aA
Studijuodamas Carnegie technologijos institute, jaunas dailininkas Andrew Warholas šokiravo konservatyviąją publiką, pristatęs jai netikėtą autoportretą. Jame autorių gan schematiškai simbolizuojantis karikatūrinis personažas... susikaupęs krapšto savo nosį.
Andy Warholas 1978, Niujorkas
Andy Warholas 1978, Niujorkas
© Corbis

Šis kūrinys, pavadintas „The Lord Gave Me My Face, But I Can Pick My Own Nose“ (liet. „Dievas davė man veidą, bet aš galiu krapštyti savo nosį“) penktojo dešimtmečio pabaigoje neatnešė būsimajam poparto genijui Andy Warholui nei pripažinimo, nei pinigų. Iki pasaulinės šlovės, gėrimo „Coca-Cola“ butelio atvaizdo ir legendinių Marilyn Monroe portretų buvo likę beveik penkiolika metų.

Reikia pripažinti, kad Warholas ir Paryžius puikiai dera tarpusavyje. Argi ne šis miestas dar tarpukario laikotarpiu priglausdavo pačias beprotiškiausias idėjas puoselėjusius modernistus, minimalistus ir visus kitus keistuolius bei eksperimentatorius?

Taigi šią vasarą Paryžius nusprendė atgaivinti kiek primirštą savo kaip progresyviausios šiuolaikinių menų sostinės šlovę – Nacionalinėje menų galerijoje „Grand Palais“ surengta Warholo darbų paroda skambiu pavadinimu „Warhol’s Wide World“ (liet. „Platusis Warholo pasaulis“) išties nustebino naujovių išlepintą europietišką publiką.

Warholo darbai nebuvo eksponuojami individualioje parodoje nuo pat 1979 metų, tačiau tai nėra vienintelė šios parodos stiprioji pusė. Didelė dalis joje pateikiamų kūrinių atkeliavo ne tik iš Pitsburge esančio Warholo muziejaus, bet ir iš visos Europos asmeninių kolekcijų bei privačių galerijų. Nuo ankstyviausių eksperimentinių darbų iki paskutinių religinių interpretacijų... Legendinio popmeno eros meistro darbai dar niekada nebuvo rodomi pasitelkiant šitiek filosofinių aliuzijų.

Tenka pripažinti, kad mūsų dienomis tikroji Warholo kūrybos esmė vis dar nėra atskleista platesnei publikai. Net šiuolaikiniu menu nesidomintys žmonės, be abejo, matė jo kurtus Marilyn Monroe portretus, spalvingus dolerio ženklus ar nepelnytai įamžintas „Campbell“ sriubos skardines. Todėl neverta stebėtis, kad viešoji nuomonė vis dar laiko Warholą... linksmybių ir pokštų autoriumi.

Aiškios formos, ryškios spalvos, minimalus detalių ir dekoratyviųjų elementų kiekis – įdėmiau nepažvelgusiam žmogui jo darbai kartais išties atrodo panašūs į spalvingas, masinančias reklamas. Įdomu, kad pats Warholas niekada nesiekė suteikti savo kūriniams filosofinio pagrindo. Jis teigė, kad šiuolaikinis menininkas turėtų išlikti paviršutiniškas ir pragmatiškas. Tačiau šis požiūris, deja, padarė jam meškos paslaugą: paviršutiniškai kalbėdamas apie savo kūrinius, Warholas nesugebėjo užkirsti kelio paviršutiniškoms jo kūrybos interpretacijoms.

Ko gero, nustebsite sužinoję, kad dauguma Warholo darbų visiškai neprimena nei reklamų, nei spalvingų vaikiškų iliustracijų. Kad ir kaip būtų keista, jie palieka sunkų, slegiantį, kartais net bauginantį įspūdį. Warholas nebandė žaisti su mūsų pasąmone – jis tenorėjo paklausti, ko esame verti šiandien, dabar, visiškai nefilosofiškame kasdieniame gyvenime.

Įdomu, kad menininkas ne šiaip sau pasirinko iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų objektų vaizdavimą kaip pradinį savo kūrybos leitmotyvą. Akivaizdu, kad XX amžius ne tik kasdienių buities objektų, bet ir žmonių vaizdavimą pavertė neatsiejama masinės kultūros dalimi.

