aA
Bestselerių autorius Umberto Eco – apie savo naują romaną „Nr. 0“ (iš Italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“), Berlusconio įtaką ir šmeižto bei sąmokslo teorijų galią.
Umberto Eco
© Leidykla "Tyto alba"

Umberto Eco kalbina „Die Zeit“ žurnalistas Giovanni di Lorenzo.

Jūsų naujajame romane Simėjus, vyriausiasis laikraščio „Rytoj“ redaktorius sako: „Interviu su autorium būna taikūs, juk nė vienas autorius nepeiks savo knygos, todėl ir mūsų skaitytojai bus apsaugoti nuo įžeidžiamo, paniekinamo susidorojimo su juo.“

– Taip, bet ne tik. Interviu su rašytojais yra nemokama reklama. Iš savo ilgametės patirties žinau, kad kiekvienas laikraštis sako: jei neduosite mums interviu, nebus ir recenzijos. Taigi duodi interviu ir laikraštis nebeturi priežasties nerecenzuoti tavo knygos.

Į šią klastingą pardavimų strategiją galima atsakyti tik klastingais klausimais: kodėl Jūs vėl parašėte parabolę apie žurnalistiką ir valdžią Berlusconio eroje? Paskutiniaisiais dešimtmečiais Jūs tai jau buvote ne kartą padaręs!

– Kartojimas – lemiamas žodis. Daugiau nei trisdešimt metų aš rašau straipsnius ir esė apie žurnalistikos ydas. Gali būti, kad paskutiniame romane grįžimas prie pamėgtos temos susijęs ir su tinguliu.

Jūs rimtai? „Nr. 0“ – tikrai paskutinis Jūsų romanas?

– Taip, jau užtenka, aš turiu daugiau didelių nenaratyvinių projektų, kuriems noriu visiškai atsidėti. Pasakiau sau – kodėl nepateikus temos kaip romano? Šią „Nr. 0“ idėją nešiojausi jau senokai, nuo tų laikų, kai Rizzoli aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje norėjo leisti laikraštį, pavadintą Oggi – il quotidiano di domani („Šiandien – rytojaus laikraštis“), ir tą pavadinimą labai reklamavo ant savo leidyklos fasado. Tačiau laikraštis taip ir nepasirodė. Pirmąsias pastabas ta tema pasižymėjau prieš penkiolika metų.

Kodėl savo istoriją nukėlėte į dešimtojo dešimtmečio Italiją?

– Idėja pradėti istoriją 1992-aisiais brendo pamažu. Ne paskutinį vaidmenį vaidino pragmatinė priežastis – tai, kad apie tuometinius automobilius išmanau gerokai daugiau, nei apie šiuolaikinius. Tų žinių man labai reikėjo, kuriant paranojišką veikėją, niekaip neapsisprendžiantį, kokį automobilį pasirinkti. Kai man reikia naujo automobilio, elgiuosi lygiai taip pat, suku galvą dėl šimtų klausimų: ar jis pakankamai didelis, ar patogu į jį įlipti ir iš jo išlipti?

– Tai šiek tiek primena Woody Alleną, kuris sako: prieš pirkdamas naują rankšluostį, turiu mėnesį lankytis pas psichoanalitiką.

– Tipiškas Woody Allenas! Aš prisimenu, kaip jis man pasakojo, kad nuolat mokosi groti klarnetu. Grojo jis, turiu pasakyti, siaubingai. Jis sakė, kad kelionėse dažniausiai yra priverstas groti viešbučiuose, todėl tai daro po antklode, kad netrukdytų kitiems svečiams.

Jūs ir Allenas – draugai?

– Ne visai. Aš verčiau pirmąsias jo knygas, todėl porą kartų buvome susitikę ir kartu pietavome. Tačiau grįžkime prie temos. 1992-tieji mane domino ir dar dėl dviejų priežasčių: visų pirma, istorija turėjo vystytis iki atsirandant internetui, nes pastarasis viską būtų iš esmės pakeitęs, antra – Italijoje 1992 laikomi didžiojo lūžio metais, kai viskas turėjo pasikeisti, tačiau nieko taip ir nenutiko. Kritikai teigia, kad aš rašau apie Berlusconi, ir aišku, kad aš galvojau apie jį, tačiau pasaulis pilnas tokių tipų, kaip komandoras Vimerkatė, pakanka prisiminti Murdochą.

