aA
Pirmoji moteris karininkė Lietuvos kariuomenėje, kuri kol kas vienintelė yra iškilusi iki kuopos vado ir turinti kapitono laipsnį. Be to, ji – daugkartinė šalies dziudo varžybų čempionė, taip pat plaukikė, krepšininkė, ilgų distancijų bėgikė ir penkiakovininkė, pelniusi ne vieną apdovanojimą. Dabar ši moteris yra Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ fizinio rengimo karininkė ir Kėdainių sporto mokyklos dziudo trenerė.
Asta Kanapinskienė su sūnumi Pauliumi
Asta Kanapinskienė su sūnumi Pauliumi
© Asmeninio archyvo nuotr.

Visi šie išvardyti titulai priklauso 35-erių metų Kėdainių rajono Surviliškio miestelio gyventojai Astai KANAPINSKIENEI, kuri 2007–2008 metais už misiją Afganistano Goro provincijoje apdovanota Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliu „Už tarptautines misijas“ ir NATO medaliu „Už misiją“.

Vienintelė iš pusšimčio

– Jeigu ne į mūsų redakciją užsukęs dziudo treneris Arimantas Pocevičius, ko gero, apie Jus iki šiol ir nebūtume sužinoję. Kaip atsidūrėte Surviliškyje?

– Iš Surviliškio kilusi mano mama įsikūrė Biržuose, kur aš gimiau ir augau. Ten gyvenau iki septyniolikos metų, tačiau taip susiklostė, kad dvyliktą klasę baigiau tuometinėje Surviliškio vidurinėje mokykloje. Beje, kasmet čia pas močiutę praleisdavau visas vasaros atostogas.

– Kokias studijas pasirinkote baigusi vidurinę mokyklą?

– Įstojau į Kauno kūno kultūros akademiją, kurią baigusi gavau dziudo trenerės diplomą. Beje, kartu su manimi tokį išsilavinimą įgijo dar pora merginų.

– Kas turėjo įtakos tokiam Jūsų pasirinkimui?

– Mokykloje žaidžiau šachmatais, žolės riedulį, krepšinį… Tačiau kai buvau dvylikos metų, Biržuose mokyti dziudo – šiuolaikinės japonų dvikovos rūšies, ėmė ir mergaites. Kadangi treniruotes, kurias lankė vyresnysis brolis, vyko šalia namų, nuėjau pabandyti.

Pirmaisiais metais šios dvikovos rūšies užsiėmimus lankė apie penkiasdešimt mergaičių. Pradžia buvo labai sunki dėl didelės konkurencijos, nes dauguma merginų buvo vyresnės už mane. Tačiau baigiantis mokslo metams likau… viena ir taip treniravausi, kol išvykau į Surviliškį.

Baigusi vidurinę mokyklą stojau į tuometinę Lietuvos policijos akademiją, tačiau tąkart man nepasisekė, todėl atsidūriau Kaune ir ėmiau gilintis į man jau žinomos dziudo dvikovos rūšies paslaptis.

– Kokių laimėjimų pasiekėte dziudo srityje?

– Penkis šešis kartus tapau šalies jaunių ir jaunimo dziudo čempione. Žemesnes vietas esu užėmusi ir suaugusiųjų čempionatuose. Taip pat teko dalyvauti tuo metu dar Sovietų Sąjungos čempionate, kur iškovojau ne ką mažiau vertingą septintą–aštuntą vietą.

– Ar atvykusi į Kėdainių rajoną lankėte dziudo užsiėmimus?

– Ne. Mokiausi, sportavau savarankiškai, o baigusi vidurinę mokyklą išvykau studijuoti į Kauną.


Prieš keletą metų A. Kanapinskienė (dešinėje) su kolege dalyvavo misijoje Afganistano Goro provincijoje

Moteris kariuomenėje

– Kodėl gavusi aukštojo mokslo diplomą grįžote į Surviliškį?

– Baigiau mokslus, sukūriau šeimą, gimė sūnus Paulius. Netrukus ėmiau ieškoti darbo pagal specialybę. Žinoma, dziudo trenerės niekam nereikėjo…

Iš pradžių laimę bandžiau policijoje, tačiau ten man nepavyko įsidarbinti. Tada nuvykau į… Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką Rukloje. Čia kaip tik buvo rengiami baziniai kario kursai, kuriuos baigęs gali likti tarnauti profesionalioje kariuomenėje.

