Jaunystės genai
„Ne ne, manęs tokios nefotografuokite: ką žmonės pamanys? Sakys, Patronaitienei visai negerai: nei persirengė, nei pasidabino – su džinsiniu kostiumėliu!“ – ginasi O. Patronaitienė, kurią užklupome rengiančią parodą naujame Abromiškių dvaro svirne.
O man ji ir tokia labai graži: nedidukė, žilstelėjusius plaukus susukusi „kriaukle“, skaistaus veido, nuolat besišypsanti, jaunyste degančių akių, kurių spindesį dar labiau paryškina tas pats žydras džinsinis kostiumėlis. Kas pasakys, kad pernai ji atšventė solidų septyniasdešimtmečio jubiliejų?
„Kokia mano jaunystės paslaptis? Nagi veidą kartais pateplioju kiaulės taukais, saulėgrąžų aliejumi, majonezu. Netikite? – juokiasi tautodailininkė ir ramina ne tik mane, bet ir jos jaunatviška išvaizda besistebintį fotografą. – Jau tokie mano genai: mano mamytė taip pat jaunai atrodė ir labai linksma buvo. Dainuoti reikia, neniurzgėti, kad skauda tą, skauda aną, neverkšlenti, jei galo su galu nesuduri – į rankas kastuvą ir pirmyn! Visada taip darau, kai sunku, juk esu moteris, kaip ir visos... Įdomu, kiek man metų duotumėte?“
Sulaukusi atsakymo: „Daugiausia penkiasdešimt“, Ona susimąsto: „Gal reikės pasitikrinti biologinį amžių? Visai nejaučiu senatvės – turiu dar daug jėgų, energijos, jaučiuosi puikiai kaip ir mano penkiasdešimtmetė dukra.“
Auskit, staklelės
Ji niekada nieko neskaičiavo: nei savo metų, nei parodų ar apdovanojimų, nei nuaustų rankšluosčių ar pamėgtų tautinių rinktinių juostų, kurių raštuose prikėlė visą rūtų darželį. „Onyte, gal ką turi?“ Ir Onytė traukia, iš savo rankdarbių podėlio staklelėmis austas, vąšeliu nertas grožybes.
„Visur einu labdaringai: nors ir esu suvalkietė iš Skriaudžių, man nieko negaila – smagu, kad kitiems yra smagu. Klysta galvojantieji, kad suvalkiečiai – godūs žmonės. Jie tiesiog kitaip protauja, labiau žiūri į priekį“, – tikina jau penkiasdešimt metų Elektrėnuose gyvenanti O. Patronaitienė.
Jei parodai reikia ko nors ypatinga, netingi ji ir paplušėti, netrunka į stakles susodinti visą savo namiškių komandą: vyrą Viktorą, dukrą Eglę ir anūkę Moniką. „Bajorė“ – tuomet iš manęs geraširdiškai pasišaipo vyras. Viktoras – puikus pagalbininkas, būdamas ekonomistas, jis matematiškai apskaičiuoja būsimo vaizdinio drobėje parametrus, o tada belieka austi. Visi maniškiai audėjai, visi manęs klauso. Kaip neklausys?“ – juokais apsimeta nesuprantanti, kad gali būti ir kitaip.
Mama Onutę prie ratelio pasodino šeivų trinti vos mergaitė koja pasiekė pakoją. Vaikystėje vis „įšokdavusi“ į stakles, audusi nesudėtingo rašto audinius Onutė ilgainiui pamiršo audimą, tad kaip apsidžiaugė mama, kai 1985 m. atradusi daugiau laisvo laiko dukra pradėjo rimtai austi. Iš pradžių tautiniam kostiumui sijonus, liemenes, o paskui gimė grandiozinis planas nuausti kilimą ilgaplaukiais smirnos mazgais. 1,6x2,5 m dydžio kilimas išėjo išties įspūdingas, puošė daugelį parodų, už jį siūlė tais laikais nemažą 600 rublių sumą, bet autorei jis buvo pernelyg mielas ir brangus.
O. Patronaitienės gyvenime prasiveržė audėjos pašaukimas. „Esu priklausoma nuo verpalų“, – patikina net šešias stakles turinti tautodailininkė, audžianti aštuonnyčius rankšluosčius, keturnytes staltieses, kaišytines prijuostes, tautinius kostiumus, prie staklių sėdanti ir pagauta įkvėpimo, ir norėdama nusiraminti.