– Italijoje sunku galvoti apie ką nors kitą, išskyrus Berlusconi. Todėl knyga šalyje sukėlė tam tikrą bejėgiškumą.

– Tai tiesa, bet man nesinorėjo, kad viskas apsiribotų tik Berlusconi. Dar ir todėl, kad jis tuo metu nevaidino tokios svarbaus vaidmens. Tačiau jūs pasakėte visiškai tikrovės neatitinkančius žodžius: mano knyga sukėlė bejėgiškumą. Vargu ar taip buvo. Vadinamieji rimti laikraščiai apsidžiaugė tuo blogos žurnalistikos puolimu. O tie laikraščiai, kurie save atpažino mano knygoje, reagavo, kaip to ir buvo galima tikėtis.

Pavyzdžiui, epizodas su valgymo lazdelėmis man buvo nutikęs iš tikrųjų. Giornale (dienraštyje, priklausančiame Paolo Berlusconi, tuometinio ministro pirmininko Silvio Berlusconi broliui) kartą buvo galima perskaityti, kad profesorius Eco iš tikrųjų buvo pastebėtas kinų restorane drauge su nepažįstamuoju, valgiusiu lazdelėmis.

Čia kaip ant delno – blogas italų įprotis politinius priešininkus diskredituoti visais įmanomais būdais, kartais tai tebūna juokingos užuominos, kuriomis tačiau siekiama sugriauti pasitikėjimą tuo asmeniu.

– Būtent. Savaime suprantama, kad žmogus eina į restoraną prie pat namų. Nepažįstamasis, su kuriuo pietavau, – mano draugas prancūzas. Romos ar Milano gyventojui kinų restoranai yra įprastas dalykas, tačiau likusiai Italijos daliai jie – paslaptingi ir nesuprantami kaip daktaras Fu Manču (Dr. Fu Manču – genialus įsilaužėlis ir pagrindinis britų kriminalinių romanų autoriaus Saxo Rohmero knygų veikėjas). Ir čia sėdžiu aš su nepažįstamuoju ir valgau ryžius lazdelėmis, užuot valgęs makaronus!

Neįtikėtina! Tiesiog nusikaltimas!

– Taip, toks vadinamųjų „šūdo malūnų“ principas. Jie daugelyje laikraščių yra seniai tapę inventoriaus dalimi. Du plačiai apkalbėti naujausių laikų pavyzdžiai – septynmetės karalienės Elžbietos, pakėlusios ranką Hitlerio sveikinimui, greta kurios stovi kvailasis dėdė, norintis priversti iškelti ranką ir mažąją sesutę, ir Angela Merkel, negalinti pasakyti libanietei mergaitei: „Tu gali pasilikti Vokietijoje“. Vargšelė, ką ji turėjo daryti? Būtų galima sakyti, kad tai – itališkas fenomenas, tačiau pateikti pavyzdžiai tam prieštarauja.

Tačiau Italijoje tai pasireiškia ypač bjauriai ir turi didelį poveikį.

– Taip. Pažiūrėkite kad ir į teisėją, priteisusį Berlusconi sumokėti pinigus De Benedetti’ui (Carlo De Benedetti – su Berlusconiu konkuruojantis verslininkas ir investuotojas, kuriam, be kitų, priklauso ir La Repubblica ir L’Espresso). Kažkoks dešinysis leidinys stebėjo, kaip jis dvi valandas sėdi parke ant suoliuko su savo burnočio spalvos kojinėmis, rūko ir mėto nuorūkas. Tas žmogus nepadarė nieko neteisėto, tačiau rašoma buvo taip: užuot dėvėjęs mantiją, jis kaip koks hipis smakso parke ant suoliuko ir rūko, gal net ir žolę. Tai ir yra šūdo malūnas.

