- Kokia buvo jūsų vaikystė?

Vaikystė - žmogaus gyvenimo pagrindas. Esu dėkinga savo artimiesiems, kurie išmokė mane būti laiminga, kad ir kokios negandos užkluptų. Juk laimė priklauso nuo mūsų pačių! Ji seka iš paskos, kad ir kur mes būtume.

Ankstyvos vaikystės nuotraukos liudija, kokia tada buvau laiminga. Vaikystėje buvau apsupta meilės, dėmesio ir pagarbos. Gyvenome Kaune, Žaliakalnyje, Lietuvių gatvėje. Mano mamos, pianistės, vaikystė prabėgo prie Mažeikių esančiame Meižių dvare. Šis dvaras priklausė mano seneliams Gomolickams. Vėliau mama atsikėlė gyventi į Kauną, čia prabėgo jos jaunystė. Kaune yra mūsų šeimos kapai. Mano mama ir teta - garsi pianistė Irena Gomolickaitė dėstė tuometėje J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Jos abi išugdė ne vieną jaunąją muzikantų kartą.

Kai buvau maža, mūsų namuose dažnai repetuodavo mamos mokiniai. Klausydavau, kokius kūrinius jie atlieka, ir pagal tai įsidėmėdavau, kas groja. Mūsų namuose dažnai vyko koncertai. Būdavo didelė šventė, kai galėdavau tuose koncertuose dalyvauti.

- Ar vaikystės namą prisimenate?

Neseniai vėl pamačiau tą vietą, kur gyvenome. Prie namo auga tie patys seni medžiai. Labai juos mėgau.

- Ką menate iš to meto?

Pamenu vaikiškus sovietinius nusivylimus. Su mama stovėdavome eilėje, kad nusipirktume ananasų ar bananų, bet jie baigdavosi, kai priartėdavo mūsų eilė. Tačiau kiek džiaugsmo būdavo, kai švęsdavome mano gimtadienį ir Naujuosius metus! Močiutė iškepdavo duonos tortą, mama aptepdavo gardžių sumuštinių, kėdes kaip sostus iškaišydavome gėlėmis. Pasipuošdavau labai gražia suknele. Gatvėje žmonės atsisukdavo į mane pažiūrėti - buvau tikra princesė. Paskui prasidėjo mano koncertai. Ir vėl tęsėsi džiaugsmo šventės.

- Kaip jautėtės būdama vienintelis vaikas šeimoje?

Gal todėl visada norėjau turėti daug draugų. Mano draugų yra visame pasaulyje. Dar turiu "sesučių" ir vieną "broliuką" - tai mano buvę klasės draugai, su kuriais nuo vaikystės bendrauju.

Talentinga pedagogė

- Kokį patirdavote įspūdį, kai grodavo jūsų mama?

Ne tik mama, bet ir teta buvo pianistės. Patiko, kai dainuodavau, o mama man akompanuodavo. Kartais grodavome dviem fortepijonais. Išsaugojome savo radijo įrašus ir dokumentinius filmus. Ir dabar esu tokia pat laiminga, kai groja mano mama, specialiai mūsų susitikimui parengusi naują kūrinį. Mama groja nepaprastai subtiliai ir su dideliu įkvėpimu.

- Ar mama buvo jūsų pirmoji mokytoja?

Turėjau dvi mokytojas - mamą ir tetą. Jos abi - aukšto lygio profesionalios pianistės, labai gabios ir talentingos. Kartais nutikdavo taip, kad jų požiūriai į muziką ne visada sutapdavo, bet man reikėdavo jas išklausyti ir daryti taip, kaip jos sakė. Tada į pagalbą atskubėdavo močiutė ir man pašnibždėdavo į ausį: "Mūza, išklausyk abi puses, o daryk taip, kaip tau atrodo išmintinga."

- Ko jus išmokė mama, pianistė?

Muzika - tai didelė meilė. Šiame žodyje glūdi visa esmė. Ji viską darė kupina didelio įkvėpimo. Groti pianinu mane mokė ir garsioji mano teta. Norėjau būti jos TIKRĄJA mokine, bet jai visų pirma buvau dukterėčia. Kai gerai pagrodavau, ji man pabučiuodavo rankutę ir pagirdavo kaip savo vaiką. Tada apsiverkdavau ir išrėždavau drąsiai: "Esu jūsų mokinė, o ne dukterėčia!"

