aA
Jau 11 metų žurnalistė Palmira Galkontaitė ieško laiko ir atstumo išskirtų žmonių. Jos galvoje daugybė siužetų romanams, o namuose – ramus užutėkis, kuriame ji „plaukioja“ su knyga ar kino filmu.
Palmira Galkontaitė
© LRT

„Televizija – labai stipri jėga“, – teigia Nacionalinės paieškų tarnybos vedėja. Ji džiaugiasi didžiule žiūrovų auditorija ir susitikimais, kurie uždega žmonių širdis pasidalyti savo liudijimais.

Žmonės jūsų laidoje ieško vienas kito, o ko ieškote jūs?

Nepasiilgstu jokių savo „buvusiųjų“. Lengvai sugebu visus, kažkada mylėtus, net palikusius gilius prisiminimus, paleisti. Taip, tai buvo. Ir buvo gera. Praėjo.

Štai vakar montavau smagią penkiasdešimt metų nesimačiusių bendraklasių istoriją. Pagalvojau, kad kažkur gyvena mano pirmoji geriausia draugė Raminta. Neprisimenu pavardės, bet turiu jos, pirmokės, nuotrauką. Labai būtų įdomu susitikti. Esu tikra, kad bent vieną vakarą praleistume šauniai.

Esate liudininkė jaudinančių susitikimų. Kaip jus tai veikia, kada verkiate drauge?

Bandau įsivaizduoti, ką išgyvena vaikas, sprunkantis nuo girto tėvo kumščių; ką turi jausti motina, kai po N metų į jos duris pasibeldžia kažkada palikta dukra; ką mąsto žmogus, kai nugyvenęs pusę amžiaus sužino, jog yra ne tas, kuo manė esantis; ką galima jausti, kai tave perleidžia iš vienų rankų kitoms. Tokios mūsų laidos dalyvių patirtys.

Džiaugiuosi tais, kurie, regis, pamiršta viską aplinkui (kameras, svetimus žmones) ir puola vienas kitam į glėbį, glaudžiasi, kažką šnabžda, skruostais teka blakstienų tušas. Gražūs, laimingi. Ir aš laiminga. Kad ir kokie jausmingi būtų susitikimai, nė karto laidos įrašo metu nesu pravirkusi.

Dirbdama, ypač filmavimo metu, visuomet esu šiek tiek įsitempusi. Atsakinga už tai, kas įvyko ir kas, žinau, netrukus įvyks. Kas kita, kai žiūriu laidos įrašą namuose arba ankštoje peržiūros belangėje. Net mintinai žinodama istoriją žmonių susitikimo metu dažnai apsižliumbiu.

Aplankėte daug šalių ko nors ieškodama. Ar kitų šalių žmonės kitaip vertina, išreiškia tuos pačius dalykus – ilgesį, norą išvysti?

Pietiečiai atviriau ir ekspresyviau reiškia savo emocijas nei pernelyg santūrūs lietuviai. Kitaip lietuviai, ilgus metus gyvenantys ar net gimę toli, tarkime, Lotynų Amerikoje, JAV. Juos veikia net pilkiausias gimtojo kaimo vaizdelis, senos, nublukusios nuotraukos, laiko išdildytos tėvų, senelių „šipkartės“. Menkiausias artimųjų paminėjimas sukelia tikrą jausmų liūtį. Ašaros ne nurieda – jos pliaupia. Tada pagalvoji, gal iš tiesų reikia netekti, kad išmoktum ilgėtis.

Kokie motyvai lemia troškimą surasti artimą žmogų?

Žmogui svarbu suvokti save, išgirsti, iš kur atėjo, iš ko paveldėjo tas vaiskiai mėlynas (rudas, žalias) akis, tamsų gymį ar blyškią odą, ūgį, juoką, pomėgius, pagaliau ligas. Per vienuolika darbo paieškose metų nesu sutikusi žmogaus, kuris nenorėtų sužinoti, kas jo tėvas ar motina, bent iš tolo jų pamatyti. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie žino, kad prieš daug metų turėjo seserį, brolį, kurie nesąmoningai gatvėje ieško panašių į savuosius bruožų. Žmogus – sociali būtybė. Jam reikia kito, ypač savo žmogaus.

Kokia kelionė, laida labiausiai įsiminė?

