Amelia gimė Bristolyje daugiavaikėje šeimoje. Jai nuo pat vaikystės teko nemažai išbandymų – buvo priversta rūpintis keturiais jaunesniais broliais ir seserimis, taip pat pamišusia motina. Paaugusi mergina baigė medicinos seselių kursus ir ėmė padėti merginoms, kurios gimdė nesantuokinius vaikus. Amelia siūlė padėti įvaikinti naujagimius, taigi merginos galėdavo išvengti gėdos.
A. Dyer istorija iškilo į viešumą 2013 m. – tada Britanijoje paviešino šimtus praeities bylų. Paaiškėjo, kad A. Dyer buvo viena iš baisiausių Viktorijos epochos žudikių, o jos įvykdyti nusikaltimai iškėlė į viešumą vaikų žudymo problemą ir parodė, kad 19 a. tokių atvejų buvo ne vienas. 1896 m. A. Dyer skyrė mirties bausmę. Kaltinimai buvo tokie sunkūs, kad sprendimą priėmė ir įvykdė nedelsiant.
A. Dyer užsidirbdavo pragyvenimui, žadėdama įtaisyti į šeimas nesantuokinius vaikus. O vėliau paaiškėjo, kad iš tiesų ji nužudydavo bejėgius kūdikius ir sumesdavo jų kūnus į Temzę. Kad kaimynai nieko neįtartų, ji keisdavo gyvenamąją vietą, persikeldavo kitur, įdėdavo į laikraštį skelbimą ir prisirinkdavo naujų vaikų. Kai vieno kūdikio kūną rado upėje, netoli Redingo miesto, prasidėjo kruvinos žudikės paieškos.
Per kratą A. Dyer namuose rado įkalčių, rodančių, kad nusikaltimą įvykdė ji ir kad aukų gali būti kur kas daugiau. Namuose rado vaikiškų drabužėlių, tėvų laiškų su leidimais būsimam įvaikinimui, mokėjimų kvitų už skelbimus laikraščiuose ir kt. Siekdama sumėtyti pėdas, A. Dyer talpino skelbimus svetimomis pavardėmis.
Visame name buvo justi negyvų kūnų kvapas. Iš karto pradėta ieškoti naujų aukų, paieškas vykdė palei upės krantą. Sukrėsti žinios apie šiurpias žmogžudystes, dešimtys žmonių ateidavo pažiūrėti, kaip vyksta paieškos. Pati A. Dyer nieko neneigė, tik pasakė, kad jos aukas galima atpažinti pagal baltas virveles, užrištas ant kaklo. Rado apie 50 tokių kūnų. Visus nusikaltimus A. Dyer įvykdė 19 a. viduryje, tuo metu jai buvo apie 27–28 metus.
Prekyba kūdikiais Britanijoje buvo stipriai išplitusi dėl daugelio priežasčių: visų pirma, daugelis merginų bijojo gėdos, antra, nebuvo kontracepcijos priemonių, trečia, įstatymai neįpareigojo vyrų išlaikyti nesantuokinių vaikų.
Tyrimai parodė, kad A. Dyer susitardavo su klientais, pateikusi suklastotą liudijimą. Ji žadėdavo, kad vaikui nieko netrūks, kad jis augs puikiomis sąlygomis, o vos mažylis patekdavo į jos rankas, imdavo marinti badu, o vėliau ištikdavo mirtis nuo išsekimo. Kad vaikai neverktų. A. Dyer duodavo jiems preparatų su opijumi. Pirmais metais ji registravo vaikų mirtis, bet gydytojas, su kuriuo ji bendradarbiavo, įtarė kažką negero. Tada, bijodama, kad jis nepraneštų policijai, ji pati atsikratydavo badu numarintų vaikų kūnais. Kad nekiltų įtarimų. A. Dyer keisdavo gyvenamąją vietą, vadindavosi skirtingomis pavardėmis.
A. Dyer nužudė daugybę mažų vaikų. Kai kuriais skaičiavimais, jų buvo net 300. Ir tik tada, kai A. Dyer atvejis atsidūrė teisme, šalies valdžia ėmėsi priemonių, kad būtų galima kontroliuoti prekiaujančiųjų vaikais veiklą.
