aA
Pateikiame ištrauką iš leidyklos „Tyto Alba“ išleistos septyniolikmetės lietuvių autorės Vaivos Vasiliauskaitės knygos „Pabusk“.
Pamoka: nesijuok iš kito nelaimės
© Shutterstock nuotr.

Nesijuok iš kito nelaimės

Be amo sėdėjau kėdėje, kol nepažįstamasis kimšosi pypkę maltais grybais. Galiausiai prisidegė ją ir įsikando.

– Mėgstu istorijas, – prabilo, lėtai pūsdamas dūmus.

Mane apsupo saldaus kvapo debesis. Muzika staiga suskambo garsiau. Dabar jau aiškiai galėjau girdėti kiekvieną žodį: „Panirk su manim į aksominę tamsą, leisk man pažaist tavo siela...“

– Ypač audringais vakarais jaukiuose namuose, prie židinio, kai žinau, jog esu saugus, – tęsė. – Tau šis jausmas pažįstamas? Argi ne nuostabu, kad mus, du keleivius naktyje, likimas netikėtai suvedė? Būtent mus, mane... ir tave. Aš tikiu, kad gyvenime niekas nevyksta be priežasties.

Tylėjau. „Juk ribos – iliuzija, o Rojus – miražas, suraskime tai, kas mums miela...“ Vėtra supurtė langus, atrodė, lyg tamsa norėtų įsiveržti vidun, į šį saugų prieglobstį. Puiki iliustracija Viljamo žodžiams. „Ateik, o ateik, o palik, o paliesk, paskęskime, dūkime, duskime...“ Viljamas išpūtė dar vieną dūmų kamuolį, o muzika su dramatišku atodūsiu nutilo. Tik dabar kampe pastebėjau fortepijoną, prie kurio nusisukęs sėdėjo raguotas sutvėrimas juodu fraku.
Spektaklis tik prasidėjo.

– Kur aš baigiau? – vėl prabilo Viljamas, įmesdamas į maltuvę dar porą grybų. – Ak taip. Istorija tau, – pažvelgė į mane saldžiomis lyg karamelė akimis. – Dievinu istorijas. Bet ši... Ji ypatinga. Ją absoliučiai būtina išgirsti... – jis paslaptingai patylėjo, – šią naktį.

Mano širdis daužėsi krūtinėje. Padaras prie fortepijono iškilmingai sugrojo pirmąjį akordą, Viljamas įsikando pypkę ir vėl įsmeigė į mane mąslų žvilgsnį. Oras buvo neapsakomai saldus. Pasigirdo kita melodija, galinga ir elegantiška.

– Ką gi. Pradėkime nuo pradžių.

Padaras prie fortepijono tyliai uždainavo žemu vyrišku balsu – gal itališkai, gal gruziniškai, negalėjau atskirti. Viljamas išsišiepė. Į melodiją įsiliejo vis daugiau garsų – smuikai, mandolina, gitara, triūba...

– Seniai seniai, – pradėjo Viljamas, – tikriausiai kai dar mudu nebuvome gimę, viename paprastame miestelyje vienoje paprastoje šeimoje gimė jis. Tada jis tebuvo paprastas žmogus. Toks kaip tu ir aš. Turėjo motiną, turėjo tėvą. Galbūt turėjo normalų gyvenimą. Kas žino, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne godumas... Tad vieną naktį – aaa, tebūnie ji prakeikta, toji siaubinga išdavystės ir vargo naktis! – viskas pasikeitė. Vyko turgus. Tai nebuvo paprastas turgus.

