. Kokią įtaką šios knygos mintys turėjo Jums pačiai?

Mano išversta H. Hesės apysaka „Paskutinė Klingzoro vasara“ buvo išspausdinta „Pergalės“ žurnale, minint rašytojo 100-ąsias gimimo metines. Iki tol Lietuvoje niekas nežinojo šio rašytojo kūrybos, nebent skaitė vokiškai ar rusiškai. H. Hesės knygos jau buvo išverstos į rusų kalbą, o tai atvėrė galimybę versti ir į lietuvių kalbą. Nežinau kodėl, bet nė vienas vertėjas nenorėjo imtis šio darbo, ir kai pasiūlė man, labai apsidžiaugiau. Nors buvau dar „žalia“ vertėja, bet labai stengiausi.

„Stepių vilkas“ buvo mano pirmasis didelis darbas. Rašytojo kūrybą buvau skaičiusi ir anksčiau, man ji padarė didžiulį įspūdį. Tačiau tik praėjus apie 20 metų buvo nutarta pakartotinai išleisti „Stepių vilką“; prisėdau prie vertimo dar kartą ir paredagavau tekstą. Būtent tada ši knyga mane ypatingai sukrėtė, patyriau tarsi šoką. Atradau tai, ko būdama jauna negalėjau suprasti, nes su amžiumi visai pasikeičia požiūris, supratimas, vertinimas. Nesistebėdavau, kai, nuvažiavusi į susitikimus su skaitytojais bibliotekose, lentynoje pamatydavau H. Hesės „Stepių vilką“ nutriušusiais viršeliais. Džiaugdavausi, kad skaitytojai, ypač jaunimas, skaito H. Hesės knygas.

- Jūs verčiate ne tik iš vokiečių, bet ir švedų kalbos, kurią išmokote savarankiškai. Kaip Jus praturtino užsienio kalbų mokėjimas?

Visada kartoju, kad man labai pasisekė su mokytojais. Iki universiteto mokiausi trijose mokyklose, kuriose dirbo nuostabūs mokytojai, sugebėję uždegti meilę užsienio kalbai. Mokiausi Kapsuko (Marijampolės) V. Mykolaičio-Putino mokykloje-internate, kuriame buvo sustiprinta vokiečių kalba. Be privalomų kalbų pamokų, lankiau vertėjų būrelį, ne tik susipažinau su vertimo pradžiamoksliu, bet ir, svarbiausia, manyje įsižiebė kūrybos kibirkštis.

Švedų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų germanų šeimos šakai, todėl nebuvo sunku ją išmokti. Švedų literatūra tapo mano gyvenimo dalimi. Autoriai, kuriuos verčiau, man nepaprastai daug davė, praplėtė pasaulio suvokimą. Įgijau naujo, skandinaviško požiūrio į žmogų, į amžinus, egzistencinius dalykus, į gamtą. Tai man labai brangu. Vertinu švedus už tai, kad jie išlaikė tautinį savitumą, todėl jų proza ir poezija tokia įdomi. Skandinavų literatūra jau prieš porą dešimtmečių ir pastaruoju metu yra labiausiai skaitoma Europoje, ypač Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje.

- Jūs vasaras praleidžiate savo sodyboje Dzūkijoje. Kaip atrodo Jūsų gyvenimas kaime?

Esu gimusi kaime, rudenį. Kai ateina derliaus ėmimo metas, daržovės nešamos į rūsius, pamatau vos prasikalusį žiemkenčio daigą, kuriam dar reikės iškęsti šaltas darganas, žiemos šalčius, nepaprastai ilgiuosi pavasario. Jau nuo Užgavėnių laukiu visa savo esybe, ieškau pirmųjų ženklų. Žiemą gyvendama Vilniuje stebiu, kada į Kazio padarytus ir įkeltus į medžius inkilus atskris varnėnai. Pajutusi pavasario atbudimą, gamtos šauksmą, noriu kuo greičiau į sodybą. Man patinka viską apeiti, kiekvieną dieną po kelis kartus. Norisi būti troboje ir lauke, vaikščioti ir stebėti, kaip po žiemos prisikelia gamta.

Kai būnu pavargusi, blogai jaučiuosi ar dėl ko nors susijaudinusi, nueinu į daržą ir tiesiog sukišu rankas į žemę – iš lėto užlieja ramybė, susigrąžinu paprastą buvimą. Kai nuskaidrėja mintys, gali pajusti tikrą buvimo palaimą.

Tik tada, kai visa esybe atsiveriu gamtai, esu savimi.

- Gal Jums nesvetimi ir paprasti kaimo, ūkio darbai?

Anksčiau kepdavau duoną, bet dabar negaunu raugo. Tikiuosi, kad dar namuose pasklis naminės duonos kvapas. O karvės negalėdavau melžti, nes mano nuo vaikystės labai silpnos rankos. Mama sakydavo, kad karvę „pagadinsiu“, nes iki galo neišmelždavau pieno.
O sodinti, ravėti man patinka. Turime daržą, kaip dzūkai sako, „ant dviejų kavalkų“. Labai mėgstu auginti svogūnus, žirnelius.

- Kaip sekasi dviem rašytojams gyventi po vienu stogu?

