Pėsčiomis iš Alytaus į Palangą nužingsniavusį keliautoją vieni palaikė motociklininku, kiti – slidininku

Kaip to­je pa­sa­ko­je aly­tiš­kiui Sta­siui Barš­če­vi­čiui pa­vy­ko „su­avė­ti“, tik ne ge­le­ži­nius ba­tus, o me­ta­li­nius sli­džių laz­dų smei­gus. Pa­si­rem­da­mas jais vy­ras pės­čio­mis per še­šio­li­ka die­nų įvei­kė dau­giau kaip 300 ki­lo­met­rų.

Pa­sie­kęs Pa­lan­gą, Sta­sys iš­si­mau­dė Bal­ti­jos jū­ro­je ir jos pla­ty­bėms pa­do­va­no­jo ju­bi­lie­ji­nį Bal­ti­jos ke­lio li­tą, min­ty­se su juo at­si­svei­ki­nęs. Taip sim­bo­liš­kai jis pa­si­ti­ko 2015 me­tus, ku­rie at­ne­šė daug per­mai­nų Lie­tu­vai ir jam pa­čiam. Vi­sų pir­ma – se­nos sva­jo­nės apie ke­lio­nę pės­čio­mis į pa­jū­rį iš­si­pil­dy­mą.

Pa­slap­tį pa­gar­si­no po­pu­lia­ri ra­di­jo sto­tis

Aly­tu­je gy­ve­nan­ti Barš­če­vi­čių šei­ma mėgs­ta klau­sy­tis „M-1“ ra­di­jo. Bū­tent jo ete­ry­je šei­mos gal­va pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo pla­nus pės­čio­mis nu­žings­niuo­ti iš Aly­taus į Pa­lan­gą. Po­kal­bio te­ma su­ko­si apie lais­va­lai­kio po­mė­gius.

„Pa­skam­bi­nau ir pa­pa­sa­ko­jau, kad mėgs­tu vaikš­čio­ti pės­čio­mis, bet ne­to­li­mais marš­ru­tais, o sva­jo­ju nu­ei­ti į Pa­lan­gą“, – taip pa­at­vi­ra­vęs S.Barš­če­vi­čius ne­tru­ko su­pras­ti, kad lai­dą gir­dė­jo ir jo žmo­na Al­ma. Ta­čiau, pa­si­ro­do, ji ir taip nu­jau­tė, kad vy­ras ke­lia spar­nus to­li­mai ke­lio­nei.

Pra­ėju­sį ru­de­nį ra­di­jo ete­ry­je pa­gar­sin­tas S.Barš­če­vi­čiaus su­ma­ny­mas ta­po šei­mos ben­dru rū­pes­čiu: ru­dens gė­ry­bių mu­gė­je bu­vo įsi­gy­tos vil­no­nės mo­vos ke­lių są­na­riams, šil­tos pirš­ti­nės, pra­dė­tas pla­nuo­ti marš­ru­tas su nak­vy­nės vie­to­mis vieš­bu­čiuo­se ar mo­te­liuo­se.

„Va­sa­rą gal ir ma­lo­niau bū­tų ke­liau­ti, bet ne­ga­liu leis­ti sau to­kių il­gų atos­to­gų (S.Barš­če­vi­čius yra mai­ti­ni­mo pa­slau­gas tei­kian­čios įmo­nės sa­vi­nin­kas). Me­tai bė­ga grei­tai, su­pra­tau, kad ry­šiuo­si da­bar ar­ba nie­ka­da, nes ne­be­už­teks en­tu­ziaz­mo. Juo­lab 2014-ieji man bu­vo ypa­tin­gi. Ju­bi­lie­ji­niai Bal­ti­jos ke­lio me­tai (ei­ti ruo­šiau­si au­to­stra­dos pa­ke­le, kur sto­vė­jo gy­va gran­di­nė) ir at­si­svei­ki­ni­mo su li­tu me­tai, ir ant­ro­jo gim­ta­die­nio 30-me­tis, nes kai man bu­vo ke­tu­rio­li­ka, pa­te­kau į eis­mo įvy­kį“, – pa­sa­ko­ja Sta­sys.