Knygoje veiksmas vyksta tais laikais, kai internetas tik užgimsta, tačiau jam atsiradus, purvo pylimas suintensyvėjo nepalyginamai labiau.

– Internete klaidžioja daugybė melagingų pranešimų, jų tiek pat daug, kaip ir tikrų. Nepaprastai trūksta patikimo filtro. Nežinau, ar sekėte diskusiją apie kvailius.

Teko girdėti, kad Jūs siautėjote vasarą spaudos konferencijoje Turine…

– …tai buvo po paskaitos universitete. Spaudos konferencijos yra pavojingiausia, kas gali nutikti. Tūkstančiai klausimų, į kuriuos stengiesi atsakinėti kaip įmanydamas geriau, ir kiekvienas iš to padaro, ką nori. Klausimas buvo maždaug toks: ar jūs nemanote, kad socialiniai tinklai daugina kvailių skaičių? Aš atsakiau, kad mano požiūris labai paprastas: iš septynių milijardų žmonijos gyventojų tam tikras procentas yra kvailiai. Jie nebūtinai yra kenksmingi, tai gali būti koks nors nesusipratėlis, reiškiantis savo nuomonę apie tarptautinę politiką, ar kas nors, ką nors išsireiškęs apie mokesčius. Anksčiau tie kvailiai lengvai įkaušę stoviniuodavo prie barų ir dėstydavo savo kvailas pažiūras, kiti iš jų pasijuokdavo ir tuo viskas pasibaigdavo. Šiandien jie visi telkiasi internete. Jūs nepatikėsite, kokį kvailių protestą iššaukė mano atsakymas!

Tačiau daug žmonių man ir pritarė. Bet mes vėl grįžtame prie problemos: kaip filtruoti naujienas internete? Mano pasiūlymas buvo: kodėl interneto puslapių nepadarius recenzuojamais, kaip knygų ar filmų? Žinoma, tai vėl iššaukė nepasitenkinimo bangą, internetas esą per didelis, neįmanoma visko recenzuoti, be to, tai būtų nedemokratiška, ir jaunimas šiandien vis tiek visą informaciją gauna iš interneto ir nebeskaito jokių laikraščių.

Ar spauda nusileidžia internetui?

– Toks įspūdis, kad spauda tėra tiktai tam, kad rūpintųsi interneto pateikiamomis sensacijomis. Taigi greičiau pradėkime recenzuoti! Aš turiu dar vieną teoriją, kodėl socialiniuose tinkluose buriasi tiek daug kvailių: kai anksčiau gaudavau laišką, rūpestingai apgalvodavau atsakymą, parašydavau jį ir tada nešdavau į pašto dėžutę.

Šiandien reaguojame apimti afekto (afektyviai). Jei man pasakysite – tu esi šiknius, mano raštiškas atsakymas būtų – mielas pone, jūsų įžeidimas mano atžvilgiu truputėlį perdėtas. Tačiau jei į tai reaguosiu iš karto, žinoma, kad pasakysiu – tu pats šiknius! (Juokiasi). Tuo tik pasitarnaujame kvailiams, visai kaip ir mobilieji telefonai. Vienoje savo skilčių kartą iškėliau klausimą: kaip gali būti, kad tie politikai, tikrai žinodami, kad jų klausomasi, taip nerūpestingai plepa telefonais?

Ir kaip Jūs tai paaiškintumėte?

– Viena iš priežasčių – galingųjų arogancija. Kita priežastis – mobilusis telefonas tapo kūno dalimi: tas, kas naudojasi savo mobiliuoju, visai nesuvokia, kad tuo metu jo gali klausytis visas pasaulis, jam atrodo, lyg jis naudotųsi tualetiniu popieriumi, taigi atliktų labai intymų reikalą.

Tradiciniai spaudos leidiniai nuolat stengiasi sudaryti įspūdį, kad jie tiesiog toliau ramiai dirba savo darbą, tačiau ateities medija vis tiek yra internetas.

– Tai mazochizmas. Jūs ir aš puikiai išsiverčiame su popieriumi.

