Be lašinių negali
Lietuvoje tarsi įprasta žinoti keletą garsių sportininkų pavardžių ir jomis žongliruoti, pasakojant kitiems apie savo šalies pasiekimus. Likusieji kiti tyliai gyvena savo gyvenimus ir plačia laimėjimų jūra atkakliai iriasi tolyn. Panašiai kaip ir S. Škirka.
Penkiasdešimtmetis pasaulio čempionas įsikūręs Birštono vienkiemyje.
Tiesa, taip tik vadinasi gyvenvietė, kurioje – troba prie trobos, tad nei vienas, nei nepastebėtas neliksi. Treniruoklių salė Sigitui – šienaujami laukai bei ariami dirvonai. O prakaito lašus dažniausiai braukia ne svarmenis kilnodamas, o sunkius maišus darbymečiui prasidėjus. Niekas nesudaro nei treniruočių, nei varžybų grafiko.
„Štai mano treneris, – šypsosi Sigitas, švelniai glostydamas ant stalo padėtą nešiojamąjį kompiuterį. – Gyvendamas kaime tik internete sužinai, kur kokie čempionatai vyksta.“ Laimėjęs Lietuvos čempionatą Švenčionių rajone, buvo pakviestas į Pasaulio čempionatą Estijoje. „Birštono stipruolių klubo treneris bei sunkiosios atletikos veteranas Romas Matažinskas paragino jame dalyvauti“, – prisimena sportininkas.
„Rasyt, atnešk lašinukų svečiams, – netrukus paprašo žmonos ir prisipažįsta: – Nesu išrankus maistui, valgau tai, kas yra. Tačiau be lašinių negaliu. Siekiantieji pasaulinių rekordų vartoja steroidus: ryte, per pietus, vakare. Baisiausia, kad jais maitinasi jaunimas vos nuo šešiolikos metų. Ir kas iš to? Juk mažiausiai iki dvidešimties organizmui reikia natūralaus maisto.“
„O paskui galima?“ – provokuoju. „Taip. Jei turėčiau pinigų, aš taip pat vartočiau, – prasitaria. – Sportuojantiems vyresnio amžiaus žmonėms jie labai praverstų, padėtų greičiau atgauti jėgas. Bet kol kas stiprinuosi lašiniais.“
Paklaustas, kada pradėjo sportuoti, Sigitas šiek tiek susimąsto. „Esu po pamainos, visą parą nemiegojęs. Sunkiau kalbėtis, – dėl visa ko nuoširdžiai įspėja. – Darbas nelengvas – dirbu Pravieniškių pataisos namuose, jau septyniolika metų.“
Pasiekimais nesipuikavo
„Nuo trečios klasės svajojau būti sportininku, – prisipažįsta Sigitas. – Bet gyvenant kaime nebuvo nei ką, nei kur sportuoti. Kaunas – toli, nepavažinėsi dažnai. Tiesa, mokykloje vyko lengvosios atletikos užsiėmimai, bet į juos per darbus ne visada nueidavau. Geriausiai sekėsi trumpi bėgimai, šuoliai į tolį. Mokydamasis politechnikume sužinojau apie veikiantį imtynių sektorių.“
Sigitas iš karto pajuto – tai jo sritis. Jau per pirmąsias varžybas įsitikino – širdis neapgavo. „Radviliškio rajone vyko. Teko varžytis su sporto meistrais bei kandidatais į juos. Visus paguldžiau. Buvau vieną techniką išmokęs. O, žinote, kaimo žmogus dar ir jėgos turi, – juokiasi. – Tačiau vėliau pralošiau atskyrininkams. Perdegiau, matyt, o ir mano vienintelę techniką netruko priešininkai perprasti. Nesvarbu, kad daug jėgos turi, imtynėse vien jos neužtenka.“ Kiek vėliau pridurs: „Taip pat ir svarsčius kilnojant.“
Didžiausi sportiniai laimėjimai pasiekti tarnaujant tarybinėje armijoje – 1983-iaisiais tapo čempionu visose svorio kategorijose. „Žinant, koks armijos dydis... Labai didžiavausi tada, – prisimena sportininkas. – Atvažiuoji į dalinį, tave visi pasveikina, kiti – pavydi. Tada man, dar vaikui, buvo smagu būti pirmam. Dabar to nesureikšminu.“
Grįžęs iš armijos, apie savo pergales niekam nesipasakojo. Apie sportinius pasiekimus bylojo tik įrašas kariniame biliete. „Matyt, prie pergalės pripratau ir užsimiršau“, – svarsto garsiai.