– Gal ir daugiau moterų dalyvavo atrankoje?

– Ne, tuomet buvau vienintelė, pasiryžusi tapti kare, o vėliau ir karininke. Be to, iki tol moterys nebuvo priimamos į tokius mokymus. Tai būtų galima palyginti su vyrams dabar užskaitoma privalomąja karo tarnyba.

Pamenu, tuometinis pulko vadas pulkininkas Stasys Levulis prisipažino, kad mane priėmė eksperimento tvarka, norėdami pažiūrėti ar atlaikysiu išbandymus (šypsosi). Juolab kad iki manęs nė viena moteris nebandė lankyti bazinių kario kursų.

– Kaip sekėsi tarnyba?

– Papuoliau tarp keturiasdešimties vyrų. Prisipažinsiu, kad iš pradžių buvo labai sunku, juk negalėjau pasakyti, kad nebenoriu tarnauti arba skųstis skaudančia koja (juokiasi). Buvo režimas, drausmė ir tvarka. Gerai, kad patekau į šaunų profesionalų kariškių kolektyvą, kurio dėka ir ištempiau šį kursą.

– Ar lankydama kursus gyvenote kariniame dalinyje?

– Į mokymus važinėjau iš namų Surviliškyje. Žinoma, kartais tekdavo likti ir kareivinėse, pratybos trukdavo iki vėlaus vakaro, todėl grįžti į namus nebespėdavau.

– Kodėl Jus traukia statutinės organizacijos – policija, kariuomenė?

– Matyt, toks yra mano tvirtas ir užsispyręs charakteris, susiformavęs mano pirmojo dziudo trenerio Alfredo Kuprevičiaus dėka. Viena vertus, man patinka drausmė ir tvarka, o kita vertus, į kariuomenę mane atvedė… darbo paieškos.

Beje, kariškio profesija nebuvo naujiena, nes mano vyras Vidmantas taip pat tarnauja Lietuvos kariuomenėje.

– Kaip Jūsų vyras priėmė žinią apie tai, kad žmona tarnaus kariuomenėje?

– Iš pradžių jis atkalbinėjo nuo tos minties, tačiau galiausiai suprato, kad manęs nesustabdys (šypsosi). Atlaikiau visus išbandymus ir štai jau dvylika metų tarnauju Lietuvos kariuomenėje.

– Kokias pareigas einate dabar?

– Motorizuotoje pėstininkų brigadoje „Geležinis Vilkas“ esu atsakinga už karių fizinį parengimą. Sudarau karių fizinio parengimo programas, pagal kurias kariai vykdo fizinio rengimo pratybas, stiprinančias jų kūną ir lavinančias ištvermę.

Darbas su vaikais

– Ar treniruojant vaikus prireikia karinėje tarnyboje įgytų žinių?

– Pastebėjau, kad mano darbo praktika su kariais labai praverčia treniruojant vaikus Sporto mokykloje. Manau, kad tam didžiausios įtakos turi tai, kad galiu įvertinti, kokie fiziškai silpni vaikinai ateina į karinę tarnybą, todėl stengiuosi ugdyti savo mažųjų auklėtinių fizinį pajėgumą.

– Nuo praėjusio rugsėjo esate dziudo trenerė Kėdainių sporto mokykloje. Kokie buvo pirmieji pedagoginio darbo metai?

– Sąžiningai galiu pasakyti, kad sunku… Mano auklėtiniai yra dar mažiukai, kurių jauniausiems – ketveri penkeri metai, o vyriausieji – dešimtmečiai. Todėl dziudo treniruotes savo vaikams vedu sugalvodama įvairiausių žaidimų. Taip jie sužino ne tik elementarias dziudo paslaptis, bet ir išmoksta drausmės bei tvarkos.

Su vaikais dirbu tris dienas per savaitę, tačiau dvi treniruotes mes praleidžiame sporto salėje, o vieną einame į baseiną. Manau, kad treniruotės privalo būti įvairiapusiškos, nes vien tik kova ant kilimo tampa nuobodi, monotoniška.


Asta su treneriu A. Pocevičiumi

– Ar užsiėmimus lanko ir mergaitės?

– Iš dvylikos vaikų grupėje yra keturios mergaitės, iš jų – dvi sesutės. Mano auklėtinių amžius svyruoja nuo ketverių iki dešimties metų.