– Kaip jūs vertinate tokį mazochistišką elgesį?

– O kaip vertinti tai, kad kiekvienas savaitraštis kartą per metus paskelbia apie romano mirtį ir meno pabaigą? Tai sezoninis efekto siekimas.

Kada pirmą kartą pagalvojote: o Dieve, nebespėju su medijų pažanga, tikriausiai senstu?

– Septintajame dešimtmetyje.

Taip anksti?

– (Juokiasi) Taip.

Tada pirmą kartą pajutote baimę, kad nebeaprėpsite dinamikos?

– Ne baimę, bet supratimą, kad taip tikrai bus.

Kokias išvadas iš to padarėte?

– Aštuntajame dešimtmetyje, kai man sukako 50, ėmiau galvoti: tokio amžiaus jau turėčiau užsiimti tik karalienės Elžbietos laikų poetais. Tačiau tuomet užsiėmiau daugybe kitų dalykų ir parašiau romanus apie viduramžius.

Šalia ypač aktualios pamazgų pylimo ir šmeižto temos romane „Nr. 0“ užaštrinate ir kitą labai aktualią temą – sąmokslo teorijas. Čia Jūs irgi pataikote į šiandienos nervą: žurnalistams dar niekuomet taip atkakliai nereikėjo kovoti su skaitytojais, įsitikinusiais, kad jų tiriami ir skelbiami straipsniai atitinka ne realybę, o galingųjų mums brukamą melą.

Jūs galite kiršinti žmones iki begalybės. Kad ir kokios absurdiškos būtų jų sąmokslo teorijos, dauguma vis tiek nori jomis tikėti, nepaisant nieko. Dėl tos pačios priežasties daugybė žmonių keliauja į Medjugorję buvusioje Jugoslavijoje, nes saujelei aiškiaregių ten nuolat apsireikšdavo Madona, kol net pačiam popiežiui trūko kantrybė ir jam teko priminti, kad Dievo Motina ne iš tų, kurios visą laiką siunčia paštu atvirukus.

Yra dar viena priežastis, kodėl sąmokslo teorijos randa tokį platų atbalsį. Jei sakau: už rugsėjo 11-osios kyšo slaptųjų tarnybų ausys, man nebereikia rūpintis religiniu, politiniu ir kultūriniu radikaliojo islamizmo fenomenu.

– Aš perkeliu atsakomybę. Dėl tos pačios priežasties žmonės, norintys ramiai užmigti, čiumpa detektyvą, nes jame yra atsakymas į vieną didžiųjų metafizinių klausimų: „Kas tai padarė?“. Tai tinka ir detektyvui, ir Biblijai. Biblijoje ši problema sudėtinga, daugiasluoksnė, detektyve sprendimas paprastas. Sąmokslas mūsų silpnybę klausimui „kas tai padarė?“ perkelia į kasdienybę – kas sugriovė bokštus dvynius? Ir patenkina tai, kas Italijoje vadinama benaltrismo: tu tikrai manai, kad taip ir buvo? Už to slypi ben altro – visai kas kita! Galima pasakyti drauge su Chestertonu: kai žmonės nustoja tikėti Dievu, jie pradeda ne nebetikėti niekuo, bet tikėti viskuo.

– Kaip Jūsų teorija dera su faktu, kad Italijoje iš tiesų buvo sąmokslų, pranokstančių bet kokį detektyvą ar politinį trilerį?

– Aš manau, kad pasaulis visuomet pilnas sąmokslų. Cezario nužudymas buvo sąmokslas, numanomas Napoleono apnuodijimas – irgi. Paprastai tokie sąmokslai iškyla į dienos šviesą, nesvarbu, ar jie pavykę, ar ne. Sąmokslai, liekantys paslaptyje, ir yra tie, kurie priverčia kunkuliuoti kolektyvinę fantaziją.

– Tai tuo ir skiriasi tikras ir netikras sąmokslas: tikrai egzistuojantis visuomet anksčiau ar vėliau išaiškėja?