- Jūs minėjote, kad mama dėl jūsų karjeros paaukojo savo gyvenimą. Ar teisingas buvos toks jos pasirinkimas?

Į tai galėtų atsakyti tik ji pati. Ką galiu pasakyti? Mano mamutės meilė ir pasiaukojimas yra beribis. Mūsų šeimoje muzikavimas perduodamas iš kartos į kartą. Mamutėlė, pastebėjusi mano gabumus, tikriausiai teisingai pasielgė, atsisakiusi tęsti savo artistinę karjerą. Ji buvo talentinga pedagogė ir savo žinias stengėsi perduoti ne tik man, bet ir savo mokiniams.

Lyg migruojantis paukštis

- Kada išvykote gyventi į Vilnių?

Kai mama ištekėjo už mano tėvo, operos dainininko, gyvenome tarp Vilniaus ir Kauno. Tačiau po keleto metų, mirus seneliui, galutinai persikraustėme gyventi į Vilnių. Mama ir teta dėstė M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, o aš joje mokiausi. Prisimenu, tuometinis mokyklos direktorius Dainius Trinkūnas paimdavo mane iš bendro lavinimo pamokų koncertuoti svarbiems svečiams ir taip "išgelbėdavo" nuo kontrolinio darbo.

- Ar su mama esate pačios geriausios draugės ir tarp jūsų nėra jokių paslapčių?

Su mama dalijuosi visomis maloniomis paslaptimis. Ypač dabar ji tapo mano gyvenimo džiaugsmų patikėtine. Sąmoningai saugau ją nuo rūpesčių. Ji yra ypač jautrus žmogus ir negaliu jos jaudinti. Taigi ji žino viską apie mano džiaugsmus ir kokia aš esu laiminga.

- Anais sovietų laikais jūsų kūrybiniame gyvenime buvo sunkus etapas - jūsų neišleido koncertuoti į užsienį. Kaip į tai reagavo mama?

Šių metų rugpjūčio mėnesį grojau su Detroito simfoniniu orkestru, dirigavo garsus dirigentas Leonartas Slatkinas. Koncerto klausėsi 7000 žiūrovų. Šis pasirodymas man buvo ypač brangus, kadangi tas koncertas turėjo įvykti prieš ... 20 metų. Sovietų laikais, ir tai truko septynerius metus, buvau "nevyezdnaja" pianistė. Koncertuodavau tik po "plačiąją šalį". Mama prikraudavo lagaminą savo gamybos konservų, juk tuo metu nebuvo ko valgyti. Po to, ką anais laikais patyrėme, sunku būtų išlikti optimiste. Tačiau mūsų niekas negalėjo palaužti. Mama tikėjo, kad kada nors ateis geri laikai.

- Jau daugelį metų daug keliaujate, jūsų namai Vilniuje, Paryžiuje, Ženevoje. Ar atstumas nenutolino nuo artimųjų?

Pasaulis toks mažas, kai išnyko geležinė siena. Esu skraidanti kregždė ir džiaugiuosi, kad galiu visur koncertuoti. Mama supranta mano gyvenimo būdą. Mūsų susitikimai kas mėnesį būna šilti ir artimi. Dažnai bendraujame ir telefonu. Mano skambučiai mamą pasiekia iš ten, kur tik nukeliauju. Be abejo, visada sunku išsiskirti su mylimu žmogum, namais. Tačiau toks yra gyvenimas: išsiskiriame ir vėl susitinkame.

- Ar jūsų mama nejaučia vienatvės?

Mama mane subrandino tokiam gyvenimui, kokį dabar gyvenu. Ji mane rengė artistės karjerai. Nemanau, kad ji būtų laimingesnė, jei būčiau šalia ir nekoncertuočiau. Manau, kad mamos lūkesčius su kaupu pateisinau. Žinoma, norėčiau, kad mama būtų su manimi kartu ir iš arčiau pamatytų, koks yra mano artistinis gyvenimas. Toks būtų mano noras. Esame labai artimos, tačiau kaip asmenybės - labai skirtingos. Man patinka keliauti lyg migruojančiam paukščiui, o mama, priešingai, yra namisėda. Su ja būtų tas pat, kaip persodinus medį į kitą dirvą. Juk ne visada medžio šaknys prigyja. Neprarandu vilties, kad su mama dar pakeliausime, pakilsime į Eifelio bokštą ar lesinsime gulbes prie ežero Ženevoje.

Šaltinis
"Lietuvos žinių" žurnalas "Gyvenimas gražus"