Ankstesniais amžiais žmonės ir daiktai buvo prikaustyti prie aristokratų pilyse kabėjusių drobių – menas, kaip elitui skirtas malonumas, buvo laikomas savaime suprantama gyvenimo realybe. Tačiau palikime ramybėje portretus, juk XX amžiaus vartotojų visuomenė susidomėjo būtent objektu kaip svarbiausia kasdienybės išraiška. Tenka pripažinti, kad pačioje XX amžiaus pradžioje meno eksperimentais buvo siekiama visiškai panaikinti bet kokių objektų vaizdavimą kaip nereikalingą praeities meno kartojimą – šią paradigmą galima įžvelgti net elegantiškiausiais eksperimentatoriais laikomų impresionistų darbuose.

Po Antrojo pasaulinio karo nebeliko net portretų tiesiogine šio žodžio prasme – iškraipymas postmodernizmo užvaldytame pasaulyje tapo norma, mat išorė jau seniai nebedomino progresyviausiomis idėjomis užsikrėtusių menininkų.

Buvo manoma, kad tik abstrakcijos gali padėti pavaizduoti XX amžiaus žmogaus sielą, jo vidinę sumaištį, nepasitikėjimą dabartimi ir nerimą dėl ateities. Warholo šitoks požiūris visai nežavėjo. Tačiau jį itin sunku apkaltinti taip garsiai deklaruotu paviršutiniškumu. Jo garsiausiuose darbuose nekopijuojami reklamos plakatai ar televizijos reklamos kadrai – čia jie gan sėkmingai parodijuojami. Parodoje pristatomas „chrestomatinis“ gėrimo „Coca-Cola“ butelis ir milžiniškas dolerio ženklas net nėra objektų atvaizdai – jie pernelyg panašūs į šiuolaikinei visuomenei skirtus veidrodžius.

Reikia pripažinti, kad Warholas itin kruopščiai rinko objektus, kuriuos žiūrovai turėjo pamatyti jo sukurtuose veidrodžiuose. Septintojo dešimtmečio pradžioje jis atnešė savo draugui, inovacinių dokumentinių filmų kūrėjui Emile’ui de Antonio du naujus darbus. Viename buvo pavaizduotas abstrakčiais ekspresionistiniais motyvais margintas kokakolos butelis, kitame – tas pats klasikinis butelis be jokių priedų ir papildomų detalių. Savo autobiografinėje knygoje „Popizmas“ Warholas prisimena de Antonio nuomonę: „Nagi, Andy, argi pats nematai?

Vienas iš šių kūrinių – visiškas mėšlas. Į jį sudėta visko po truputį, tačiau nėra jokio galutinio rezultato. Tuo tarpu kitas – išties įspūdingas. Tai mūsų visuomenė, tai visa mūsų esybė, tai išbaigtas, vientisas, neįtikėtinai gražus kūrinys. Taigi tu privalai sunaikinti pirmąjį kūrinį ir demonstruoti publikai tik antrąjį.“

Turbūt neverta aiškinti, kodėl parodoje atsidūrė ne pirmasis, o antrasis populiariausio pasaulyje gėrimo butelis. Ką pajustumėte vieną gražią dieną pažvelgę į veidrodį ir vietoj pažįstamo ir mielo savo atvaizdo pamatę kažką panašaus į kokakolos reklamą? Štai čia ir nuvainikuojamas esminis Warholo „paviršutiniškumo“ lygmuo – jis siekia parodyti paviršutinišką, vartotojišką, tik materialiais daiktais besižavinčią mūsų pačių esybę.

Todėl ir kokakolos butelio, ir Warholui atsitiktinai pasitaikiusios „Campbell“ sriubos skardinės atvaizdus tam tikra prasme galima pavadinti portretais. Juk pats menininkas teigė, kad bet kuris jo pasirinktas objektas tampa portretu. Įdomu, kas iš tiesų vaizduojama šiuose sublimuotuose „portretuose“ – tik mūsų silpnybės ar vartojimui pasišventusios visuomenės tikrieji veidai?

Amžiaus atvaizdai: A. Warholo visuomenės portretas

Tačiau pereikime prie tikrų Warholo portretų, tarsi nereikalaujančių papildomų paaiškinimų. Beje, portretais galima pavadinti ir parodoje pristatomas garsiąsias kūrėjo videoinstaliacijas, vadinamuosius „Screen Tests“. Septintajame dešimtmetyje Warholas daug eksperimentavo su vaizdo kameros teikiamomis galimybėmis, todėl neverta stebėtis, kad minėtieji „testai“ tapo kone ryškiausia šio periodo išraiška. Menininko „aktorinių bandymų“ kūrimo metodika buvo ganėtinai paprasta: pozuoti sutikusį žmogų legendinio „Fabriko“ įkūrėjas atsivesdavo į savo kūrybos šventovę ir pasodindavo prieš kamerą.