– Taip, net jei kaltųjų taip ir nepavyksta tiksliai identifikuoti. Iki šiol nėra aišku, kas stovėjo už bombų atakos Milane Piazza Fontana 1969-aisiais. Tačiau kad už to slypėjo sąmokslas, yra aišku kaip dieną.

Pagrindinis Jūsų knygos veikėjas Kolona, daugiau ar mažiau susijęs su žurnalistika ir besivystant istorijai vis giliau grimztantis į sąmokslo teorijas. Tas Kolona sako, kad anie laikai slaptųjų draugijų šešėlyje buvo tamsiausi Italijos amžiai. Ar Berlusconi era nebuvo dar blogesnė? Juk „švininiais laikais“ vis tiek buvo opozicija ir ypač aktyvi intelektualinė scena.

– Aš jums atsakysiu, nors ir nesu tikras, ar taip iš tiesų yra: nuo devintojo dešimtmečio pradžios Italija gyveno po švininiu varpu. Buvo Piazza Fontana antpuolis, buvo pasikėsinimas į Italicus Express, bomba Piazza della Loggia Brešijoje, buvo slaptųjų tarnybų klaidos. Šalis bandė to negirdėti: per vieną ausį įeidavo, per kitą išeidavo. Tik Berlusconi šaliai suteikė pasitikėjimo savimi: užmirškite visas tas nesąmones, dabar viskas bus gerai. Ir valdant Berlusconiui nebuvo sąmokslų, tik korupcija, nesuskaičiuojama daugybė mažų machinacijų, tačiau šalis prie to priprato.

Jis iškraipė įstatymus.

Tačiau niekas dėl to nekėlė triukšmo. Jis suteikė šaliai šansą pamiršti praėjusius dešimtmečius. Sąmokslai terorizavo žmones. Berlusconis žmonių neterorizavo.

Įdomi teorija. Tačiau berluskonizmas iš pagrindų pakeitė viešąją nuomonę apie italų kultūrą, argi ne taip?

– Žinoma, jis legalizavo korupciją. Tačiau to niekas neišsigando.

Nes buvo galima pasakyti: na ir kas, tai normalu. Jis pasakė: aš pateisinu žmones, kurie nemoka mokesčių – nieko labiau raminančio politikas negali pasakyti. Jis padėjo visiems pasijusti gerai: nesijaudinkite, taip, korupcija yra, taip, aš „patepu reikalingus žmones“, tačiau juk ir anksčiau taip buvo.

– Daugelis rimtai nežiūrėjo ir į skandalus, netgi netikėjo, kad jie apskritai buvo.

– Taip, laikraščiai rašė, Berlusconis miega su kekšėmis. Pffff, na ir kas? Juk visi taip daro!

Tokioje katalikiškoje šalyje kaip Italija?

– Katalikiškoje šalyje visi dulkinasi su kekšėmis. Jis visą tą reikalą perkėlė į salonus ir nepaisant to, o gal kaip tik dėl to buvo taip mylimas.

Vienas aspektas man vis dėlto atrodo labai grėsmingas. Artimas Berlusconiui žmogus vienam garsiam italų laikraščio redaktoriui kartą pasakė: „Jūs net neįsivaizduojate, koks galingas yra Berlusconis“. „Jūs juokaujat?, – atsakė tas, – mūsų laikraštyje kiekvieną dieną pilna Berlusconio darbelių.“ „Jūs aiškiai nesuprantate, ką turiu galvoje“, – atsakė patikėtinis, – „Berlusconis toks galingas, kad gali nusipirkti tiesą“. Ar tai nėra bauginama?

– Tai gali bauginti jūsų vyriausiąjį redaktorių, bet paprastą buhalterį iš Lombardijos provincijos tai labai ramina. Geriau nupirkta tiesa, nei gąsdinanti. Berlusconis neskleidė teroro diktatūros.

Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi neseniai aštriai kritikavo Berlusconio priešininkus: antiberluskonizmas dažnai būna toks pat bevaisis ir pasenęs, kaip ir pats Berlusconis.