Treniruodama vaikus pastebėjau, kad to paties amžiaus berniukai ir mergaitės į darbą žiūri skirtingai. Jeigu mergaitės akylai mane stebi ir stengiasi viską uoliai atlikti, tai berniukų požiūris į treniruotes žymiai atsainesnis.

Beje, vienoje iš savo auklėtinių mergaičių matau save vaikystėje… Be galo užsispyrusi ir atsidavusi sportui.

– Prisipažinote, kad pedagoginio darbo pradžia nebuvo lengva. Ar rudenį grįšite pas savo auklėtinius?

– Po pirmųjų mėnesių, praleistų Sporto mokykloje, namuose kartojau, kad pavasarį išleisiu vaikus ir jeigu mokykla nepasiūlys pratęsti užsiėmimų, tikrai labai nesijaudinsiu. Bet dabar žiūriu į savo auklėtinius ir taip liūdna pasidaro: „Kaip jie sustiprėjo, kiek daug išmoko, kam juos tokius mažus atiduosiu…“ Galvoju, jei jie manęs nepaliks, tai ir aš, kiek galėsiu, tiek būsiu su savo auklėtiniais.

– Dėl ko Jums dar skauda širdį?

– Manau, kad kaimo vaikams didžiausia problema yra kaip pasiekti sporto užsiėmimus Kėdainiuose. Štai mano auklėtiniai į miestą atvyksta maršrutiniu autobusu, o namo juos parvežu grįždama po treniruočių Sporto mokykloje. O kiek vaikų treniruotės iš viso yra neprieinamos?

Atstovaus šaliai

– Dziudo karjeroje turėjote penkiolikos metų pertrauką. Kas privertė sugrįžti prie aktyvių treniruočių?

– Kai prieš metus atvežiau sūnų pas A. Pocevičių į dziudo treniruotes, jis pasiteiravo, kodėl noriu, kad berniukas mokytųsi pas jį. Leptelėjau, kad pati kažkada mokiausi šios kovos paslapčių. Nuo to laiko treneris manęs ir nebepaleido (juokiasi).

Jau metus priklausau Kėdainių dziudo klubui, kurio garbę teko ginti įvairaus rango veteranų varžybose.

Džiaugiuosi pasiekusi didesnių ir mažesnių pergalių. Beje, po pirmųjų rimtų varžybų – Vengrijoje vykusio pasaulio veteranų čempionato, kuriame likau penktoje–šeštoje vietoje, supratau, kad nepraradau kovos meno įgūdžių ir geros fizinės formos, todėl kolegų sportininkų paraginta ketinu dalyvauti pasaulio dziudo veteranų čempionate, vyksiančiame birželio 18 dieną Frankfurte prie Maino Vokietijoje.

– Kaip pavyko išlaikyti puikią fizinę formą?

– Pirmenybę teikiau kitoms sporto šakoms. Žaidžiau krepšinį, plaukiojau, tačiau už viską labiausiai mėgstu bėgioti ilgas distancijas.

Štai pernai su bėgikų lietuvių kompanija dalyvavau dvidešimties kilometrų bėgime Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Kasmet rugsėjo mėnesį Vilniuje bėgu pusę maratono – 21 kilometrą.

– Papasakokite, kaip vyksta pasiruošimas pasaulio dziudo čempionatui.

– Du tris kartus vykstu į treniruotes Kaune, kada užtenka jėgų ir laiko prisijungiu prie Kėdainių dziudo klubo sportininkų.

Štai jau ne pirmas mėnuo sąžiningai rengiuosi šioms varžyboms. Vieną dieną bėgu ilgas distancijas, o kitą – lipu ant kilimo ir kovoju su vyrais.

– Gal Lietuvai atstovaus ir daugiau sportininkių?

– Mūsų šalyje nedaug moterų užsiima dziudo, todėl, mano žiniomis, tik viena dalyvausiu pasaulio čempionate. Galbūt kartu su manimi į Vokietiją vyks ir A. Pocevičius.

Iš tiesų mūsų sportininkų dalyvavimą tokio aukšto rango varžybose smarkiai varžo biudžetas. Juk iš savo asmeninės kišenės reikia mokėti startinį čempionato mokestį, taip pat padengti kelionės ir pragyvenimo išlaidas, o kur dar pasirengimo išlaidos…

Lietuva – krepšinio šalis, o visos likusios sporto šakos yra pamirštos. Todėl sportininkui iš savo atlyginimo ruoštis varžyboms ir jose dalyvauti yra didžiulė prabanga.

