Gyvenimas be skausmo
Įsivaizduokite, kad ant rankos užsipylę verdančio vandens jūs nejaučiate jokių neigiamų pojūčių, tik intensyvus odos paraudimas ir antro laipsnio nudegimas išdavikiškai išduoda, kad stipriai pakenkėte odos audiniams. Jūs jaučiate šilumą ir šaltį, tačiau negalite pajusti didelių temperatūros skirtumų, audinių pažeidimo, lūžių, kurie įprastam žmogui sukelia didžiulį skausmą ir yra pagrindinis signalas kuo skubiau ieškoti pagalbos.
Sakysite, kad tai neįmanoma? Manote, kad tai būdinga tik supermenams komiksuose? Anaiptol. Dėl iki šiol nenustatytų priežasčių vienam iš 100 tūkstančio žmonių įvyksta geno SCN9A mutacija, kuri nulemia tai, kad žmogus visiškai nejaučia skausmo, nes elektriniai impulsai, kurie turėtų informuoti apie skausmą, dėl geno mutacijos nepasiekia smegenų.
„The New York Times Magazine“ neseniai plačiai aprašė skausmo nejaučiančios trylikametės mergaitės Ashlyn Blockers gyvenimą. Gimusi ši mergaitė visiškai neverkė ir praktiškai nekėlė jokio triukšmo, nes jai nieko neskaudėjo. Paaugusi ji patyrė kulkšnies lūžį ir dvi dienas toliau sau laiminga bėgiojo, kol tėvai suprato, kad kažkas jai yra nutikę.
Šimtus kartų šią mergaitę yra sukandžioję įvairūs vabalai, o ji atkreipdavo dėmesį tik pamačiusi įkandimų žaizdas. Mokykloje Ashlyn vadina supermene ir jai nuolat užduoda tokius klausimus kaip: „Ar jausi, jei tau stipriai trenks? Ar gali vaikščioti per degančias žarijas?“ ir t. t.
Šia liga sergantys berniukai mokyklose nukenčia labiau, nes bendraklasiai, sužinoję apie skausmo nejaučiantį klasės draugą, paprastai nori šį faktą nuodugniai patikrinti muštynėmis. Tad geriausias sprendimas tokiems vaikams mokykloje yra slėpti šią diagnozę nuo bendraklasių ir praktikuotis susiraukiant sušukti „oj!“, kai kas nors kitas stipriai užsigauna. Ilgainiui tai tampa įpročiu ir padeda apsisaugoti nuo aplinkinių smalsumo, kuris gali virsti neigiama patirtimi.
Vis dėlto kyla klausimas, ar nejaučiantieji fizinio skausmo gali suprasti kenčiančiuosius? Ar jie jaučia psichologinį skausmą, švelnumą, ar turi empatijos? Iš tikro, šie žmonės, kaip ir visas likęs pasaulis gali pajusti apkabinimą, rankos paspaudimą, jie taip pat verkia ir džiaugiasi kaip ir mes visi.
Tyrėjas Nicolas Danzigeris su kolegomis nustatė, kad nors šie žmonės patys nejaučia skausmo, stebint kitus, patiriančius skausmą, jiems aktyvuojasi tos pačios smegenų sritys kaip ir šio sutrikimo neturintiems žmonėms, todėl jie gali suprasti kitų patiriamą skausmą. Be to, stebėdami kitus jie išmoksta susigūžti, kai kas nors dalinasi skausminga patirtimi, todėl nejautrumas skausmui jiems nėra kliūtis įsilieti į socialiai aktyvų gyvenimą.
Nuolatinis stebėjimas
Skausmo nejuntančius vaikus mokykloje (bent jau Vakarų šalyse) paprastai prižiūri ne tik mokytoja, bet ir specialus darbuotojas tam, kad būtų išvengta traumų. O tėvų pastabumas kasdienėse situacijose nepaprastai išauga, jie išmoksta numatyti, kas gali įvykti, ir nedelsdami reaguoti taip, kad viskas baigtųsi laimingai.