– Berlusconis nėra pernykštis sniegas. Net jei jį ištiktų infarktas, berluskonizmas tuo nesibaigtų. Pavadinkime daiktus tikraisiais vardais: Italija visuomet buvo dešinioji šalis. Dar prieš fašizmą. Net ir tie du krikščionių demokratų valdymo dešimtmečiai, neskaitant kairiųjų ar progresyviųjų srovių, buvo apsisprendimas laikytis dešinės tam, kad nebūtų jokių neramumų ar konfliktų.

Italija visuomet eidavo priešakyje to, kas kitų šalių dar tik laukdavo. Kokiam priešakyje Italija gali žengti dabar, postberluskoninėje eroje?

– Tai tragiška, bet tikriausiai – vieta, kur pečius surems ir susitelks Europos neofašistai.

Jūsų knygoje yra gražus sakinys: kad būtų sėkmingas, dienraštis turi tapti savaitraštis.

– Aš to nesugalvojau, tai faktas. Atsiradus televizijai 1952-1953 metais, Italijoje 1953-ųjų pabaigoje, laikraščiai prarado savo funkciją. Žymusis humoristas Achille’as Campanile kartą pasakė: kai atsirado televizija, laikraštis tėra laiškas, kuris baigiasi žodžiais: laukite telegramos. Laikraščiai rašo tai, kas iš vakaro buvo paskelbta internete. Ir kaip jie su šia dilema tvarkosi? Virsta savaitraščiais.

Pabaigoje Kolona pasako išblaivinantį dalyką: nuo tada, kai leidžiama korupcija, mafija sėdi parlamente.

Ir tai tiesa. Valdo narkotikų kartelis.

Jūs turite omeny Italiją, pasaulį, šiandieninę situaciją ar buvusią dešimtajame dešimtmetyje?

– Dabar aš kalbu apie šiandieną. Tačiau „Nr. 0“ – tai romanas-pamfletas, piešiantis laikraščio-siaubūno paveikslą. Kolona – amžinas pralaimėtojas, jaukiai įsitaisęs savo nesėkmių lizde.

Skamba visai simpatiškai!

– Paskutiniame skyriuje minima BBC transliacija, pateikianti tobulą geros žurnalistikos pavyzdį, tačiau jo, žinoma, niekas nemato. Nepaisant to, tie žmonės įvykdo savo žurnalistinę pareigą. Aišku, ir šiandien sukuriama puikių laidų ir padaroma puikių interviu, daugelį jų galima rasti internete. Aš ne viską matau juodai, kaip gali pasirodyti. Tačiau norėjau atkreipti dėmesį į problemą.

Vienas iš paskutinių sakinių labai pesimistinis, bet drauge kupinas šviesios rezignacijos: „Gyvenimas yra pakenčiamas, tik reikia būti patenkintam“. Ar tai ir Jūsų gyvenimo moto, padedantis susitvarkyti su gyvenimu ir jo nusivylimais?

– Ne. Aš norėjau parašyti romaną, kuris apnuogintų italų žurnalistiką. Jei būčiau norėjęs parašyti apie ką nors džiuginančio, būčiau parašęs, kaip gera žaisti su anūkais ar kokie narsūs yra savanoriai, gelbėjantys žemės drebėjimų aukas. Tačiau mano tikslas buvo ne toks.

Ar esate vienas iš nedaugelio vyresniosios kartos intelektualų, kurie nėra kultūriniai pesimistai?

– Sakykime taip: mes su mano buvusiu mokytoju Emmanuel Mounier (prancūzų filosofas, laikraščio „Esprit“ įkūrėjas) esame tragiški optimistai.

Kaip tai pasireiškia?

– Mes žinome, kad pasaulis yra sušiktas, „a tale told by an idiot full of sound and fury“ (citata iš Shakespeare „Makbeto“), tačiau gyvename toliau. Taip sakė ir Gramsci: suvokimo pesimizmas ir valios optimizmas!

Pažiūrėjus į Jūsų darbus, susidaro įspūdis, kad nėra tokio dalyko, kuriuo nesidomėtumėte.

