Vieni dviprasmiškai sukiojo pirštus prie smilkinio, kiti stengėsi įtikinti Hughą, kad šis klystąs, treti spaudė ranką ir dėkojo už tai, kad dabar gali turėti geležinį alibi. Į žmonos klausimą „kur basteisi, bjaurybe?“ galima atsakyti „nepyk, mieloji, netyčia patekau į paralelinį pasaulį ir ten pasiklydau...“

Hughas gimė 1930 metų lapkričio vienuoliktąją Vašingtone. Tėvas, 26 metų Hughas Everettas II, buvo gan žinoma asmenybė. 1928 metais jis pasiekė pasaulio rekordą šaudyme iš tūkstančio jardų. Rekordo niekam nepavyko pasiekti iki pat 1936 metų. Tačiau būtent tais metais būsimojo fiziko tėvas buvo pakviestas į nacionalinę gvardiją, kur tapo pulkininku.

Mažojo Hugho mama – Katarina Kennedi Everett – buvo gan išsilavinusi moteris, baigusi Džordžo Vašingtono universitetą, ji užsiėmė nuolatiniais kūrybiniais ieškojimais. Būtent Katarina užkrėtė sūnų kosmine tema. Kosmosas ir metafizika – eilėraščiai, pasakojimai ir novelės – apie tai moteris rašė gana vaisingai. Penkiasdešimtųjų pradžioje daugelis amerikietiškų žurnalų buvo užversti ponios Everett kūriniais. Reikia pasakyti, kad ją spausdino visai noriai.

Mažasis Hughas buvo auklėjamas ta dvasia, kad jis ypatinga asmenybė. Ir kad jei jis nori ko nors pasiekti gyvenime – turi būti užsispyręs, tačiau ne itin stropiai sekti autoritetų pavyzdžiu. Žmonėms būdinga klysti, net didiems.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje mama ir sūnus liko vieni – tėvą nusiuntė į Europą. Bendras laukimas suartino du žmones, Katarina su Hughas praleisdavo labai daug laiko, stebėjo jo lavinimąsi. Ji padėjo sūnui sistematizuoti jo žinias apie pasaulio sandarą – šios jai pasirodė labai originalios. Mama patarė sūnui kreiptis ne į ką kitą, o į Albertą Einšteiną, ką jaunasis genijus ir padarė.

Pasaulinio garso mokslininkas netikėtai atsiuntė atsakymą. Žinoma, su daugeliu dvylikamečio pastabų Einšteinas sutikti negalėjo. Tačiau jis pagyrė berniuką už tai, kad šis tokiame amžiuje susimąsto apie panašius dalykus.

Sulaukęs septyniolikos, H. Everettas buvo jau visai susiformavusi asmenybė. Jis įstojo į Amerikos katalikiško universiteto inžinerijos-chemijos fakultetą. 1949 metais aplankė Rytų Europą, kur tuo metu tarnavo jo tėvas. Pirmoji H. Everetto tema – teorija apie tai, kaip žaidimai veikia „reikiamos“ pasaulėžiūros kūrimą. Visgi dveji metai tyrinėjimų jam neatnešė moralinio pasitenkinimo.

Paralelinių pasaulių idėja gimė vakarėlio su dviem jaunais fizikais, kurių vienas buvo Nilso Boro asistentas, metu. Du Everetto bičiuliai nusprendė iš jo pasišaipyti ir pasiūlė paanalizuoti vieną įdomų darbą. Tai buvo vieno kvantinės mechanikos mokslininkų daktarinė disertacija. Hughas sudirbo disertaciją, paraleliai išvesdamas „everetizmo“ teoriją.

Tačiau prireikė dar bent dvejų su trupučiu metų, kad pasirodytų trys žymūs straipsniai „Reviews of Modern Physics“. Kone treji metai darbo, ir štai tokia nevienareikšmė reakcija. Tie straipsniai – 137 puslapių Everetto darbo „Visatos bangų funkcijos teorija“ santrauka (vėliau perleista 1973 metų rinkinyje), tapusia jo daktaro disertacijos pagrindu.

Į Kopenhagą, pas Nilsą Borą, jaunasis fizikas vis dėlto patraukė. Kartu su jauna žmona, kuri turėjo tapti palaikymo grupe. Septyniasdešimt trejų fizikas stengėsi klausytis įdėmiai, tačiau labai greitai prarado susidomėjimą H. Everettu ir pasakė, kad jo idėjos tiesiog beprotiškos.

Tąkart Kopenhagos viešbutyje „Osterport“ Hughą aplankė nauja mintis – apie tai, kad Lagranžo daugiklių metodas padės žmonijai išspręsti krūvas užduočių. Ši idėja ilgus metus „maitino“ korporaciją „Liambda“, kurią įsteigė H. Everettas.

Jis nebuvo tipiškas nuobodus mokslininkas. Tačiau ir šeimyniniam gyvenimui nelabai tiko. Mėgo kruizus vandenynu, mažas ir dideles kompanijas (visą gyvenimą mėgo išgerti), jose jautėsi visatos centru. Jis labai daug rūkė ir galiausiai sunaikino save eidamas penkiasdešimt antruosius...

O dabar grįžkime prie klausimo esmės.

Ar egzistuoja paraleliniai pasauliai, ar tai H. Everetto haliucinacijų vaisius?

Neskubėkite pasakyti „ne“, kur pasaulyje apstu dalykų, kurie egzistuoja, tačiau kol kas negavo savo mokslinio paaiškinimo. Tuo, kad esti „durys“ į paralelinius pasaulius, žmonija tikėjo nuo seno. Tačiau ar yra kokių nors mokslinių įrodymų?

Yra, įsitikinę anglų mokslininkai. Kaip įrodymą jie pateikia paslaptingus dingimus pramoginiuose „Juoko namuose“ Kento mieste Anglijoje. 1998 metais iš šio pramogų komplekso neišėjo keturi jauni lankytojai. Policija apieškojo viską, tačiau vaikų pėdsakų aptikti nesugebėjo. Po trejų metų pradingo dar du vaikai, po to dar. Ir dingo kaip į vandenį. Įdomu tai: pirma, vaikai buvo pažįstami, antra, visi dingimai įvyko paskutinį mėnesio ketvirtadienį.

Paralelinių pasaulių egzistavimu tiki ir kai kurie Rusijos mokslininkai, pavyzdžiui, filosofijos mokslų daktaras Vladimiras Aršinovas įsitikinęs, kad pasaulio egzistavimo modelių ne du, ne trys, o kalbama gali būti apie 267 matavimus.

Kaip ten patekti? Geras klausimas. Rasti duris į „veidrodžio pasaulį“ ne taip paprasta. Tačiau galbūt tai į gera. Todėl kad atvejų, kai iš ten grįžtama, kur kas mažiau nei tų, kai dingstama.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (24)