aA
„Kiekviena kelionė man yra kaip šokimas į šaltą vandenį. Man labiausiai patinka jausmas, kai darau tai, ko niekada nesu dariusi ir kas, logiškai mąstant, atrodo nelabai įmanoma. Tiesiog nelabai derinasi su visu mano įvaizdžiu. Ir man iš to gaunasi didžiulis malonumas“,- šypsodamasi sako jau duris į septintą dešimtį pravėrusi Nijolė Marcinkėnienė, nuo savo 48-ojo gimtadienio, kada pirmąkart sėdo ant dviračio, vien dideliuose žygiuose, neskaitant treniruočių prieš juos ir pasivažinėjimų rudenį, įveikusi virš 37 tūkstančių kilometrų.
© Asmeninio albumo nuotr.

Trūksta pinigų, bet ne drąsos svajoti

Moteris į keliones važiuoja ir su draugais, ir viena, o dabar ruošiasi ypatingam žygiui – su „BalticCycle“ keliaus iš Londono į Rio de Ženeirą. Kelionė truks daugiau negu penkis mėnesius. „Tai tokia olimpinė ekspedicija, kai mes širdyse vežam olimpinę ugnį,- didžiuodamasi sako moteris. - Tik gaila, kad niekam tai nerūpi, jokiems olimpiniams komitetams. Nors lenkų olimpinis komitetas remia šiuos žygius, o mums niekaip nepasiseka prasimušti“.

Žygeiviai su dviračiais ir visa manta vasario 17 d. išskris į Londoną, o iš ten - į Pietų Ameriką, Trinidadą ir Tobago. Apvažiavę salas dviratininkai plauks į Venesuelą ir pradės žygį per Braziliją, Gajaną, Surinamą, Prancūzų Gvijaną, o balandžio pabaigoje vėl planuoja atsidurti Brazilijoje. Tada plauks laivu Amazonės delta ir toliau mins Atlanto pakrante iki pat Rio De Ženeiro. Olimpinio žygio dalyviams prisieis įveikti 14 tūkst. kilometrų atogrąžų klimate, tai šiek tiek neramina, bet dabar kiti rūpesčiai – skiepai, vizos, bilietai ir inventorius: iki Londono ir Tobago bilietai nupirkti, bet dėl bilieto atgal, kelionės draudimo, palapinės, nes senoji jau susidėvėjusi, ir hamako dar reiks pasukti galvą. Šiems dalykams paprasčiausiai neužteko pinigų, kaip ir bilietui namo. Moteris prisipažįsta kelionei paaukojusi visas savo santaupas, tačiau pinigėlių vis tiek pritrūko.

„Ši kelionė, ko gero, brangiausia iš visų. Mano tie 2 procentai, kur kaupiau banke pensijai, suėjo nario mokesčiui - visi 3000 eurų. Ir nusipirkau dar bilietą į vieną pusę. Bet dabar žiūriu, kad dviračio remontas beveik 400 eurų kainavo, tai nebeliko už ką pirkti bilieto atgal. Dar neturiu kelionės draudimo, nežinau, kaip bus. Paprašiau 10 draugų, jog jei man bus bėda, kad po 100 eurų kiekvienas perves. Su sąlyga, kad būtinai atiduosiu, nes negalėsiu kitaip. Tik nežinau kada, nes darbo jau neturiu. Panašiai buvo, kai grįžau iš Pekino, užpuolė bėdos – teko skolintis, per metus išsimokėjau. Bet tada darbą turėjau, o kaip dabar bus - nežinau. Gal susirasiu, jei reikės“,- nenusimena p. Nijolė.