Reikalavimai buvo labai paprasti – apie tris minutes žiūrėti tiesiai į kamerą, nejudėti ir nekalbėti. Su instrukcijomis savo eilinį „eksperimentinį triušį“ supažindinęs Warholas... atsistodavo ir išeidavo, palikęs pozuotoją vienui vieną su kamera.

Kad ir kaip būtų keista, parodoje demonstruojami šių „testų“ pavyzdžiai palieka keistos, nemalonios įtampos kupiną įspūdį. Niekas neabejoja, kad darbai iš tiesų genialūs, tačiau kaip Warholui pavyko užčiuopti šį sunkiai paaiškinamą kūrybos lygmenį?

Akivaizdu, kad mažose videoinstaliacijose užfiksuoti žmonės tam tikra prasme stengiasi paslėpti tikrąjį savo veidą. Bet jiems tai ne itin sekasi. Suvaidinti ir pademonstruoti savo dirbtinį, idealizuotąjį „aš“ galima pozuojant dailininkui ar fotografui, pagaliau, prieš operatoriaus valdomą kamerą, tačiau kaip pameluoti elektroniniam prietaisui – abejingai kamerai, fiksuojančiai kiekvieną mimikos dalelę? Dauguma pozuotojų vėliau itin neigiamai atsiliepdavo apie šią trumpą bendradarbiavimo su Warholu patirtį.

Kritikai teigia, kad energinga, šneki ir drovėtis tiesiog nemokėjusi Edie Sedgwick kai kuriose Warholo šitokiu būdu nufilmuotose videoinstaliacijose atrodo taip, tarsi po dar vienos prieš kamerą praleistos sekundės praras sąmonę. Šios instaliacijos – tai Warholo bandymas priversti žmones nemeluoti sau patiems.

Deja, vargu ar kuris nors iš pozuotojų tai suprato. Įsižiūrėjus į instaliaciją, tampa aišku, kad dauguma eksperimento dalyvių nervingai žvilgčioja į šonus, be paliovos mirksi ir pirštais liečia veidą. Ko gero, jie patyrė kone sunkiausią psichologinį išbandymą – akistatą su pačiais savimi, be priedangos ir idealizacijos.

Kalbant apie garsiuosius „spalvingus“ Warholo portretus, sunku suprasti, kaip menininkas sugebėjo tą patį giluminio, ultimatyvaus nuoširdumo principą pritaikyti, tarkim, Marilyn Monroe, Liz Taylor ar Jackie Kennedy atvaizdams. Juk iš pirmo žvilgsnio jie gali pasirodyti esą aukščiausios paviršutiniškumo išraiškos.

Warholo portretai ganėtinai schemiški – žiūrovui paliekami tik svarbiausi, kiek hiperbolizuoti vienos ar kitos asmenybės bruožai. Sunku nesutikti, kad Warholas išties mėgo schemas – jis buvo įsitikinęs, kad žmogaus išorėje galima pamatyti viską ar beveik viską, ką apie jį norėtų sužinoti aplinkiniai. Tačiau šis tariamas paprastumas turi ir atvirkštinę pusę.

Menininkui pozavo visi žymiausi XX amžiaus vidurio žmonės, todėl garsusis jo pasisakymas apie kuriamą visuomenės portretą skamba gana tikroviškai – daug tikroviškiau, nei portretuose atrodo vaško figūras primenantys jo personažai.

Paprastumas ir schemiškumas atskleidžia esminę šių žmonių problemą – jie nebepriklauso patys sau ir yra priversti tenkintis kreivo veidrodžio vaidmenį vaidinančia visuomenės nuomone. Tam tikra prasme nei Elizabeth Taylor, nei Carolina Herrera, nei Debbie Harry, nei Mickas Jaggeris, nei Yves’as Saint Laurent’as net neegzistuoja. Arba egzistuoja tol, kol apie juos gali ką nors pasakyti pašaliniai, iš tikrųjų nieko apie juos nežinantys žmonės. Ar vis dar manote, kad Andy Warholas tebuvo savo auditoriją pradžiuginti siekęs linksmuolis?

Ko gero, ryškiausiai ši savęs praradimo tematika atsispindi besikartojančiuose Marilyn Monroe atvaizduose. Parodoje demonstruojamas paveikslas „Twenty Marilyns“ (liet. „Dvidešimt Marilyn atvaizdų“) palieka ypač slogų, bauginamą įspūdį. Šios garsenybės atvaizdais Warholas susidomėjo tik po jos tariamos savižudybės 1962 metais.