Skriaudžių kaimo paveldas
Atrodo, pasirinkti profesiją O. Patronaitienei neturėjo būti sunku. Ir vis dėlto jos gyvenimas nutekėjo visai kita kryptimi – tapo profesionalia muzike.
„Gimiau ir augau Skriaudžių kaime. Ten pasirinkimas vienas, į kraują įaugęs – kankliuoti. Juk neišduosi gimtojo kaimo: kas nežino garsaus visoje Lietuvoje, šiais metais švęsiančio 105 metines Skriaudžių kanklių ansamblio „Kanklės“?! Kankliuoti pradėjau vos sulaukusi septynerių. Tetos įspėta, kad elgčiausi atsargiai, vis nugvelbdavau pusseserės kankles ir pasislėpusi po krūmu braukydavau stygas. Tas kankles pusseserei padarė bernelis. Mūsų kaime buvo paprotys, kad vaikinas mylimai merginai padirbina kankles, o paskui vienas kankliuoja, kitas – dainuoja. Šiukštu, jei pamato savo mergelę su kitu – gali atimti kankles ir sudaužyti“, – pasakoja talentais apdovanota moteris, kurios namuose giesmės ir dainos, o kartais ir linksmi ginčai dėl pasisavintos melodijos buvo įprastas reiškinys – tiek stalius tėtis, tiek audėja mama dirbdami mėgo dainuoti.
Pradėjusi rimtai kankliuoti ansamblyje, 1956 m. padrąsinta kolūkio valdžios „rekomendacija“, Ona įstojo į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, dabartinę konservatoriją, kur baigė styginių instrumentų klasę.
Ne, į Skriaudžius ji nebegrįžo – paskubėjusi ištekėti gyveno Marijampolėje, vėliau 1962 m. persikėlė į naujamiestį – Elektrėnus. Net gyvendama už šimto kilometrų nuo gimtinės O. Petronaitienė liko ištikima kanklėms: ilgus metus kartą per savaitę ji važinėjo į repeticijas, koncertus, o 1991–2008 m. buvo šio ansamblio vadovė.
Nepailstanti mokytoja
30 metų dirbusi vaikų darželyje muzikos vadove O. Patronaitienė buvo pakviesta į Elektrėnų profesinio mokymo centrą vesti saviveiklos būrelio, vėliau jai pasiūlė dėstyti etiką. Sužinojęs apie jos meilę audimui tuometinis centro direktorius Vytas Navikauskas pradėjo naują specialybę – meno dirbinių dizainas ir audimas.
„Pirmoje laidoje sulaukiau net 22 merginų. Jas išmokiau ne tik puikiai austi – diplominiai darbai buvo tautiniai kostiumai, bet ir kanklėmis skambinti“, – patikina.
Išmokti austi reikia laiko, bet pramokti pakaks vos poros dienų. Būtent tiek trunka O. Patronaitienės ir jos vyro Viktoro, dirbančio kalbos kultūros ir ekonomikos mokytoju toje pačioje mokymo įstaigoje, laisvalaikiu vedami audimo kursai: vyras išaiškina teoriją, o ji vadovauja praktiniams užsiėmimams.
Tautodailininkė laiminga, kad šiandien centrui vadovaujanti Silva Lengvinienė skatina kūrybinę veiklą, sudarė visas sąlygas moksleiviams ir mokytojams tobulėti, dalyvauti įvairiose šventėse, o pats centras plečiasi ir gražėja. Beje, jis turi gimnazijos statusą, čia yra ir vidurinis, ir profesinis mokymas, tad mokytis gali ir dešimt klasių baigę vaikai, ir pasitobulinti ar persikvalifikuoti ketinantys suaugusieji.
Linus Ona Patronaitienė naudoja supolėkiu – dekoratyviniams kilimams, juostoms austi. K.Brundzos nuotr.
„Su suaugusiaisiais kur kas lengviau – jie žino, ko nori“, – sako mokytoja ir pasakoja, kad tuo įsitikino 11 metų du kartus per savaitę dėstydama estetiką Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.
Ir tai dar ne visi O. Patronaitienės mokiniai. Abromiškių reabilitacijos ligoninėje jie nepaprasti – po infarkto, insulto, rimtų traumų klinikose sveikatą stiprinantys žmonės. Su trumpa pertrauka nuo 1985-ųjų Ona jiems veda savaitgalio vakarėlius, moko atsargiai šokti: sėdint vežimėliuose judinti rankas, kojas.
