aA
Gintaras Patackas ir Tautvyda Marcinkevičiūtė-Patackienė – du poetai bei vertėjai, dalį savo gyvenimo kartu kuriantys jau trisdešimt metų. Kodėl tik dalį, o ne visą? Rašytojai neslepia – abiem reikia erdvės, abu už ją kovoja. Buvo visko – ir nuožmių audrų, ir pačiam viduržiemio speige prasiskleidusių žibuoklių.
G..Patackas ir T.Marcinkevičiūtė (A.Urbano nuotr.)
G..Patackas ir T.Marcinkevičiūtė (A.Urbano nuotr.)

Su kadaise Kauno bohemos liūtu laikytu poetu, kartais piktinusiu, o kartais – žavėjusiu, bei jo žmona, urbanistinės poezijos atstove, kalbėjomės apie pakitusias vertybes, laimės sampratą, skausmą, pyktį, buitį ir būtį bei kitus kasdienius, bet svarbius klausimus.

Gintaras Patackas daugeliui Lietuvos žmonių pažįstamas iš eilėraščių rinkinių "Atleisk už audrą“, „Dangaus žvėrys“, „Dviveidis Janas“ ir kt.

Taip pat jis buvo bendraautoris 1990–1991 m. Kaune leisto Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos žurnalo, savitai pratęsusio literatūros maištininkų ir bohemininkų tradiciją. Poetas sako, kad leisdamas naują knygą nebeklausia savęs „Kelinta?“, šį klausimą pakeičia „Kokia?“

Tautvyda Marcinkevičiūtė–Patackienė daugelio dėmesį patraukė jau pirmuoju eilėraščių rinkiniu „Gyvybės graužatis“, 1984 metais pelniusiu Z. Gėlės vardo premiją. Po jo pasaulį išvydo „Tauridė“, „Medalionas“, „Ist Endo ledi ir kiti eilėraščiai“, „Gatvės muzikantas“ (2001 m. su šiuo eilėraščių rinkiniu ji tapo Vieno lito premijos laureate už grušiškąjį kūrybingumą) ir kt.

- Ar sunku gyventi iš kūrybos?

Šiandien poetinių užsakymų praktiškai nebūna, tačiau vertimų – visada. Bet jeigu būtų galima iš poezijos gyventi, tada sakyčiau, kad mes gyvename poezija. Poezija yra pašaukimas. Pašaukė ne kokie nors žmonės, o žemė, kad nusileistume į jos gelmes ir bylotume jos esmę.

- Kaip šiandien vyksta tas kūrybinis procesas?

Jaunystėje kurdavau dažniausiai naktimis, nes dienomis dirbau gide. Visada traukė pavakarys, sutemos. Dienos vidurys dažniausiai nebuvo kūrybiškas. Dabar kurti pasidarė sudėtingiau. Susiklosčius dabartinėms šeimyninėms aplinkybėms, vidurį dienos turiu atiduoti kitiems. Tad keliuosi penktą valandą ryto, kol dar gyvi vakarykštės dienos apmąstymai bei vis dar jaučiama ta poetinė nuotaika, ir pamąstau prie lapo.

Taigi eilėraščiai gimsta tarp penkių ir pusės septynių, kol dukrą reikia kelti į mokyklą. Tačiau niekada savęs neverčiu kurti, tik laukiu to momento, kai ateina toks jausmas, kai jauti, jog tvyro kažkokia paslaptis, kurios niekaip negali įminti. Iš to kyla vidinė būtinybė atskleisti ją ir įvardyti. Jeigu to nepavyksta padaryti, jaučiuosi blogai. Ta paslaptis yra bet kurio meno varomoji jėga.

- Kuriant visada reikia apnuoginti savo sielą, ypač kai kalbame apie poeziją, kurioje susipina begalė jausmų. Ar nebaisu būti atvirai?

Nebaisu gal tik būdavo jaunystėje. Tada atrodė, kad viską galima paleisti į siaučiančią pūgą, į vėją. Dabar, žinoma, to nebedarau. Nebent sielą apvelku kitokiomis metaforomis, metonimijomis. Nuogos sielos rodymas panašus į elgetavimą, tad tą daryti reikia kitaip.

- Kokius kriterijus keliate savo kūrybai?

Visada esu atsakinga už tai, ką rašau. Mano manymu, tam tikrą atsakomybę turėtų prisiimti kiekvienas menininkas. Kai rašau, man svarbu, kad būtų perteikta ir išlaikyta emocija. Kad forma rinktųsi poetą, o ne jis ją. Taip pat, kad tai, ką darai, nebūtų atgyvena šiuolaikiniame poezijos kontekste.