Moteris sako įpratusi be prabangos gyventi. Namuose dar sovietiniai baldai, nereikia nei naujų rūbų. „Nieko aš neperku. Ir darau tik tai, kas man įdomu – tai kelionės. Nesvarbu, kad kukliai gyvenu, už tai keliauju po rio de žaneirus. Kiekvienas pasirenka,- šypsosi keliautoja. – Prieš kelionę nerimavau dėl sveikatos - ne jaunutė, trūksta oro minant į kalną, todėl nuėjau pas medikus išsitirti. Gydytojai diagnozavo bronchinę astmą, teks pasiimti vaistų. Bet širdis užtat „veža“ gerai.“

Kinija
Kinija
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Pradėjo keliauti sulaukus 48-erių

„Dviratį nusipirkau būdama 48 metų. Jau iš pat pradžių išsirengiau į rizikingą kelionę. Net nebandžiusi pasitreniruoti, nes bijojau užsėsti ant dviračio, susikroviau mantą ir išvažiavau į žygį po Lietuvą. Važiavom po 50 kilometrų per dieną, bet kaip pirmam kartui tai buvo didelis iššūkis. Labai pavargau, bet patiko. Antras žygis irgi buvo iššūkis, nes pasiryžau numinti iki Baltijos jūros. Važiavom visokiais žvyrkeliais, lankydami įvairius muziejus ir žymias vietas, pasiekėme net Mosėdį. Labai didžiavausi, kad numyniau net iki jūros!,- pasakoja N. Marcinkėnienė. - Dar ir atgal palei Nemuną su sese parmynėme.”

Užsikrėtusi kelionėmis, moteris į žygius traukdavo kasmet, prasidėjus atostogoms. Taip 2005 m. su Sigito Kučo grupe numynė Vytauto Didžiojo keliais nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

„Internete paskaičiau apie šią kelionę ir ji mane iškart užbūrė, nors atrodė, kad tai nerealu ir neįmanoma. Dažnai vis atsiversdavau tą puslapį ir žiūrėdavau. O kai gavau atostoginius, išdrįsau paskambinti. Reikėjo iškart vežti dokumentus Baltarusijos vizoms daryti. Apsisprendžiau staigiai - aiškiai suvokiau, kad nieko kito daryti nenoriu. Per pora valandų surinkau reikiamus dokumentus, o po poros dienų išmyniau, nors nieko iš tos kompanijos nepažinojau ir nežinojau savo galimybių. Buvau labai laiminga! Tai buvo lyg kelionė laiko mašina atgal: važiavome per Baltarusiją, Ukrainą, kur dar stovėjo Lenino paminklai ir Volgos važinėjo, o mes gi jau visiškai kitame pasaulyje gyvenome. Smagu, kai darai tai, kas tau patinka. Kas vakarą kaip pasakoj išvysdavom pilių kuorus, prie jų apsistodavome nakvynei, išsimaudžius ežere pranykdavo visas dienos nuovargis. Teko minti ir per Karpatus, kur neužmyniau - užsivedžiau. Kopėme į Gaverlą, aplankėme piemenų trobeles kalnuose. Buvo nuostabus žygis. Nuvažiavom 3500 km.“,- prisimena pašnekovė.

Kitais metais N. Marcinkėnienė su „BaltiCCycle“ komanda apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Aplankė visas Baltijos sostines ir per 7 savaites sukorė virš 4000 km.

Tačiau didžiausias iššūkis nerimstančios keliautojos laukė 2008 m., kai ji pasiryžo mesti darbą ir numynė į Pekiną Didžiuoju Šilko keliu. Tai buvo olimpinis „BalticCycle“ žygis iš Atėnų į Pekiną.

Paskutinė žygio diena
Paskutinė žygio diena
© N.Marcinkėnienės nuotr.