Kita vertus, kol tokio vaiko diagnozė nėra aiški, pas jo tėvus dažnai lankosi socialiniai darbuotojai įtarinėdami, kad prieš vaiką yra smurtaujama. Juk vaikas su nuolat praskelta kakta, pamušta akimi, lūžusia galūne dažnai apstulbina aplinkinius ir sukelia nerimą.
Tad šeima, auginantį skausmui nejautrų mažylį, turi imtis griežčiausių priemonių, padėsiančių jam išvengti traumų: atsikratyti baldų su aštriais kampais, kambariuose pakloti minkščiausius, kokius tik įmanoma rasti, kilimus. Tokiems vaikams neleidžiama važinėti nei riedučiais, nei dviračiu, o jų rankos nuolat būna apvyniotos storu marlės sluoksniu, kad žaisdami jie nenusitrintų rankų odos iki kraujo.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad skausmui nejautriems žmonėms net paprasčiausias apendicitas gali būti nepaprastai pavojingas, nes jie nejaučia įspėjančių skausmingų signalų, todėl medikai turi juos dažnai tirti.
Kita vertus, niekas nenori gyventi steriliame burbule visiškai atribojęs nuo įspūdžių kupino išorinio pasaulio. Tad skausmo nejaučiančių žmonių artimieji palaipsniui turi išmokti atskirti nerimą keliančius signalus nuo įprastinių dalykų ir tokiems žmonėms užtikrinti pakankamai erdvės saviraiškai.
Skausmo ir uoslės ryšys
Keisčiausia, kad tas pats genas SCN9A, lemiantis nejautrumą skausmui, yra atsakingas ir už gebėjimą užuosti kvapus. Tad žmonės, nejaučiantys skausmo, taip pat negali nieko užuosti. O tai jau darosi panašu į fantastinio filmo „Tobulas jausmas“ („The perfect sense“) scenarijų, kai žmonės palaipsniui praranda visus pojūčius: skonį, kvapą, regą, klausą.
Tačiau grįžkime į realybę. Įdomu tai, kad žmonės, negalintys užuosti kvapų nuo gimimo, kol tyrėjai jų neištirdavo, patys nebūdavo atkreipę dėmesio, kad gyvena bekvapiame pasaulyje. Taigi čia, matyt, tinka posakis, kad „esame sveiki tol, kol neištirti“. Kad ir kaip ten būtų, tokių žmonių tyrimai mokslininkams, kuriantiems naujus vaistus nuo chroniško skausmo, suteikia begalę informacijos ir verčia juos atsižvelgti į galimą vaistų, panaikinančių chronišką skausmą, šalutinį poveikį – uoslės praradimą.
Vieniems tai dovana, kitiems – kančia
Taigi, skausmas yra nepaprastai svarbi mūsų sveikatos ir gerovės apsauga bei įspėjimo signalas, skatinantis mus kuo skubiau reaguoti ir mažinti padarytą žalą. Žmonės, nejaučiantys skausmo, retai išgyvena daugiau nei 30 metų, nes jie nuolat pakliūna į pavojų. Gydytojas Paulas Brandas apie savo pacientus, kurie nejaučia skausmo, yra pasakęs, kad „jie galėtų pereiti pragarą ir rojų, kad tik atgautų skausmo dovaną“.
Tokie žmonės niekada negali visiškai savęs apsaugoti. Tad kiekvieną dieną jie mokosi vis geriau suprasti pasaulį, kad žinotų, ko jie turėtų saugotis ir ko tikėtis. Vis dėlto akivaizdu, kad neįmanoma iš anksto numatyti visų kiekvienoje veikloje slypinčių pavojų, nebent prenumeruojate „Rytdienos laikraštį“, kuris jus nuodugniai informuoja apie būsimas nelaimes.
Kad ir kaip ten būtų, skausmo nejaučiantiems žmonėms labai dažnai telieka pasikliauti aplinkinių geranoriškumu padėti apsisaugoti netgi nuo savęs paties.