Apgailestavo, kad su nepriklausomybe sportas užgeso. O kai neseniai sužinojo, kad sunkumų kilnojimas atsigauna ir populiarėja, išduoda – neužsimiršo.
Sportuoja ne dėl popierių
Netrukus su kavos puodeliais ir vaišėmis prisijungia žmona. „Bet tiek daug šiandien kalbi, kad, atrodytų, labai mėgėjas pašnekėt“, – švelniai pasišaipo.
Tarsteli, kad ne visos čempiono taurės išdėliotos. „O kam reikia kambarius apkrauti“, – numoja ranka Sigitas. „Dar mums draugaujant, jis suplėšydavo visus savo diplomus. Neliko jokių įrodymų, kad anksčiau sportavo, – vyro paslaptis pamažu atveria Rasa. – Paskui pradėjau juos slėpti. Sakau, ką tu vaikams parodysi, niekas tavimi netikės, kad sportavai.“
„Sportuoju dėl savęs, ne dėl popierių“, – paaiškina Sigitas. Su ta pačia mintimi jis vyko ir į pasaulinį čempionatą. Tačiau giliai širdyje vis dėlto tikėjo – laimės. Na, bent jau rovimo rungtyje. Pasitikėjo savimi ir riešų stiprumu. Tik dėl stūmimo rungties dvejojo, mat reikia techniką išmanyti. „Žmonai pasakiau, kad važiuoju šiaip pasižiūrėti, pasibandyti, – šypsosi sportininkas. – Ji netikėjo, kad laimėsiu. Tik sūnus užtikrino – tėtė laimės. Pamatysit.“
„Tikrai nesitikėjau, – prisipažįsta Rasa. – Pamaniau, tegul važiuoja pasižiūrėti į priešininkus.“
Išvažiavo tyliai, tik patiems artimiausiems žmonėms pasipasakojęs. O savo laimėjimu ne tik namiškius, bet ir miestelį nustebino. „Šiemet čempionatas vyks Rusijoje. Kova bus didžiulė, nes rusų sportininkai tikrai norės atsirevanšuoti, – neabejoja Sigitas. – Šįkart planuoju rimčiau ruoštis. Tiesa, dar prieš tai norėčiau meistro normatyvus įvykdyti.“
Ugdė gyvenimo sunkumai
„O iš kur tokios jėgos?“ – bandau išgauti čempiono paslaptį. „Prigimtiniai gabumai, matyt. Abu tėvai mano stiprūs buvo. Be to, ir degtinės daug negeriu“, – paaiškina Sigitas. „Ne vien prigimtiniai. Norėjo mamai padėti, tai nuo mažo vaiko sunkius darbus dirbo. O tėvas ėjo uždarbiauti, ne visada būdavo namie“, – išduoda Rasa.
„Norite pasakyti, kad kiekvienas kaimo žmogus gali tapti čempionu?“ – paprieštarauju. „Dirbdamas nuo mažens jis ugdė ir valią, ryžtą bei kitus gebėjimus. Gal tai padeda...“ – svarsto Rasa. O jos vyras tarsi pats sau tarsteli: „Svarbiausia pakelti gyvenimo sunkumus.“
„Žmonės šneka, kad visada sutinkate dalyvauti miestelio sporto šventėse“, – grąžinu pokalbį į lengvesnes vėžes. „Taip, tiesa“, – nedaugžodžiauja Sigitas. „Dar sako, kad net iš darbo dėl to išsiprašote“, – neatlyžtu. „Taip, ypač jeigu kokie reikšmingi bėgimai būna, pavyzdžiui, kad ir Vasario 16-osios. Esu šiek tiek patriotas, – paaiškina. – Keičiuosi tada darbe su kitomis pamainomis. Važiuoju į varžybas Pakruojyje, Švenčionyse, Kaišiadoryse. Ir, atrodytų, kam?“
Kartu su vyru važiuoja ir Rasa. Norisi ir Sigitą palaikyti, ir pačiai pasižiūrėti. Paklausus, ar ji važiuos ir į Rusijoje vyksiantį čempionatą, įsivyrauja trumpa tyla.