„Žygį pradėjome Graikijoje vasario pabaigoj, ten buvo ankstyvas pavasaris ir atrodė, kad mes vežėme tą pavasarį tolyn. Kur nuvažiuodavome, ten viskas pradėdavo žydėti. Netgi nuo karščio išdegusioje Uzbekijoje po lietaus saksaulai pražydo. Olimpijoje prieš statydami palapines nusirinkome nuo žemės apelsinus, kaip čia obuolius, kad rinktume. Paskui nuplaukėme į Turkiją pro Lesbo salą, kur dabar pabėgėliai plaukia. Turkijoje susilaužiau ranką, tad teko autobusu važiuoti į Batumį ir tris savaites savaites laukti, kol nuims gipsą ir ten atmins draugai. Gruzijoje vėl nesėkmė: besikratant nuo perėjos nukrito dviračio krepšys su pasu ir visomis vizomis. Sugaišau visą mėnesį, kol susitvarkiau dokumentus. Teko iš Tbilisio skristi į Vilnių, iš Vilniaus važiuoti į Varšuvą Kinijos vizos. Susitvarkiusi viską nuskridau į Taškentą ir pasivijau žygio draugus, kur lydinčioje mašinoje manęs laukė dviratukas. Per smėlynus ir stepes pasiekėme Fergano slėnį ir kalnuotąją Kirgiziją. Kirgizijos-Kinijos sieną kirtome Tian Šanio ir Pamyro kalnų sandūroje. Teko užminti, tiksliau - užsivesti į 3536 m. Erkeš Tamo perėją. Pūtė žvarbus vėjas, naktį minusinė temperatūra, o mes palapinėse – pavasarį teko trumpam pamiršti, bet užtat nusileidus į Kiniją (tiksliau - Uiguriją) mus pasitiko tvoskiantis virš 40 laipsnių karštis. Po Kirgiztano kalnų erdvių nuostabių panoramų ir tylos nėrėme į Kašgaro triukšmą, karštį ir spalvas. Sunku suvokti, kad ir minant dviratį galima patirti tokius kontrastus per vieną parą. Ilgokai teko minti Taklamakano ir Gobio dykuma, tad sušilome. Kinija labai patiko, įspūdinga šalis ir žmonės labai draugiški, jaučiausi kaip pasakoje tarp tų visų šventyklų, budų, uolų miestų, iškastinių kariuomenių, šventųjų kalnų, dižiosios kinų sienos ir imperatorių rezidencijų“,- įspūdžiais dalijasi keliautoja.

2009 m. N. Marcinkėnienė su ta pačia grupe apvažiavo visą Krymą. Tai buvo vėl iššūkis, nes į kelionę išsirengė po prieš pusmetį atliktos klubo sąnario operacijos. „Nerimavau, kaip pirmą kartą sėsdama ant dviračio. Šįsyk pasitreniravau Lietuvoje prieš žygį. Tada nuvažiavom 3000 kilometrų. Buvo labai įspūdinga. Džiaugiuosi, kad spėjome Krymą pamatyti – ten tiek visko yra – jūra, kalnai, uolų miestai... Labai džiaugiausi, kad su dirbtiniu sąnariu galiu toliau minti ir dar nereikia dviračio į neįgaliojo vežimėlį perdaryti. Gal kažkada ir reikės...“

2010 m.“BaltiCCycle“ keliautojai sumanė apvažiuoti aplink Araratą. Teko važiuoti per Gruziją, Armėniją, Iraną, Turkiją – šalis, kur tikrai retai minama dviračiais. „Prie sienos pasienietis klausia: „Iš kur važiuojat?“ Sakau: „Iš Tbilisio“ - „O kur?“ - „Į Tbilisį“ - „Tai ko jūs važiuojat? Kiek jums už tai moka?“ Žmonėms būdavo labai sunku paaiškinti“,- juokiasi pašnekovė.

Iš šios kelionės moteris parsivežė įvairių įspūdžių. Irane žmonės pasirodė draugiški ir išsilavinę. Žinoma, teko jų tradicijų prisilaikyti, važiuoti užsidengus galvą, rankas ir kojas, nes kitu atveju iškart prisistato dorovės policija ir prasideda nemalonumai, dar ir nevalgyti viešose vietose teko, nes kaip tik ramadano mėnuo pasitaikė.