At­kal­bi­nė­jo nuo su­ma­ny­mo

Tai, ką su­ma­nė S.Barš­če­vi­čius, tik­riau­siai bū­tų ne­men­kas iš­šū­kis kiek­vie­nam, skai­tan­čiam šias ei­lu­tes, bet pa­čiam idė­jos au­to­riui – dvi­gu­bas. Dėl au­to­imu­ni­nės li­gos, ku­ria ser­ga jau ne vie­nus me­tus, vy­rui sun­ku vaikš­čio­ti, kiek­vie­nas ak­me­nu­kas ga­li lem­ti sun­kią čiur­nos trau­mą.

„Ei­da­mas pa­si­re­miu sli­džių laz­do­mis, ku­rios su­tei­kia sta­bi­lu­mo. Kai ieš­ko­jau jų prieš ke­lio­nę, pa­si­da­li­jau pla­nais su par­da­vė­ja spor­to pre­kių par­duo­tu­vė­je. Ji nu­ste­bo: „Gal juo­kau­ja­te?“ Gir­di, vie­ni jos pa­žįs­ta­mi dvi­ra­čiu va­žia­vo, bet ne­pa­vy­ko, o čia – pės­čio­mis?! Ir dau­gu­ma pa­žįs­ta­mų pra­dė­jo ma­ne at­kal­bi­nė­ti. Bet aš už­si­spy­ręs, ži­no­jau, kad pri­va­lau bent pa­ban­dy­ti“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Tai ge­rai su­pra­to žmo­na Al­ma, ku­ri net ne­ban­dė at­kal­bė­ti vy­ro nuo il­gos ke­lio­nės.

„Ma­no šta­bas“ – taip S.Barš­če­vi­čius va­di­na na­miš­kius, ku­rie li­ko na­mie, bet kiek­vie­ną mi­nu­tę min­ti­mis bu­vo drau­ge su juo. Įsi­kū­rę prie kom­piu­te­rio, žmo­na ir sū­nus pa­dė­jo su­pla­nuo­ti nak­vy­nes, orien­tuo­tis ne­pa­žįs­ta­muo­se mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se. „Pa­si­tel­ku­si „Go­og­le Maps“ jau­čiau­si taip, tar­si bū­čiau ke­lia­vu­si kar­tu, sa­vo aki­mis ma­čiau kiek­vie­ną suo­le­lį, kiek­vie­ną na­mą, pro ku­rį ėjo Sta­sys“, – sa­ko A.Barš­če­vi­čie­nė.

„You­Tu­be“ ieš­kok „Lie­tu­vos čiu­da­kai“

Sta­sys ro­do mo­to­cik­li­nin­ko šal­mą, ku­ris ta­po pa­grin­di­niu ke­liau­to­jo ap­ran­gos ak­cen­tu, nes tu­rė­jo ap­sau­go­ti nuo vė­jo, lie­taus, lūž­tan­čių ša­kų. Tie­sa, toks gal­vos ap­dan­ga­las trau­kė pra­ei­vių dė­me­sį, dau­gu­ma ke­liau­to­ją pa­lai­kė mo­to­cik­li­nin­ku, dai­rė­si jo trans­por­to prie­mo­nės.

Iš­ėjęs iš na­mų Aly­tu­je gruo­džio 29 die­ną, Nau­juo­sius me­tus S.Barš­če­vi­čius su­ti­ko Gar­lia­vo­je. Sau­sio 1-osios ry­tą jį pa­ly­dė­jo „vais­tų“ ieš­ko­ti trau­kian­čių vie­tos gy­ven­to­jų re­pli­ka: „Ar tau su gal­va vis­kas ge­rai?“ – „Kol kas gal­va vie­to­je“, – ty­liai juo­kė­si aly­tiš­kis, ku­rio dar lau­kė il­gas ke­lias, tik ne per ko­pas, o iki jų.

„Esu vai­ruo­to­jas ir ži­nau, kad Ke­lių eis­mo tai­syk­lės drau­džia ei­ti au­to­stra­da. Net­gi ban­džiau gau­ti lei­di­mą to­kiam žy­giui, ta­riau­si su pa­rei­gū­nais, do­mė­jau­si, kuo ri­zi­kuo­ju ir ko­kios bau­dos man gre­sia. Jau nu­ė­jęs ne­men­ką at­stu­mą su­ti­kau pa­ke­lės ka­vi­nė­je po­li­ci­nin­kus, ku­rie, ma­ty­da­mi ma­no amu­ni­ci­ją, su­si­gin­či­jo, ar esu mo­to­cik­li­nin­kas, ar sli­di­nin­kas“, – pa­tir­tus nuo­ty­kius pri­si­me­na Sta­sys.