Kazys labai darbštus ir kūrybingas žmogus, stengiuosi jį išvaduoti nuo buitinių rūpesčių. Rašydamas jis užsidaro savo kambaryje. Kai turiu vertimų, aš taip pat sėdžiu prie rašomojo stalo. O norint parašyti eilėraštį, laiko daug nereikia, juo labiau, kad mano eilėraščiai labai trumpi.
Kazys Saja yra mano kūrybos pirmas skaitytojas, vertintojas ir kritikas. Jis puikus stilistas, puikiai jaučiantis kalbą. Visą laiką man sako, kad sverčiau žodį, rašyčiau kuo trumpiau, išmesčiau iš sakinio nereikalingą balastą. Nuo to tekstas nieko nepraras, bus tik aiškiau, suprantamiau ir įtaigiau. Vyras taip pat man skaito savo kūrinius, išklauso mano nuomonės. Vienas kito alkūnėmis tikrai nestumdome.

- Tačiau buities našta labiau gula ant Jūsų pečių?

Nedarau iš to didelių problemų. Pavalgyti galima paprastai, kukliai ir greitai. Mes abu su vyru mėgstame natūralų maistą. Valgį ruošiame ne ilgiau kaip pusvalandį, nes gaila laiko. O kuo toliau, tuo jo mažiau, vis greičiau jis lekia ir nežinai, kur jis dingsta.

- Per „Poezijos pavasario“ renginį Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, linksmai nuskambėjo poeto Vlado Baltuškevičiaus Jums dedikuota ironiška epitafija – memoriumas. Gal iš tiesų poeto vainikavimas „numarina“ kūrėją, užliūliuoja ant laurų?

Nesu išlepinta apdovanojimais, todėl jaučiuosi atspari pagyrimams. Gyvenu ramiai ir tyliai, todėl „Poezijos pavasario“ laurai mane išmušė iš darbų rutinos. Pakilo banga ir nuslūgs, nubanguos tolyn. Nemanau, kad kas nors pasikeis. Viskas nurims, grįš į įprastines vėžes.

Zita Mažeikaitė

Tyla
užsitęsusios vasaros.
Plaštakė
apirusiu sparneliu prie stiklo,
aksomo dulkių
palikus ant pirštų.
Lėktuvo
tolimas gaudesys
nuvirpa
lyg kažkas būto,
taip seniai palaidoto atminty,
kad prisiminimo nelikę,
tik virpantis maudulys,
sulpiantis po duobute.
Tik tas lūkestis,
vis dar godus.
Ta buvimo
gėla.
***
Šilkinis harmonijos siūlas,
toks glotnus,
švelniai slystantis.
Nusinėriau apsiaustą –
lengvas,
beveik nejuntamas.
Neik per arti ugnies,
sulyta nesiglausk prie ledo,
venk aštrių paviršių,
šakų ir spyglių,
cheminių medžiagų,
įžeidimų, svaidomo pykčio...
Kiti persergėjimai –
lyg išbarstytos aguonos.
Verčiau
tas harmonijos siūlas
būtų iš plieno.
Nusimegzčiau šarvus, –
sunkūs, šalti, kaustantys –
užtat saugu.
***
Perkūno kirvuką
pasidėjau ant slenksčio.
Akmuo – ašmuo –
kapos ligą,
daužys,
trupins,
gurins,
sutrins.
Griebk
šluotą skujinę,
žerk kuo toliau
tuos juodus
miltus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Stebi Rusijos samdinių veiksmus: „Vagner“ nuo kitų skiriasi kardinaliai (154)

Spalio mėn. pradžioje Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) paskelbė naują sąrašą Rusijos ir kitų...

JAV šokiravo demaskuotas „Google“ duomenų rinkimo tinklas: jie žino per daug (4)

Antradienį, įpusėjus Kongreso posėdžiui „ Google “ klausimais, Atstovų rūmų narys Tedas...

Naujausiuose prezidentiniuose reitinguose – nemaloni staigmena vienam iš lyderių (542)

Kelis mėnesius vis augęs konservatorių kandidatės į prezidentus Ingridos Šimonytės reitingas...

Sinoptikai perspėja iš anksto: siaus pūga (11)

Artimiausias kelias dienas Lietuvą nuklos sniegas, o temperatūra laikysis ties keliais laipsniais...

Užkalnis: kvepiu geru gyvenimu ir oro uostais (36)

Ermenegildo Zegna Uomo. Būna kvepalai, kurie taip tampriai susiję su kokia nors vieta arba sistema,...

Kalėdų stalas. Tikros šventės receptas – kepta žuvis po daržovių apklotu

Nuo seno laikomasi papročio, kad ant Kūčių stalo turi nugulti 12 patiekalų. Artėjant šventėms,...

Egzotines keliones mėgstanti mokytoja Veronika atvira: gyventi tik iš atlyginimo būtų sunku (1249)

Jau daugiau nei dvi savaites Švietimo ir mokslo ministerijoje ( ŠMM ) budinti mokytoja Veronika...

„Amerikietiškas“ Putino oligarchas po JAV sprendimo kraujuoja milijardais (214)

Netrukus po to, kai Michaelas Cohenas pasišalino nuo Donaldo Trumpo patvirtinto nekilnojamojo turto...

Klaipėda jau aplenkė Vilnių ir šiuo metu turi dar ambicingesnį planą (34)

Besitęsiančia plėtra ir ekonomikos augimu susirūpinusi Klaipėda ir toliau deda pastangas, kad...

Edita Mildažytė papasakojo, kodėl ja buvo susidomėjęs saugumas (23)

Inernete jau galima pamatyti prieš 22 metu kurtą laidą „Xklanas“ (aut. Ligita Juknevičiūtė...