O štai Kurdistanas nustebino nemaloniai. „Čia pajutau, kas yra tas seksualinis persekiojimas ir “money money“ kaulijimas, grasinimai - jei neduosi pinigų, supjaustysiu padangas. Net ir akmenimis bei pagaliais apmėtydavo. Kai mini viena, nesmagu ir sustoti vandens pagerti ar į žemėlapį žvilgterėti – atrodo, kad tave nuolat stebi ir iš kalnų tuojau pat prisistato koks nors piemuo su savo reikalavimais. Minant Didžiuoju Šilko keliu per Turkiją 2008-aisis turkai pasirodė svetingi ir vaišingi, o Kurdistane kitokios tradicijos.

Kirgizija
Kirgizija
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Į Ispaniją numynė viena

2011 m. „BaltiCCycle“ grupė važiavo į Naująją Zelandiją, tačiau p. Nijolė šios kelionės atsisakė, nes būtų reikėję mesti darbą. Tad pasvarsčiusi pasiryžo naujam iššūkiui – kelionei vienai. Pasibaigus mokslo metams per Jonines susikrovė dviračio krepšius ir išmynė į piligriminę kelionę iki Santjago de Compostelos. Pamatavo žemėlapyje su siūlu kilometražą ir nusprendė, kad turėtų spėti per 10 savaičių iki rugsėjo 1-osios sugrįžti į mokyklą.

„Ši kelionė buvo labai didelis iššūkis, nes visas problemas reikėjo spręsti vienai. Ir kalbos mokėjimas, ir nakvynės taupomuoju režimu - miškuose, paplūdimiuose, netgi parkuose ar autobusų stotelėse nakvoti teko. Dabar tikriausiai Europa jau nebėra tokia saugi, kokia buvo. Bet tada jaučiausi puikiai. Nors žygis buvo nelengvas, nes buvo daug kalnų, reikėjo Alpes pereiti, Pirėnai labai statūs. Ir dar Leonės kalnai, ten visokių nuotykių buvo... Ispanijos plynaukštėse slepiantis nuo uraganinio vėjo už šiaudų briketų stirtos, ji nugriuvo ir sumaitojo palapinę. Šveicarijos miške pasistačiau palapinę medžioklės zonoje papuoliau ant žvėrių varymo tako - pradėjo petardas šaudyti, o žvėrys per palapinę lėkti... Šveicarams gi neateis į galvą, kad čia kažkas palapinę gali būti pasistatęs, ten niekas po tuos miškus nevaikšto, tik medžioja“,- dabar jau kvatodamasi prisimena pašnekovė, tačiau prisipažįsta, kad tada ne viskas atrodė taip juokinga.

Ypač kai kalnuose sudilo laiku nepakeistos ir dar pačios nureguliuotos stabdžių kaladėlės. „Švilpiu nuo kalno ir negaliu sustabdyti pakrauto dviračio. Jau nežinau, kokiu greičiu lėkiau, „Sveika Marija“ kalbėdama. Bet paskui pamačiau takelį, vedantį į kalną ir staigiai pasukau į šoną, pakilime laimingai susistabdžiau“.

Nors nuotykių buvę daug, tačiau moteris sako jutusi Aukštesniojo globą. Gal dėl to, kad tai piligriminė kelionė? Ir prisipažįsta, kad išbūti 10 savaičių vienatvėje nebuvo lengva: „Pradėjau kalbėtis ir su šliuželiais, ir su stirninais, kurie ganydavosi naktį šalia palapinės. Mistiški dalykai dėjosi – turėjau progos permąstyti visą savo gyvenimą, pamatyti jį lyg iš šalies, daug ką sudėlioti į kitas lentynėles.“

P. Nijolė neslepia, kad kompanijos pasiilgsta. Viena keliones renkasi dėl iššūkio, norėdama ugdyti savarankiškumą ir dėl to, kad pigiau, tačiau su draugais keliauti yra smagiau.

Kinija
Kinija
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Dūsta nuo namų, ne nuo žygių

„Ar nebaisu dėl sveikatos tokiuose žygiuose?“- klausiu pašnekovės.