„Norėtume, bet viskas kainuoja, – paaiškina Sigitas. – Visi ragina, eik, prašyk finansavimo, bent kelionei duos. Kas čia nori duoti, kai tokie laikai... O ir kaulyti kam malonu?“
Spėja į visus renginius
„Žiemą Birštonas tikriausiai apmiręs?“ – po trumpos pauzės bandau sugrįžti į pokalbį. „Ne ne, neapmiręs, – paprieštarauja sutuoktiniai. – Kiti mums gali pavydėti. Tik Vilniuje ir Birštone koncertavo garsi Portugalijos fado atlikėja Joana Amendoeira, taip pat užsienio pučiamųjų orkestrai, vyksta kasmetiniai džiazo festivaliai. Kartais būna šiek tiek apmaudu pamačius, kad visiems šiems žmonėms tenka pasirodyti apytuštei salei.“
Sigitas su Rasa stengiasi dalyvauti visuose koncertuose bei spektakliuose. Kartais patys nustemba – ar nebus, kad iš viso kaimo jie dažniausiai renginiuose ir lankosi. „Ne viską suprantu, – prisipažįsta Sigitas. – Tačiau man visada įdomu matyti profesionaliai vaidinančius aktorius bei grojančius muzikantus.“
„O Sigitas jus sužavėjo panašiu požiūriu, raumenimis ar kažkuo kitu?“ – pasmalsauju. „Jėga, bet ne fizine, – nusišypso Rasa. – Man patiko, kad jis nerūko ir negeria. Abu dirbome tarybiniame ūkyje. Jis – elektriku, o aš – žemės ūkio specialiste. Esu baigusi sodininkystę ir daržininkystę.“
„Pilnas kiemas visada būdavo gėlių, – pasigėri žmona Sigitas. – Tik pastaruoju metu sumažėjo. Užauginti dar galime, bet reikia jas išparduoti. O kad Rasos sveikata sugriuvusi...“
Ramstis ir petys
Anksčiau dar galėdavo padėti trys vaikai. Dabar ir jie išsibarstę po Lietuvą, savo gyvenimus kuria. Vyriausioji Sigita Vilniaus universitete studijuoja ryšių su visuomene magistrantūroje, Lina – Kauno Vytauto Didžiojo universitete viešąjį administravimą, Julius Vilniuje mokosi statybininko profesijos.
„Kartais sugrįžę vaikai juokauja, kaip mes čia gyvename dvidešimt penkerius metus nepakeitę antrųjų pusių“, – juokiasi Rasa.
„Tačiau tikriausiai nesipykstate daug?“ – paklausiu, stebėdama sutuoktinių kūno kalbą, kuri pasako daugiau nei žodžiai.
„Visko būna, – prisipažįsta abu. – Kartais susipykstame ir nešnekame. Mūsų pasiektas rekordas – apie dvi savaites. Dažniausiai net patys pamiršdavome dėl ko. Dabar jau trumpiau nutylame – valandai, dviem.“
Atsisveikindamas Sigitas pasiguodžia: miestelyje tiek daug vyksta šeimos sporto švenčių, bet namiškių niekaip nepavyksta įkalbinti jose kartu dalyvauti... Jeigu būtų žinojęs, kaip vėliau telefonu dukra Sigita atsilieps apie tėvus, liautųsi nerimavęs – vaikai visa širdimi su jais.
„Tėtis seniai svajojo apie tokią pergalę ir jai ruošėsi. Pati netikėjau, kad jis įgyvendins svajonę, tačiau visada mačiau jo ryžtą, užsispyrimą ir degančią ugnelę. Didžiuojuosi juo, – tvirtai taria Sigita. – Koks yra mano tėtis? Linksmas, geros nuotaikos, mėgstantis bendrauti. Geras, visada pagelbstintis. Labiausiai žaviuosi jo atsidavimu šeimai. Jis visada moka paklausti ir, svarbiausia – nuoširdžiai išklausyti. Tiek jis, tiek mama mums – ramstis ir petys.“