Kai pa­rei­gū­nai su­ži­no­jo, kad jis ke­liau­ja pės­čio­mis, pa­si­siū­lė pa­vė­žė­ti. Aly­tiš­kis man­da­giai at­si­sa­kė. Pa­na­šių pa­siū­ly­mų ke­lio­nė­je su­lau­kė dau­gy­bės. Kaip ir pa­lai­ky­mo žo­džių, kvie­ti­mo vai­šių, nuo­lai­dų nak­vy­nei. Pa­si­ro­do, daug žmo­nių pri­jau­čia ne­bi­jan­tiems mes­ti iš­šū­kio kas­die­ny­bei ir su­ži­no­ti sa­vo ga­li­my­bių ri­bas. Tik­riau­siai to­dėl, kad ir pa­tys vie­ną gra­žią die­ną no­rė­tų pa­sek­ti jų pa­vyz­džiu. Tie­sa, ne vi­si.

„Pri­si­me­nu, jau ke­lio­nei įpu­sė­jus skam­bi­nu žmo­nai ir sa­kau: „You­Tu­be pa­ra­šyk pa­ieš­kos lan­ge­ly­je „Lie­tu­vos čiu­da­kai“, tik­riau­siai tuoj bū­siu pa­tal­pin­tas, nes man pa­ke­liui iš au­to­mo­bi­lio nu­fil­ma­vo ir dar kaž­ką šau­kė“, – pa­sa­ko­ja Sta­sys.

Di­džiau­si iš­ban­dy­mai – lie­tus ir grei­ta­sis mais­tas

Ke­lio­nę pra­dė­jęs spau­džiant 15 laips­nių šal­čiui, ne­tru­kus S.Barš­če­vi­čius pa­ty­rė, kad ir ši­lu­ma kau­lus lau­žo. At­ly­dys ir mer­kian­tis lie­tus tik­rai nė­ra pats ge­riau­sias oras ei­ti pės­čio­mis. Dar­ga­na grei­tai at­sklei­džia sil­pną­sias pa­si­ruo­ši­mo ke­lio­nei pu­ses. Nuo kvė­puo­jant su­si­da­ran­čios drėg­mės šal­mas ap­le­dė­jo iš vi­daus, o lie­tus ir snie­gas nuo jo te­kė­jo tie­siog už apy­kak­lės. Be to, pa­aiš­kė­jo, kad per­mir­ko kup­ri­nė ir dra­bu­žiai jo­je. Vieš­bu­čių per­so­na­las su nuo­sta­ba žiū­rė­jo į kiau­rai šla­pią vy­rą, ku­rio vie­nin­te­lis sau­sas rū­bas bu­vo čia gau­tas rank­šluostis.

Kiek svė­rė šla­pia kup­ri­nė – be­lie­ka spė­lio­ti. Iš­ei­nant sau­sa ji bu­vo 7 ki­log­ra­mų svo­rio, ta­čiau, kaip sa­ko al­pi­nis­tai, kiek­vie­nas 100 gra­mų li­pant aukš­tyn virs­ta ki­log­ra­mu.

Lie­tus ne­bu­vo vie­nin­te­lis siur­pri­zas, ku­rį ke­liau­to­jui pa­do­va­no­jo oras, – Vė­žai­čiuo­se jį už­klu­po dar ir ura­ga­nas „Fe­lik­sas“. Jo pa­da­ri­nius vė­liau te­ko pa­ma­ty­ti ei­nant tarp Klai­pė­dos ir Pa­lan­gos. Šią at­kar­pą S.Barš­če­vi­čius no­rė­jo nu­žings­niuo­ti pa­jū­riu, ta­čiau, pa­ma­tęs, kuo jį pa­ver­tė sti­chi­ja, su­pra­to, kad ne­pa­vyks. Sta­sys sa­ko, kad at­ro­dė taip, lyg vis­kas ten bū­tų iš­sprog­din­ta…

Bet iš­šū­kiu žy­gy­je pės­čio­mis ta­po ne gam­tos šėl­smas, o ir… svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das. Jau ket­ve­rius me­tus Sta­sys yra ve­ge­ta­ras, val­go daug kruo­pų ir dar­žo­vių, ta­čiau ke­lio­nė­je jam te­ko mis­ti grei­tuo­ju mais­tu iš de­ga­li­nių asor­ti­men­to.