O ši tvirtai atremia: „Aš tikiu, kad mane Dievas veda ir saugo. Turėjau puikų pavyzdį su tuo sąnariu. Viena mano pažįstama eidama namie užkliuvo už vonios slenksčio ir jos sąnarys subyrėjo, irgi teko jį keisti... Tai ir sakau: bus taip, kaip turi būti. Šį sykį šiek tiek neramu, nes pradėjau dusti. Bet išvada tokia, kad aš dūstu nuo namų, o ne nuo žygių, nes turiu alergiją dulkių erkutėms.“

Tačiau p. Nijolė neslepia, kad žygiuose būna visko. O kai važiuoji viena, tenka pasikliauti tik savimi.

„Keliaujant į Santj Jagą de Kompostelą buvo daug kalnų, į kuriuos nepajėgiau užminti, teko daug kur vestis dviratį, o aš neturėjau gero apavo, tik su kroksais ėjau.Tai eidama pėsčia per tuos kalnus patempiau Achilo sausgyslę, kad nebegalėjau kojos priminti. Atradau, kad pasikėlusi sėdynę galiu minti pirštų galais. Eiti negaliu, tik minti. Tad išmokau ir į viršūnes užminti. Gal 2 ar 3 savaites teko važiuoti, pėsčiai nebevaikščioti, bet paskui praėjo. Tačiau tai buvo vienintelė mano sveikatos problema, nes esu užsigrūdinusi, maudžiausi ežeruose ar upėse kiekvieną dieną - nežiūrėdama lyja ar ne,“- pasitikinčiai dėsto keliautoja.

Santjago de Compostela
Santjago de Compostela
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Kasmet – po kelionę, kad atrastum kažką naujo

2012 m. N. Marcinkėnienė vėl išsiruošė į kelionę viena. Šįkart į Londoną - sutikti savo draugų, grįžtančių iš olimpinės kelionės Pekinas-Londonas (per Kiniją, Pietų Korėją, Japoniją, Ameriką, Airiją), kuriai vėl nesiryžo, nes baugu buvo mesti darbą prieš pat pensiją. Tada numynė viena nuo Vilniaus iki Londono - palei Baltijos, paskui Šiaurės jūrą per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją iki Kalė, o tada keltu į Angliją. Nemažai tų kilometrų susidarė, bet buvo jau drąsesnė ir labiau patyrusi, mažiau nuotykių įvyko, nors jų irgi pakako.

Nepamirštama kelione p. Nijolė įvardija žygį aplink Baikalo ežerą 2013 m. „Nuostabi gamta, ten aš net verkiau iš grožio, o gal dar dėl ko nors... Nesu mačiusi didingesnių vaizdų. Nuplaukėm į Olchono salą, paskui keltu į Ust Barguziną, iš ten mynėme iki Ulan-Udė, paskui vėl atgal į Irkutską. Degėme žvakutes prie lietuvių kapų ir dėjome aukas burchanų dievukams, reikia sutarti su vietinėmis dvasiomis, kai keliauji. Kopėme į Čerskio viršukalnę. Buvo puikus oras - jokių uodų nei meškų, sausa, karšta. Nepaprastai gražu buvo.“

Po metų, 2014 m., „BaltiCCycle“ žygeiviai susiruošė į Vakarų Balkanus. Kelionė turėjo prasidėti Zalcburge, bet p. Nijolė nusprendė prieš žygį pasitreniruoti: „Tik prasidėjus atostogoms, per 3 savaites viena numyniau iki Zalcburgo, kad įgyčiau sportinę formą, nes gi jau senstu ir su grupe nėra taip lengva važiuot. Po trijų savaičių apšilimo jau spėjau minti ir su grupe,“ – su džiaugsmu prisimena.

Ir nepamiršta pagirti daugelio taip keiksnojamos Lenkijos, kurią kaskart reikia pervažiuoti.
„Jau trečią kartą per Lenkiją myniau, bet visą laiką važiuoju vis kitu keliu. Dar daug ten yra ramių, vaizdingų paežerių, gali ramiai pasistatyti sau palapinę, ne taip kaip Vokietijoje, kur visur tvoros. Lenkai yra draugiški. Kiek aš myniau kur viena, man žmonės visi buvo draugiški. O ko žmonės bijo, aš nesuprantu. Joks žmogus man nieko blogo nedarė, tik padėjo“,- sako moteris.