Kelionė į Afganistaną. Vykau ten kupina nežinios, įtampos ir net baimės. O iš istorijų... Sykį į mus kreipėsi moteris, ieškanti savo dukterėčios. Prieš 40 metų ją, ketverių neturinčią mergytę, toji moteris atsivežė į Kauną, nes, sesers įkalbėta, ketino atiduoti į kūdikių namus. Kol visų klausinėjo kelio, mergytę pasodino stotyje ant suoliuko. Grįžusi jos nerado. Liudininkų tikinimu, dvi moterys mergaitę išsivežė traukiniu, vykusiu į Marijampolę. Po 40 metų tikėtis surasti dingusiąją, abejojant, ar tokio amžiaus vaikas gali prisiminti savo vardą, pavardę, atrodė visiška utopija.

Mes tokias istorijas vadiname beviltiškomis. Vis dėlto papasakojome apie tai vienoje laidoje. Tą patį vakarą po laidos sulaukiau skambučio: „Aš esu toji mergaitė, apie kurią pasakojote.“ Ir dabar jaučiu, kaip šiurpsta oda. Pirma reakcija buvo būtent tokia.

Pasirodo, ji žinojo savo vardą, pavardę, žinojo, kad moteris, kuri ją paėmė nuo suoliuko, nėra tikra mama. Visus tuos 40 metų mergaitę nuo gimtųjų namų skyrė viso labo Nemunas. Vienoje Nemuno pusėje ji buvo gimusi, o kitoje gyveno.

Čia ir matote laidos prasmę?

Laida kasdien gauna maždaug 20 prašymų surasti artimuosius.

Ar artimųjų ieškantis žmogus turi alternatyvą? Rodos, taip. Jis gali kreiptis į Migracijos tarnybą, Gyventojų registrą. Tačiau ten jo paklaus ieškomo asmens vardo, tikslios pavardės, gimimo metų. O jeigu žmogus tokiu vardu nėra deklaravęs gyvenamosios vietos? Lieka privatūs detektyvai, kurie nemažai kainuoja. Taigi realiai alternatyvos nėra. Būtent todėl kai kuriose valstybėse (Rusijoje, Danijoje, Lenkijoje) tokios laidos iš dalies finansuojamos valstybės. Mūsų neremia niekas. O krizinių, apgailėtinų honorarų neužtenka nei užmojams, nei plėtrai. Šiandien Nacionalinė paieškų tarnyba – tai viso labo penki entuziastai, realiai dirbantys tik iš idėjos.

Mūsų laida jau senokai tapo savotiškas socialinis, labdaringas projektas. Kol kas ieškome nemokamai. Deja, būsime priversti įvesti mokestį – neišgyvename. Apmaudu, kad esama finansinė padėtis stabdo mūsų, laidos rengėjų, galimybes.

Ar nesigailite pakeitusi televiziją, juk dabar savotiškai atitolote nuo vyro, kuriančio filmus LNK?

Esu tikra, kad ši laida skirta būtent šios televizijos žiūrovui. O nuo vyro nenutolau. Jis scenarijus rašo namuose. Po filmavimų, susitikimų, bibliotekų ir archyvų taip pat į juos sugrįžta.
Mes domimės vienas kito darbais, juk mus ir suvedė darbas. Man patiko, ką ir kaip darė jis, o jam patiko, kaip dirbu aš.

Abu esame perfekcionistai, siekiame viską padaryti kuo geriau. Esame krapštukai, kurie apsikrauna krūva medžiagos tam, kad kartais parašytų vienintelį teisingą sakinį.

Savikritiški, tačiau gana skaudžiai išgyvenantys, kai jaučiamės kitų nesuprasti. Humanistai. Šiek tiek idealistai, kurie vis dar tiki, jog galima kažką pakeisti. Tuo ir panašūs.

Per septyniolika metų, kiek pažįstame vienas kitą, tie panašumai pasitvirtino ir išliko. Skirtumai, deja, taip pat. O jų nemažai. Stengiamės žvelgti į tai su ironija. Tarkime, jis viename kambaryje žiūri filmą su Penelope Kruz ir įsivaizduoja save jos partnerio vietoje, o aš kitame kambaryje su Kevinu Kostneriu leidžiuosi į avantiūristinę kelionę, kurios metu jis mane gelbėja gelbėja...

Du kūrėjai po vienu stogu, ar tai privalumas?

