Keletas geriausių pastarojo šimtmečio mokslininkų bandė rasti atsakymus į klausimą, kas tiksliai sukėlė šią siaubingą ligą ar kaip ją gydyti, tačiau iki pat šių dienų galutinių įrodymų nėra, o mieguistumo virusas ir toliau lieka viena didžiausių paslapčių medicinos istorijoje.

Ši smegenų liga plito visame pasaulyje tuo pačiu metu kaip ir ispaniško gripo pandemija, pražudžiusi daugiau kaip 50 milijonų žmonių, ir būtent tai paaiškina, kodėl mieguistumo epidemija buvo tarsi pražiūrėta, nepaisant to fakto, kad pareikalavo beveik milijono gyvybių ir paveikė dar ne vieno milijono gyvenimus.

Nors apie daugumą atvejų buvo pranešta praėjus keliems mėnesiams po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, manoma, kad epidemija prasidėjo 1915 ar 1916 metais, kai kareiviai, kuriuos kankino neįtikėtinas mieguistumas ir sumišimas, buvo apžiūrėti Paryžiuje.

Iš pradžių buvo manoma, kad pagrindinė šių neįprastų simptomų priežastis yra ipiritas, dar vadinamas garstyčių dujomis. Ši medžiaga buvo naudojama karo metu. Vėliau ši prielaida pasirodė esanti neteisinga.

Neurologas Constantinas von Economo iš Vienos parašė straipsnį „Die Encephalitis lethargica“ (vok. Letarginis encefalitas), kuriame išsamiai apibūdino šią ligą, kai panašūs atvejai buvo pastebėti ir civilių tarpe. Neilgai trukus jo vardas buvo susietas su šia nauja liga ir letarginis encefalitas Vienoje buvo žinomas kaip von Economo liga.

Neurologas Constantinas von Economo

„Mes susiduriame su tam tikra mieguistumo liga, kuri trunka neįprastai ilgą laiką. Pirmieji simptomai paprastai yra ūminiai, pasireiškia galvos skausmas ir negalavimas. Tada atsiranda apsnūdimo būsena, dažnai lydima aktyvaus kliedėjimo, iš kurio pacientas gali būti lengvai pažadintas. Jis sugeba pateikti tinkamus atsakymus ir suprasti situaciją. Šis kliedėjimas ir mieguistumas gali baigtis mirtimi, kuri ištinka greitai ar per kelias savaites. Kita vertus, tai gali nesikeisti savaites ar net mėnesius, kai priepuoliai trunka kelias dienas ar net ilgiau, o nesąmoningumo gylis svyruoja nuo paprasto mieguistumo iki giliausio stuporo ar komos“, – rašė C. von Economo savo ligos aprašyme, kuris buvo publikuotas 1917 metais.

Mieguistumo epidemija

Praėjus keliems metams po C. von Economo straipsnio paskelbimo iš vienų namų į kitus ėmė belstis siaubinga epidemija, nusinešusi daugybę gyvybių ir milijonus žmonių įkalinusi jų pačių kūnuose.

Lotyniškas šios ligos pavadinimas Encephalitis lethargica pažodžiui verčiamas kaip „smegenų uždegimas, sukeliantis nuovargį“, tačiau kaip jau buvo minėta anksčiau, plačiai jis buvo žinomas kaip mieguistumo liga. Skamba juokinga, tiesa? Bet juokinga tikrai nebuvo. Bent jau turint omenyje nukentėjusių nuo jos skaičius. Daugelyje ataskaitų teigiama, kad mirė daugiau kaip trečdalis ja susirgusiųjų, o apie 20 procentų išgyvenusių pacientų liko daugiau ar mažiau priklausomi nuo medicininės priežiūros. Deja, tik mažiau nei trečdalius visiškai pasveiko.

Mieguistumo epidemija

Sirgo įvairių amžiaus grupių žmonės, tačiau labiausiai pažeidžiama buvo jaunimo karta – nuo 15 iki 35 metų. Iš to, kas žinoma, pradinėje stadijoje ši infekcija nedaug skyrėsi nuo gripo infekcijos: aukšta temperatūra, galvos skausmai, nuovargis ir sloga. Nebuvo įmanoma suprasti, kad ligonis kovoja su mirtina liga, dėl ko virusas turėdavo užtektinai laiko išplisti į smegenis.

C. von Economo atlikti skrodimai parodė, kad viena pagrindinių mirties priežasčių buvo ištinęs hipotalamas. Tai yra nedidelė smegenų dalis, kontroliuojanti daugelį pagrindinių organizmo funkcijų, tarp jų ir miegą. Infekcijos sukeltas hipotalamo uždegimas pažeisdavo šią smegenų dalį, kas daugeliu atvejų baigdavosi mirtimi.

Praėjus maždaug dešimtmečiui nuo C. von Economo straipsnio letarginio encifalito epidemija ėmė trauktis. Ir nors dauguma mokslininkų buvo įsitikinę, kad letarginis encefalitas yra praeities liga, likusi kažkur istorijos puslapiuose, virusologijos profesorius Johnas Oxfordas manė, kad žaidimas dar nebaigtas.

„Aš tikrai manau, kad nepriklausomai nuo to, kas ją sukėlė, ji gali vėl smogti. Ir kol nežinosime, kas ją sukėlė, negalėsime užkirsti kelio naujam jos protrūkiui“, – sakė jis BBC.

Kaip J. Oxfordas ir pranašavo, letarginis encefalitas vėl smogė. 1993 metais ši beveik pamiršta liga buvo diagnozuota Becky Howells. Mergaitei pasveikti prireikė kelerių metų. Nuo to laiko buvo diagnozuota ir daugiau ligos atvejų, o kolegų padedamam profesoriui J. Oxfordui pavyko išsiaiškinti panašumus tarp visų ja sirgusių pacientų.

Buvo padaryta išvada, kad dauguma pacientų prieš letarginį encefalitą skundėsi gerklės skausmu, kurį, kaip rodo gydytojų Russello Dale’o ir Andrew Churcho atliktas tyrimas, sukėlė reta streptokoko bakterijos forma. Jie pažymėjo, kad stipri imuninė reakcija į šią bakteriją privertė užsikrėtusių žmonių imunitetus atakuoti jų pačių smegenis, dėl ko jie būdavo pažeidžiami.

Ir nors šis atradimas buvo labai svarbus, tačiau iki galo nebuvo įrodyta, kad letarginį encefalitą sukelia ši reta streptokoko bakterija. Tyrimai tęsiami toliau, tačiau iki šių dienų letarginis encefalitas lieka viena didžiausių visų laikų medicinos paslapčių.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (14)