Pernai p. Nijolė džiaugiasi „atidariusi“ Afrikos žemyną ir aplankiusi Maroką, kur teko labai daug gražių dalykų pamatyti ir nemažai kilometrų prieš vėją ir pavėjui įveikti. Oranžiniais medetkų žiedais pražydę slėniai ir nepamirštamos medinos... Romantiškoji Kasablanka...

„Bet miname juk ne dėl kilometrų. Nors ir atrodytų, kad visą dieną sukti dviratuką gana monotoniška, priešingai - į žygius išsiruošiu todėl, kad labai nemėgstu monotonijos – kelionėje nuolat keičiasi vaizdai, keliai, žmonės... Kad ir kartais pasitaiko praminti tuo pačiu keliu kitu metų laiku – įspūdžiai ir išgyvenimai visada kitokie... Labai patinka baimių prisijaukinimo procesas. Kai sugalvoju važiuoti į kokį nors žygį – iš pradžių niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip aš tai padarysiu, bet kiekvieną dieną kažką nuveikiu ta kryptimi ir reikalai po truputį lyg savaime susiklosto. Kiekvienais metais vis ką nors naujo atrandu. Vis juokauju, čia gal tokia savižudybės forma - kai nebebijai nieko“,- pokštauja nerimstanti keliautoja.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Skausmingas Šimašiaus sprendimas: apsispręsti padėjo nemalonių klausimų gausi apklausa (31)

Rugsėjo 19 – spalio 2 dieną rinkos tyrimų bendrovės „ Spinter tyrimai “ Liberalų...

Smulkusis prekybininkas palygino antkainius: mūsų iki 20 proc., didžiųjų – iki kelių šimtų (24)

Tris parduotuves Marijampolėje valdantis verslininkas tikina, kad nors už įsigytas prekes...

Rinkos gidas į švelnų „Brexitą“, kai – ir jei – jis pagaliau įvyks (2)

Kol „Brexito“ stebėtojai sulauks galutinio sprendimo, tikriausiai praeis lapkritis ir prasidės...

Krepšininkas Mindaugas Kuzminskas patvirtino kalbas apie skyrybas ir atskleidė jų priežastį: stengiausi viską išsaugoti (71)

2017-ųjų liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, krepšininkas Mindaugas...

Geriausias sezono rungtynes sužaidęs Valančiūnas ir „Raptors“ namuose nušlavė „Hornets“ (3)

Be pralaimėjimų NBA pirmenybėse ir toliau žygiuoja Rytų konferencijos lyderiai Toronto...

Finaliniai TS-LKD kandidatų debatai. Šimonytė ir Ušackas deklaravo, dėl ko niekada nesutartų su valdančiaisiais (610)

Pirmadienį Kaune vyko finaliniai Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD )...

Neįtikėtini sutapimai, kurie įrodo, kad gyvenimo pokštai kartais nenusileidžia kino filmams

Net jei netikite likimu, kartais nutinka kažkas tokio, kas neturi kito paaiškinimo. Nuo susitikimų...

Seime svarstomas naujas mokestis: nori apmokestinti spausdintuvus (590)

Seime liko paskutiniai žingsniai dėl naujo mokesčio priėmimo, kuris, veikiausia, išaugintų...

6 universalūs namų dekoravimo žingsniai, kuriuos kiekvienas gali pritaikyti sau

Esu visiškai tikra, kad dauguma žmonių, su namų dekoravimu, gali susidoroti patys. Viskas ko...

Į Lietuvą atkeliauja bjaurus atmosferos frontas: smarkus vėjas atneš ir pirmąsias snaiges (16)

Spalio 22 dieną daugelyje Lietuvos rajonų termometrai rodys 6–11 °C. Visoje šalyje lankysis...