„Kai sė­di au­to­mo­bi­ly­je, nė ne­su­si­mąs­tai, kad ir van­dens au­to­stra­do­je kur pa­no­rė­jęs ne­nu­si­pirk­si, ir iki gy­ven­to­jų na­mų pa­ke­liui ir­gi ne­nu­bri­si. Bet troš­ku­lys ga­li ka­muo­ti taip, kad pra­de­di dai­ry­tis, kur šva­res­nis snie­gas ar upe­lis te­ka“, – ne­ti­kė­ta pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Sta­sys.

Iš­si­mau­dė jū­ro­je ir… sė­do į tak­si

S.Barš­če­vi­čius ne­sle­pia: per še­šio­li­ka die­nų, ku­rias pra­lei­do žings­niuo­da­mas pės­čio­mis per Lie­tu­vą, pa­ka­ko lai­ko ne tik dia­lo­gui su sa­vi­mi, bet net ir tam tik­roms bai­mėms. „Ne­la­bai jau­ku, kai prieš auš­rą vie­nas at­si­du­ri ke­ly­je miš­ke, juo­lab Že­mai­ti­jo­je ma­ne vie­ti­niai gy­ven­to­jai dar ir vil­kais pra­dė­jo gąs­din­ti, ta­čiau per vi­są ke­lio­nę su­ti­kau vie­nin­te­lį gy­vū­ną – la­pę“, – aly­tiš­kiui la­bai pra­ver­tė ga­lin­gas ži­bin­tas, ku­rį pa­si­ė­mė į ke­lio­nę.

Ne­pai­sant di­de­lio nuo­var­gio, nak­ti­mis prieš ke­liau­to­jo akis su­ko­si vie­nas ir tas pats vaiz­das – pro ša­lį bė­gan­tys bal­ti ke­lio stul­pe­liai, kaip gry­bau­to­jai sap­nuo­ja gry­bus.

Pa­sie­kęs Pa­lan­gą, pa­šne­ko­vas sa­ko kri­tiš­kai įver­ti­nęs, kaip jis at­ro­do po dvie­jų sa­vai­čių, pra­leis­tų lie­tu­je, taš­kant pro ša­lį va­žiuo­jan­čioms ma­ši­noms, ir ne­nu­ste­bo, kai ku­ror­te pra­ei­vis pa­si­siū­lė jam pa­au­ko­ti, nes, ma­tyt, pa­lai­kė be­na­miu.

Ki­tą ry­tą S.Barš­če­vi­čius iš­si­mau­dė Bal­ti­jos jū­ro­je, min­ty­se at­si­svei­ki­no su li­tu, ku­ris at­ke­lia­vo su juo iš Aly­taus, ir ati­da­vė jį Bal­ti­jos ban­goms.

„Li­kau sa­vi­mi pa­ten­kin­tas. To­kio sa­vęs iš­ban­dy­mo pa­slap­tis vis dėl­to ne ko­jos, o gal­va“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas, ku­ris pas­ku­ti­nius ki­lo­met­rus iki Pa­lan­gos au­to­bu­sų sto­ties įvei­kė tak­si. Nu­si­tei­kęs pa­siek­ti ke­lio­nės tiks­lą, tai ir pa­da­rė, o to­liau ko­jos ne­be­ne­šė.

Na­mie Sta­sio lau­kė tik­ras siur­pri­zas: žmo­nos iš­kep­tas tor­tas su še­šio­li­ka žva­ku­čių (tiek die­nų tru­ko ke­lio­nė) ir iš spal­vin­gų ba­lio­nų iš­dė­lio­tas už­ra­šas „Su per­ga­le“. Iš to­li­mos ir sun­kios ke­lio­nės vy­ras grį­žo ne­ši­nas puokš­te gė­lių, ku­rias įtei­kė sa­vo „šta­bui“ – žmo­nai Al­mai.

„Man la­bai svar­bu ir tai, kad apie ma­no ke­lio­nę ir iš­si­pil­džiu­sią sva­jo­nę su­ži­nos ta pa­čia li­ga ser­gan­tys li­ki­mo drau­gai. Tai jiems su­teiks jė­gų pa­ti­kė­ti sa­vo ga­li­my­bė­mis“, – sa­ko S.Barš­če­vi­čius. Jo pa­vyz­dys ga­lė­tų įkvėp­ti gy­ven­ti šiek tiek svei­kiau ir vi­sus aly­tiš­kius – iš dar­bo Pra­mo­nės ra­jo­ne į na­mus Vidz­gi­ry­je vy­ras kas­dien par­ei­na pės­čio­mis.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!