Svarbu taikytis prie naujų tendencijų, atsirenkant, kas tau įdomiausia ir priimtiniausia. Kita vertus, visada šiek tiek slegia tas didysis patyrimas, kai žinai, kokius eilėraščius parašė kiti, įskaitant didžiuosius klasikus. Bet be to žinojimo negalimas ėjimas naujumo kryptimi. Eidamas vien tik senuoju keliu, kuris tau pažįstamas ir išvaikščiotas, nenueisi toli, pasirodysi tik banalus ir neįdomus.

Šiame amžiuje, kai poezija prarado vertinimo kriterijus ir ta kartelė nuleista daug žemiau, kaip niekad svarbu atrasti naujų kūrybinių sprendimų. Kas anksčiau buvo pakelta aukščiau ir vertinama labiau, dabar nustumta į šoną, ypač tai pasakytina apie eiliuotą poeziją. Nors, kaip dabar pastebiu, jauni poetai, norintys gražiai debiutuoti, vis dažniau pasirenka būtent eiliuotą poetinę formą. Tai jų tramplinas į ateitį.

- Minėjote, kad šiandien esate įsprausta į buities rėmus. Ar tai neslegia?

Prisipažinsiu, mane labai slegia buitis. Ypač šiuo metu, kai esu atsakinga už penkis žmones ir šunį. Tačiau to reikia, kad leistum būti savo artimiesiems, kad palaikytum gyvybines jų funkcijas. Net ne tam, kad padėtum. Kita vertus, tai leidžia kitaip pajusti tą kasdienį gyvenimą. Nuėjimas į teatrą, kiną arba gamtos detalė, kurią pastebi eidamas, – iš tokių paprastų stebuklų susidaro tas didysis stebuklas, kuris vainikuoja visą dieną. Iš to vėliau taip pat atsiranda poezija.

Taigi kasdien kovoju su laiku už teisę būti prie popieriaus lapo arba išeiti kažkur. Tai taip pat yra kova su gyvenimu, kuris nenori taip, kaip kad norėčiau aš. Laikas yra didysis uzurpatorius. Vieną dieną jis kūną paguldo ten, kur visi gulėsime. Bet, nepaisant to, kad visi tai žinome, vis tiek kovojame, tarsi būtų įmanoma laimėti.

- Jūs su Gintaru esate dvi skirtingos ir be galo individualios asmenybės. Kaip pavyksta sugyventi po vienu stogu?

Tai kažkas panašaus į eilėraščių rašymą. Dabar rašau rytais, kitados rašiau kitu paros laiku. Anksčiau dviem poetams buvo sunkiau kitaip – jiems reikėjo derintis vienam prie kito. Tarytum derinant pianiną, kad skambėtų darniai. Tas derinimasis buvo sudėtingas ir sunkus. Paskui gyvenama stengiantis atsikovoti savo kampą, laiko tarpą. Tai kažkas panašaus į antklodės tampymą į save būnant dviese.

Buvo įvairių periodų, išgyvenome ir pakilimų, ir didelių nusileidimų. Kiekvieną sunkumą įveikdavome vis kitaip, skirtingais būdais. Kartais atrodė, kad viskas tuoj nutrūks. Ypač sunkiomis akimirkomis pasikliaudavome Aukščiausiuoju. Po pūgos ateina kitas oras, kuris nuramina įsisiautėjusią stichiją, tik svarbu išlaukti. Arba pasitaikydavo, kad visai netikėtai pačiam žiemos vidury pražysdavo žibutės. Tačiau jeigu vėl reikėtų bristi per tas situacijas – nebenorėčiau.

Kita vertus, sunku suvokti, kaip du žmonės gatvėje gali praeiti pro vienas kitą lyg nepažįstami. Bendraudami tarpusavyje žmonės turėtų būti pakantesni. Gal tada nebeviliotų tos vis naujos laimės paieškos, o pamatytum, kad laimingas gali būti ir kitaip. Dabar nebesistengiu kovoti su Gintaru. Kova yra beprasmiška. Bet kuri kova visada reikalauja aukų, o aš to nenoriu. Sudėjau ginklus.

- Kita vertus, sudėti ginklus juk nereiškia pasiduoti. Ar tikrai poetui reikia būti alkanam, kad gimtų kūrinys?

Persisotinusiam žmogui norisi tik miego. O tai menininkui yra mirtis, bet ne poilsis. Žmogui turi kažko trūkti. Nes kitaip nebėra ko siekti, nebėra problemų nei apie ką mąstyti.

- Ko Jums labiausiai trūko?

Jaunystėje, kad ir kiek turėtum, kad ir kiek žmogus būtų mylimas, jam vis atrodo, jog trūksta meilės. Taigi meilė yra tokia gėlė, kurią reikia nuolat puoselėti, tręšti, kad išsiskleistų. O kitko, atrodo, turėjau.

- Gerų baldų, prašmatnių namų, naujausio automobilio?