Ar ne todėl dauguma jo sukurtų jos portretų atrodo kaip originalą bjaurojančios modifikacijos? Keliuose mažuose portretuose Marilyn atrodo storesnė ar vyresnė, nei buvo iš tikrųjų, visuose kituose jos veidą darko tarsi pusiau nutrinta kosmetika ar šešėlius primenančios juodos dėmės.

Kas tai – mirties šešėliai ar klaidingos viešosios nuomonės subjaurotas tikrasis jos veidas? Marilyn portretus galima pavadinti vienais emocingiausių Warholo darbų, nes juose pateikiamas tarsi viešumo ir šlovės sunaikintas jos atvaizdas.

„Migruojančio“ identiteto problematika atsispindi ir garsioje serijoje „Ladies and Gentlemen“, kurioje Warholas tyrinėja įvairius transseksualumo aspektus. Paveiksluose pavaizduoti žmonės atrodo, kad ir kaip būtų keista, daug „gyvesni“ nei savo dirbtinio įvaizdžio rėmuose įkalintos įžymybės. Tačiau ar pajėgsite atspėti šių elegantiškų ir paslaptingų subjektų lytį? Ko gero, transseksualų vaizdavimas padėjo Warholui tyrinėti lyčių dualumą ir jo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Sunku pasakyti, ką apie transseksualumą manė pats Warholas.

Galime tik spėti, kad fiksuota, nepajudinama lyties sąvoka jam neatrodė itin patraukli – apie tai byloja iš Pitsburgo muziejaus atvežta unikali „Polaroid“ fotoaparatu daryta Warholo autoportretų serija „Portraits in Drag“. Ką norėjo pasakyti transvestitu prieš objektyvą pavirtęs Warholas?

Akivaizdu, kad šis meninis eksperimentas gana artimas anksčiau minėtiems „testams“ prieš kamerą. Šiuo eksperimentu Warholas tarsi siekia patikrinti žmogaus identiteto stabilumą ir išsiaiškinti, ar lytis iš tikrųjų gali būti vadinama neatsiejama jo dalimi.

Bus daugiau

Naujajame žurnalo "EXPRESS MADA" numeryje: rudens-žiemos taisyklės, pagrindinės tendencijos ir sezono topai!

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nedarbas kasdien didėja: kur buvo daugiausia galimybių įsidarbinti, dabar didžiausia tikimybė būti atleistam (159)

Įvestas karantinas neabejotinai vienaip ar kitaip paveikė Lietuvos verslą – vieni prarado...

Nustebino kainos degalinėje: kodėl kortelių naudotojams už kurą reikia mokėti brangiau? (151)

„Delfi“ sulaukė skaitytojo laiško, kuriame jis išdėstė savo pastebėjimus apie kuro kainas...

Italija skelbia užfiksavusi išgijimų nuo COVID-19 paros rekordą (6)

Italijoje per pastarąją parą užfiksuotas išgijimų nuo COVID-19 rekordas – 2009 žmonių,...

Verslininkai: pinigų ir greitų sprendimų reikia dabar, po to bus vėlu (85)

Įpusėjo ketvirta savaitė karantine, šalies verslas susiduria su ypatingais iššūkiais, o...

Veryga valstybės vadovams rekomenduoja kas savaitę tikrintis dėl COVID-19 (43)

Aukščiausi šalies vadovai turėtų būti nuolat prevenciškai tiriami, ar neužsikrėtė koronavirusu.

Pranešė, kur lankėsi užsikrėtę koronavirusu: ėjo į darbus, apsipirkinėjo parduotuvėse, lankėsi vaistinėse (43)

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko epidemiologinį tyrimą ir išnagrinėjo, kur...

Po grįžimo iš Londono laukė akibrokštas: tyrimo duomenys dingo, o kaip elgtis toliau niekas nepaaiškino (108)

Turbūt neginčijamai šiandien aktualiausia tema – testai dėl koronaviruso. Algoritmai...

Parduodamas žinomas viešbučio kompleksas: kainą sumažino trečdaliu (91)

Vieniems šis kol kas dar neilgas sunkmetis yra pabaiga, o kitiems – galimybė. Ypač tiems, kurie...

Įspėja apie „dezinfekciją iš vidaus“: pasekmes gydytojai sprendžia priėmimo skyriuje (43)

Pasaulyje siaučiant koronavirusui , žmonės jo išvengti bando ir pačiais keisčiausiais būdais....

Anytos vengiau kaip velnias kryžiaus – tik kai ji mirė sužinojau visą tiesą (31)

Man – ne dvidešimt. Ir ne trisdešimt, o mano anyta jau senokai iškeliavusi anapilin.

|Maža didelių žinių kaina