Šios istorijos mums suteikia daugybę įžvalgų, koks sudėtingas gali būti gyvenimas nejaučiant skausmo. Juk vis dėlto skausmo pojūtis mums yra duotas dėl daugybės priežasčių, kurių viena yra tinkamas savo kūno naudojimas, jo nežalojant. Tačiau skausmo vadinimas „dovana“ greičiausiai neįtikina tų, kurie kenčia nuolatinius skausmus. Juk egzistuoja tiek daug sutrikimų, kai žmonės nuolat jaučia skausmą ir organizmas skelbia pavojų net tada, kai jokio pavojaus jau seniai nebėra ar jo net nebuvo.
Gali būti, kad mokslininkai, tyrinėjantys nejautros atvejus, išsiaiškins, kaip reikėtų manipuliuoti genu (arba jo koduojamu baltymu), kad numalšintų skausmą tiems, kas chroniškai kenčia nuo jo, ir sustiprintų jį tiems, kas jo nejaučia. O visiems, kurie kasdienybėje gali patirti įvairių skausmų ir skausmelių, tačiau chroniško skausmo nejaučia, norisi palinkėti branginti šią savo savybę. Skausmas yra „išmintingas“, be to, panašu, kad tik žeidžiantis gyvenimas yra kvepiantis gyvenimas!
Kaip jūs reaguojate į skausmą?
Visi retkarčiais patiriame skausmą, ar tai būtų galvos, danties, sąnarių, ar raumenų skausmas.
Jūsų mintys ir jausmai patiriant skausmą gali suteikti nemažai informacijos apie tai, kaip jūs reaguojate į skausmą.
Toliau yra pateikiamas dr. M. Sullivano klausimynas, susidedantis iš trylikos teiginių, apibūdinančių skirtingas mintis ir jausmus, kurie gali būti susiję su jūsų patiriamu skausmu.
Naudodami pateiktą skalę, pasirinkite jums tinkamiausią kiekvienos situacijos dažnumo apibūdinimą.
0 – visiškai ne, 1 – šiek tiek, 2 – vidutiniškai, 3 – dažnai, 4 – nuolat.
Kai man skauda:
1. Nuolat jaudinuosi, ar šis skausmas kada nors praeis.
2. Jaučiu, kad nebegaliu daugiau taip gyventi.
3. Jaučiu, kad man niekada nepagerės.
4. Tai yra siaubinga ir aš jaučiu, kad tai ne mano jėgoms.
5. Jaučiu, kad daugiau to nebegaliu iškęsti.
6. Bijau, kad skausmas sustiprės.
7. Nuolat galvoju apie kitas skausmingas patirtis.
8. Nerimastingai laukiu, kada skausmas praeis.
9. Negaliu negalvoti apie skausmą.
10. Nesiliauju galvojęs, kaip stipriai man skauda.
11. Nesiliauju galvojęs, kaip nepaprastai trokštu, kad skausmas praeitų.
12. Nėra nieko, ką aš galėčiau padaryti, kad sumažinčiau skausmo intensyvumą.
13. Vis svarstau, ar mano sveikata rimtai pašlijo.
Rezultatai gaunami susumavus visus atsakymus. Kuo labiau Jūsų rezultatas viršija 0 (minimalią balų sumą) ir artėja prie maksimalios balų sumos – 52, tuo labiau sureikšminate savo patiriamą skausmą.
Jeigu surinktų balų suma yra nedaug nutolusi nuo 0, Jūs skausmą priimate adekvačiai.
Jeigu Jūsų rezultatas patenka į intervalo vidurį (20–30 balų), skausmas Jūsų gyvenime užima labai svarbų vaidmenį, tačiau Jūs vis dar jaučiatės kontroliuojantis situaciją.
Jeigu rezultatas artėja prie maksimalios balų sumos (52 balai), patiriamą skausmą Jūs pernelyg sureikšminate ir situaciją laikote tikra katastrofa.
Naujausiame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:
Į pasaulį žvelgti su šypsena
Interviu su dainininku Andrea Bocelli‘u
Klausiate – atsakome
Motinos ir kūdikio šokis
Būti kitokiam
Ar skauda būti savimi?
Kai kitoks virsta nenormaliu
Pelenė: spindinčios mergelės virsmas
Giminės: likimų mozaika
Gyventi šiandien
Interviu su režisiere Giedre Beinoriūte
Pasaulis be fizinio skausmo
Psichologiniai patarimai
Arbatos ritualas
Santaka