– Už solidžią sumelę aš jums sudarysiu sąrašą visų tų dalykų, kuriais nesidomiu – jų tikrai daugiau, nei manote! Rimtai kalbant, neturiu nė menkiausio supratimo apie sportą, jis man absoliučiai neįdomus. Aš labai džiaugiuosi, kai stadionuose daužomos galvos, reiškia, viskas susitvarko savaime. Žiūrėdamas protų kovas per televiziją – o tai daryti labai mėgstu, nes man visuomet įdomu, ar žinau atsakymą, – pastebiu, kad viskas, kas populiariojoje muzikoje atėjo po „The Beatles“, manęs nė kiek nepalietė.

Man nė sekundės nerūpi augalų pasaulis. Apie virimą taip pat suprantu labai nedaug, nors mano sūnus yra puikus virėjas ir labai daug apie tai išmano. Visos tos kalbos apie virimą ir kulinariją, kurios dabar tokios madingos, mane baisiai erzina. Man užtenka picos, ikrų ir makaronų.

Į kambarį įeina Renate Ramge, vokiečių-italų komunikacijos ir dizaino docentė, su kuria rašytojas susipažino septintojo dešimtmečio pradžioje, kai ji dirbo „Bompiani“ leidykloje, ir susituokė 1962-aisiais.

Žinote, ko Jums tikrai galima pavydėti? Jūs vedęs jau pusšimtį metų, ir akivaizdžiai labai laimingai.

– Gali būti, kad kartu esame tik dėl savo tingumo.

Čia Renate Ramge nusijuokia ir prataria: „Tai tiesa“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / Eurolygos testas Maskvoje: CSKA – „Žalgiris“ (230)

Kauno „Žalgirio“ ekipa trečiadienį pradeda rusiškų išbandymų etapą: trečiadienį Lietuvos...

Širdies nepakankamumu Lietuvoje serga daugiau nei 100 tūkstančių, bet apie tai nežino: kokie būdingi simptomai? (11)

Jei vis sunkiau lipti laiptais, net ramybės būsenoje smarkiai plaka širdis , ima trūkti oro...

Žymus buvęs gangsteris knygoje atskleidė slapčiausias nusikalstamo pasaulio detales, knygos išleidimo dieną žuvo nuo kulkos (3)

Buvęs Danijos gaujos vadas, parengęs prisiminimus, kuriuose išsamiai aprašoma, kaip jis paliko...

Auštrevičius kritikuoja Grybauskaitės dešimtmetį: Lietuva tampa pigia Vakarų Europos kopija (113)

Gana anksti apie savo dalyvavimą 2019 m. rinkimuose į Lietuvos prezidentus pranešęs Liberalų...

Vilnietę pribloškė akiplėšiškas pardavėjos pareiškimas (73)

Kaip dažnai atėjus į parduotuvę tenka susidurti su nemandagiu personalo aptarnavimu? Tikriausiai...

Po nesėkmės suirzusi Rusija trimituoja: Lietuvą sukaustė baimė (518)

Kremlius trečiadienį pasmerkė „smarkų spaudimą“ dėl Rusijos kandidato į Interpolo...

„Plius dydis“: kaip išdrįsti būti ryškiai ir stilingai, jei figūra – didesnė nei standartas (43)

Plius dydžio figūra ir žodis stilius anksčiau galėjo skambėti kaip utopija. Tačiau tie laikai...

Lietuvių kavos gėrimo įpročiai šiurpina italą: mane purto tas užpylimas (235)

Kava – vienas populiariausių žmonijos gėrimų, be kurios neapsieina daugelio žmonių rytas. O...

Vilnietį ne juokais supykdė kontrolės atsakymas (20)

Vilniuje viešuoju transportu važinėju dažnai. Neretai tenka sutikti ir keleivių kontrolę ....

Pietryčių Azijos interneto ekonomikoje neregėtas augimas: kodėl būtent ten nugula pasaulio milijardai? (1)

Kaip skelbia naujausios prognozės, Pietryčių Azijos interneto ekonomika šiais metais gali išaugti...