Privalumas toks, kad puikiai supranti, ką reiškia nešioti idėją ir kentėti smegenų „sąrėmius“ arba kodėl, kai tavęs ko nors klausia, sumurmi ne į temą... O dažnai išvis nenori kalbėtis, vos ne fizinį skausmą išgyveni, kai suskamba telefonas. Puikiai žinai, ką ištisas paras galima veikti montažinėje ir kokios yra netikėtai užplūdusios euforijos priežastys. Taigi nepuoli ieškoti slapto meilės romano įrodymų. Tiesiog žinai, jog jam ar jai (man) pavyko.

Ir tikras prakeiksmas, kai kūrybinių kančių grafikai sutampa. Kai ramybės, vienatvės ir susikaupimo vienu metu prireikia abiem. Kur tada dėti nuolat tarškantį, nenustygstantį vietoje, visur zujantį ir reikalaujantį dėmesio Kristupėlį (sūnui Kristupui aštuoneri)? Ką pasiųsti į parduotuvę, būrelį, mokyklą, išvesti šunį? Laimė, su mumis gyvena Pijus (mano sūnus iš pirmos santuokos, kuriam aštuoniolika), gaisrą neretai tenka gesinti būtent jam.

Ar tikrai visur gerai, o namie – geriausia?

Man taip.

O atgaiva – sodyba, šuo, knygos, kas dar? Svajonės?

Ir sodyba, ir šuo, ir knygos. Ir dveji metai – mašinytė. Ilgus metus buvau tikra, kad automobilis ir aš – nesuderinami dalykai, kad niekada nevairuosiu. O dabar įsėdu, pasileidžiu mėgstamą muziką ir į trasą. Net apmaudu, kad iki namų iš darbo netoli. Atsigriebiu važiuodama į sodybą, kurią vadinu kaimu. Galbūt iš ilgesio, kad niekada jo neturėjau.

O svajonės? Geriausia, ką moku iš tiesų daryti – tai svajoti. Sapnuoju įdomius sapnus. Pabudusi mintyse kuriu jų tęsinį. Prieš užmigdama taip pat grimztu į svajones. Apie tai, kas bus. Ne, ne pomirtiniame gyvenime, o šiame. Svajoju apie keliones, apie įdomius žmones, apie naujus darbus, idėjas.

Kompiuteryje – keli naujų laidų projektai. Deja, krizė, tad kol kas nėra pinigų jiems įgyvendinti. Galvoje – būsimų romanų siužetai. Tebesvajoju pakilti oro balionu, išmokti šokti pilvo šokį, tango (gal kada nors sugrįšiu į Urugvajų), dainuoti meilės romansus. O jau kiek svajonių apie vaikų ateitį...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / DELFI Diena. Išskirtinis darbu Seime nusivylusios Rimos Baškienės interviu vyksta apklausa (28)

Išskirtinis Seimo vicepirmininkės Rimos Baškienės interviu: kodėl politikė nusivylusi darbu...

Du iš trijų kandidatų į ministrus tikrinami: vieno dar ieško (34)

Premjeras Saulius Skvernelis teigė, kad dvi iš trijų ministrų kandidatūros yra tikrinamos, o...

Kandidatų į prezidentus diskusijoje – kandžios replikos: norite atidaryti vartus į Rytus (153)

Rytų Europos studijų centro jau ketvirtą kartą organizuotoje „Diplomatijos šefo“ Stasio...

R.I.T.A. Sostinės uniformų detektyvas: vietoj pasiūtų striukių – dukart brangesnės iš Lenkijos? (85)

Vilniaus miesto savivaldybė perka darbuotojams uniformas. Iš dizainerio ir bent dviejų mados...

Mykolas Pleskas apie skirtingas tėvų kastas: yra tokių, nuo kurių mane net purto (13)

29 tūkstančiai valandų. 40 mėnesių absoliučios meilės. Tiek laiko man prireikė, kad...

Gyvai / Metinė konferencija apie Lietuvos užsienio politiką (23)

Ketvirtoji Rytų Europos studijų centro metinė konferencija apie Lietuvos užsienio politiką,...

Lietuvoje daugėja susirgimų pavojinga liga: vienas ligonis gali užkrėsti aštuoniolika asmenų (45)

Šiemet Lietuvoje užregistruota 17 susirgimų tymais. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro ( ULAC )...

Riebi žuvis ant šventinio stalo: dėti ar nedėti? (5)

Iki didžiųjų metų švenčių liko visai nedaug, tad lietuviai jau suka galvas, kas šiemet puoš...

Plungės eglutė – tikra karalienė: puošia veidrodžiai ir žybsinčios kaskados (9)

Plungėje sutviskusią elgę sunku pavadinti žaliaskare – jos kūrėjai panaudojo nemažai...