Šeima ir pomėgiai

– Auginate sūnų. Ar dvylikamečiui berniukui namuose privaloma kariška drausmė?

– Sūnaus Pauliaus tikrai nelepiname. Pirmiausia siekiame, kad jis visą dėmesį skirtų mokymuisi, o tik po to užsiimtų mėgstama veikla. O šiaip jis yra toks kaip ir visi berniukai...

– Darbe dėvite karišką uniformą, treniruotėse – sportinį kostiumą. Kokiam aprangos stiliui laisvalaikiu teikiate pirmenybę?

– Mūsų namuose daugiausia yra mano treningų ir sportbačių. Nors labai mėgstu dėvėti ir sukneles, kurių spintoje tikrai turiu ne vieną. Žinoma, kariniame dalinyje negaliu puoštis auskarais, žiedais ir kitais papuošalais, taip pat į tarnybą atvykti pasidariusi makiažą, manikiūrą ir avėdama aukštakulnius (šypsosi). Tačiau laisvalaikiu, kaip ir daugelis moterų, mėgstu pasidabinti.

Beje, neretai gatvėje manęs, moteriškai apsirengusios ir pasidažiusios, žmonės neatpažįsta.

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Kai širdyje būna sunku, pasiimu šunį ir abu išlekiame pabėgioti į pušyną. O šiaip savaitgaliais mėgstu suktis virtuvėje. Gaminu kepsnius, kepu sausainius bei pyragus, kuriuos valgo sūnus, vyras ir mano kolegos kariškiai. Jie įvertina mano triūsą ir esant reikalui sulaukiu pastabų kaip skanėstą patobulinti (šypsosi). Keisčiausia tai, kad kiekvieną receptą „perdarau“ pagal save. Man patinka eksperimentuoti. Esant reikalui gaminu šventinius tortus.

Tiesa, būna dienų, kai į rankas paimu virbalus ir mezgu servetėles, išardau ir vėl iš naujo mezgu.

www.rinkosaikste.lt
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

VTEK ataskaita: sąskaitos rodo, ką ir už kiek komandiruotėse valgė Narkevičius (172)

Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ( VTEK ) praėjusią savaitę nusprendus, kad susisiekimo...

Aplinkosaugininkai nieko neranda, o gyventojai pasakoja apie nežmoniškus kvapus: naktį keldavausi uždaryti langus (68)

Paupiui nuo Vilniaus miesto nuotekų valyklos gyvenanti Renata Gorbačevska pasakoja daug metų...

Teodoras Medaiskis. Ar mums reikia našlių pensijų? (9)

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pamėginti išsiaiškinti našlių pensijų paskirtį.

Po žiniasklaidos įsikišimo – žaibiška savivaldybės reakcija: Karoliniškėse naikinamas „šiukšlių monstras“ (29)

Pirmadienį vilnietė Jurgita Jurevičiūtė feisbuke paviešino Karoliniškėse vis didėjančio...

LRT generalinė direktorė: artėjame prie taško, kai šios komisijos egzistavimą tiesiog ignoruosime (2)

Visuomenės informavimo etikos komisijai (toliau – Komisija) paskelbus sprendimą, kad LRT Tyrimų...

Iš Erdogano – įspėjimas Rusijai: kantrybė senka

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas trečiadienį apkaltino Rusiją nesilaikant...

Netikėtai mirė įtakingas ir skandalingais pareiškimais pagarsėjęs Rusijos dvasininkas (55)

Netikėtai dėl nežinomų priežasčių mirė įtakingas Rusijos stačiatikių bažnyčios...

Lietuviškuoju Durantu pramintas Bendžius svajoja ir apie žygį Europoje, ir apie Tokijo olimpiadą laida „Krepšinio zona“ (14)

Karjeros rekordu šį Europos taurės sezoną pradėjęs, kai jau pirmame ture pakrovė 27 taškus į...

Neigia informaciją apie iš koronaviruso židinio į Lietuvą atvykusį studijuoti asmenį (25)

Žiniasklaidai antradienį paskelbus, kad į Mykolo Romerio universitetą ( MRU ) studijuoti atvyko...

Gaisras „Ekologistikoje“: įtarimai pareikšti Alytaus priešgaisrinės tarnybos vadovui (25)

Gaisrą padangų perdirbimo gamykloje tiriantys prokurorai trečiadienį pranešė, kad pareiškė...