Niekada to nesivaikėme. Daug laiko skyrėme kelionėms, jos padėjo pažinti pasaulį, žmones ir žengti didžiulį žingsnį mūsų dvasiniame gyvenime. Kelionės ne tik formuoja žmogų kaip asmenybę, bet ir daro įtaką jo kūrybai.

- Apie ką šiandien svajojate?

Norėčiau išleisti turimas knygas vaikams. Taip pat, kad vaikai baigtų mokslus, susilaukčiau anūkų. Norėtųsi, kad leidykla rastų lėšų publikuoti mano išverstus Šekspyro sonetus. Iki keturiasdešimties metų maniau, kad parašysiu kokį nors romaną. Bet gyvenimo aplinkybės nebeleidžia skirti jam visos dienos. Tad tokių didelių planų nebekuriu. Manau, visai gerai tiek, kiek turiu. Jeigu nebus blogiau, vadinasi, viskas bus gerai. Man kartais užtenka to, kad rytais parašau eilėraštį, o kitą dieną perskaičiusi pamatau, kad jis visai neblogas.

- Jūs labai optimistiškai žvelgiate į šiandieną.

Aš netrokštu didelių dalykų. Galbūt jaunystei itin būdingas tas maksimalizmas. Kažkada, Sovietų Sąjungos laikais, svajojome peršokti per tą geležinę uždangą. Pavyko. Matėme Naująjį Orleaną, susitikome su išeivių poetais. Jaunystės maksimalizmas reikalauja didelių pastangų. Gerai, jeigu jis yra dvasinis, o ne materialių turtų troškimas. Toks veda tik į akligatvį. Kai žmogus toliau savo nosies nebemato, galiausiai viskas pasibaigia buitimi. O gyvenimas nėra buitis, jis – tai būtis. Būtį nuo buities skiria tik viena raidelė.

- Jeigu būtų galima pradėti gyventi iš naujo, ką keistumėte?

Norėčiau atsidurti tame laike, kai reikėjo rinktis gyvenimo kelią. Keisčiau profesiją, gal ir gyvenimo būdą. Tada trūko patyrimo. Šiandien, kai jį turiu, elgčiausi kitaip. Tačiau įdomu, kas nulemtų, – patyrimas ar žavus jaunystės maksimalizmas, kuris vertė ieškoti to, ko, atrodo, nėra, kažko neapčiuopiamo, kaip ta mėlynoji laimės paukštė. Tačiau nesigailiu, kad pasirinkau poetės gyvenimą. Galbūt gailisi tik tie, kurie turi ypatingų gabumų ir jų nepanaudojo.

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vaiko teisės papasakojo apie vizitą Zuokų namuose: stengsimės padėti šeimai (14)

Trečiadienį žiniasklaidą pasiekė žinia, kad su buvusiu sostinės meru Artūru Zuoku...

Po skandalingos pareigūno replikos galimai išžagintai merginai prabilo ekspertai: problema kur kas rimtesnė (223)

Po to, kai vienas policijos pareigūnas savo instagramo paskyroje apkaltino Vilniaus naktiniame klube...

Lietuvos sergamumo rodiklis – didžiausias Europoje, o prognozuoja dar blogesnį scenarijų: pataria saugotis jau dabar (54)

Žmonėms, galvojantiems, kad žiemą visiškai saugu vaikščioti miške, nes erkės nėra aktyvios,...

Kėdainiuose pacientė sužalojo gydytoją: puolė muštis ir rovė plaukus (47)

Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre – neeilinis įvykis. Medikais ir gydymu...

Turkija ir Sirija – ant karo slenksčio: padariniai gali būti pražūtingi (122)

Po beveik dešimtmetį trukusių vidinių neramumų ir „karų svetimomis rankomis“ Sirijos krizė...

Dvi savaites kruiziniame laive įstrigę keliautojai: buvo nuostabu (17)

Po beveik dviejų savaičių plaukiojimo kruizinio laivo „MS Westerdam“ keleiviai papasakojo, ką...

Prasideda nuožmi kova dėl ES biudžeto: valstybės pasidalino į dvi stovyklas, galima baigtis – fiasko (78)

Europos Sąjungos ( ES ) lyderiams, šią savaitę keliaujantiems į Briuselį svarstyti ilgalaikio...

Teismas patvirtino beveik 1 mln. eurų baudą „Kesko Senukai Latvia“

Rygos Regioninis administracinis teismas patvirtino Latvijos Konkurencijos tarybos išvadas dėl...

Zuokas pateikė savo įvykių versiją: Agnė policijos pareigūnus vakar kvietė kelis kartus (340)

Buvęs sostinės meras Artūras Zuokas Delfi atskleidė daugiau policijos pareigūnų apsilankymo...

Feisbuke pasklidus provokuojančiai reklamai įmonė teisinasi, kad ji pasklido netyčia (6)

Trečiadienį socialiniuose tinkluose pasklidusi provokuojanti „Geri lęšiai .LT“ reklama dar...

|Maža didelių žinių kaina