Lino giesmė
Laisvalaikis? Ne, tokio žodžio O. Patronaitienės žodyne nėra – ji visada turi ką veikti. Šaltuoju metu laiku audžia, mezga, neria, vasarą žoliauja.
Įžengę į jos audimo klasę iš karto užuodžiame sklandantį itin malonų, švelnų aromatą. Mokytoja praskleidžia audinio širmą. Po ja – ryšeliai skirtingų žolynų: kvapių vaistingųjų žolelių, grakščių švendrių, smilgų, linų. Čia pat kabo keli jau sudžiūvę vainikai – gal prireiks ką papuošti.
„Visus metus lankiau floristikos dizaino kursus Vilniaus mokytojų kompetencijos centre. Su moksleiviais dalyvaujame įvairiose šventėse, kasmet su staklėmis atvykstame į Vilniaus „Žolynų turgų“. Šventės lankytojams ne tik rodome, kaip suausti augalus, bet ir buriame. Netikite? Pats Libertas Klimka ateina pas mane burtis iš grūdų!“ – šelmiškai šypsosi moteris ir pasakoja, kaip ne kartą buvo kviesta į mergvakarį paburti merginoms.
Neįsileidžia į širdį pykčio
Pati O. Patronaitienė dievagojasi gyvenime niekada nėra pykusi ir užgauliais žodžiais nesisvaidė. „Pasakiau ir – šventa! Apsisukusi einu kitų darbų dirbti. O nuo barnių žinau puikų vaistą: reikia liežuvį patrinti į gomurį!“ – juokiasi elektrėniškė ir nežinai, tikėti ja ar ne – gal iš tiesų teks išbandyti? Nelaiko ji užantyje akmens: skuba atleisti, užmiršti ir – pirmyn!
„Labiausiai bijau sustoti... Sustoti ir pajusti, kad yra blogai. Todėl ir atgal nesižvalgau, todėl ir be darbo su bobutėmis ant suolelio nesėdžiu: kam kalbėti apie ligas, vargus, širdį aitrinti, kai mintis gali nuraminti juostą ausdama ar knygą skaitydama“, – dėsto savo gyvenimo filosofiją Ona.
Ji laiminga, nors anksti išsiskyrus su vyru teko vienai dukrą užauginti, į mokslus ją išleisti. Vieniša mama žino, kaip tai sunku. Būdavo, per kelis darbus bėga, nuvargsta, miego mažai, o ryte vėl į darbą eiti. Moterys vis klausinėja, kodėl neišsimiega, o ji atkerta: „Pas berną buvau!“
„Nagi moterims smagu paplakt liežuviais, negi pasakosiu, kaip vargstu, – nuobodu!“ – įsitikinusi tautodailininkė, kurios dukra Eglė, baigusi bibliotekininkystę ir Šiaulių pedagoginiame universitete įgijusi logopedo specialybę, šiuo metu dirba Abromiškių reabilitacijos ligoninėje.
Toje pačioje ligoninėje prieš 21-erius metus Ona susipažino su savo antruoju – Viktoru. „Vyro sesuo lig šiol negali atsidžiaugti: patirtas infarktas broliui turėjo ir gerų pasekmių – naują žmoną“, – juokiasi pašnekovė.
Savo gyvenime ji nieko nekeistų. Bėda viena – stinga laiko! „Apsisukimai jau nebe tie, o norai vis dar dideli, – guodžiasi O. Patronaitienė. – Noriu ištobulinti audimą, kaišymo techniką, žadu ir verpalus pati dažyti... Turiu daug planų. Paskolinkit laiko!“
Unikalus meno kūrinys
Onos Patronaitienės iniciatyva Elektrėnų profesinio rengimo centre audimo kursus lankiusios 16 moterų iš 50 nuaustų juostų pasiuvo ir Elektrėnų miesto 50-mečio proga Šv. Marijos bažnyčiai padovanojo jaunavedžių kilimą. Šv. Marijos bažnyčios kunigas Laurynas Visockas kilimą saugo kaip vieną vertingiausių bažnyčios daiktų, tiesia prie altoriaus tik tuo atveju, jei jaunavedžiai ateina į bažnyčią tuoktis ne dėl akių, o tikėjimo paskatinti.
„Jaunavedžių kilimas – unikalus meno kūrinys. Pilnas gerų minčių, meilės, maldos – patriotinė vertybė, nusipelniusi pagarbos kaip ir Lietuvos vėliava“, – sako kunigas L. Visockas.