Čia ką nors nusipirkęs, galėjai iškilti virš kitų, o pardavęs – gauti, ko nenusipirktum už viso pasaulio auksą. Tą naktį buvo nulemtas jo likimas – jo sielą pardavė artimieji, norėdami, kad jiems paklustų nežemiškos jėgos. Deja, kvailiai nenumatė pasekmių. Jis neteko sielos. Jis virto pabaisa. Tai buvo jų pragaištis, o ne galybė. Tai buvo jų pabaiga... Bent jau taip pasakoja žmonės. Kažin, ar nors vienas šios istorijos liudininkas dar vaikšto šita žeme. Ir niekas nežino, kaip iš tiesų viskas buvo. Nebent jis pats, tas, kurio sielą pardavė. Aišku, jeigu išsaugojo bent lašelį žmogiškumo. Bet aš norėjau, kad suprastum, kaip viskas prasidėjo... Paskui jis ilgai slapstėsi urvų tamsoje, vengdamas dienos šviesos. Gal būtų ten ir likęs, jei ne nelaimingi užklydėliai. Jie jį pažadino. Tiek laiko praleidęs tamsoje, toli nuo žmonių ir kitų gyvų padarų, buvo demoniškai alkanas. Ir tada į ramias žvaigždėtas naktis įsiliejo košmaras.

Viljamo balsas grėsmingai pritilo. Atrodė, kad jo žvilgsnis regi šioje patalpoje nesamus dalykus, o rankos bando nupiešti, apčiuopti tai, kas nepaaiškinama.

– Mes jį praminėme Beveidžiu. – Viljamo žvilgsnis vėl sustojo ties manimi. – Jis gali tapti bet kuo: mylimuoju, draugu, kaimynu, gatvėje užkalbinusiu praeiviu... Tuo, kurio veidą pavagia. Kuo daugiau veidų pasiima, tuo pavojingesnis darosi. Oi, Alisa, niekada negali žinoti, su kuo kalbi šią akimirką...

Pažvelgiau į išsišiepusį Viljamą ir kažkodėl pasišiaušė plaukai.

– Jis yra tamsa. Tuštuma. Skausmas ir nelaimė. Jo aukos virsta iškamšomis, kuriose įkalintos jų sielos, kad amžiais kentėtų tarp dangaus ir pragaro. Kalbama... kad jis sudarė sutartį su moterimi, kurios veido niekas nėra matęs, bet bijo kaip maro. Sklinda legendos, kad jos širdis taip sunykusi, jog yra ne didesnė už graikinį riešutą ir kietesnė už akmenį. Pasakojama, kad sutarties dieną tamsos padarai šventė pergalę, skambindami trylika varpų, o šviesos būtybės verkė aukso ašaromis, nes, kaip pasakoja legendos, tą dieną buvo nulemta Visų Laikų karalienės, o kartu ir Stebuklų šalies pražūtis. Nuo to laiko Beveidis virto legenda. Nepastebimas. Tylus. Tūnąs tamsoje. Niekas nežino, kada ir ką išsirinks ji – karalienė. Niekas nežino, kada naujai aukai pabus jo alkis. Niekas.

Viljamas nutilo ir atsilošė kėdėje. Sustingusi iš įtampos nenuleidau nuo jo akių. Atrodė, kad bet kurią akimirką jis gali virsti pabaisa. Beprotiškas netikrumo jausmas vis stiprėjo. Raguota būtybė prie fortepijono įsismaginusi plėšė keistą dainą, pritariama vaiduokliškų instrumentų. Žiūrėdama Viljamui į akis, staiga pajutau artėjančius žodžius. Mane išmušė šaltas prakaitas.

– Bet aš žinau. Tai tu. Dabar jis ieško tavęs, Alisa.

Dainininkas nusikvatojo ir dingo, palikdamas mus dzingsinčioje tyloje. Išplėtusi akis stengiausi nusiraminti, kvėpuoti lygiai. Ir aš žinojau. Pajutau dar prieš jam prasižiojant, o gal jau tą akimirką, kai pasisveikinom.

– Iš kur gali žinoti? – paklausiau kuo ramesniu balsu, kietai sunėrusi delnus.

Viljamas šypsodamasis nužvelgė savo pypkę ir prieš atsakydamas pamankštino apatinį žandikaulį.

– Man pasakė audra.

Nenuleidau nuo jo akių, stengdamasi sulaikyti nenumaldomą virpulį.
– Tai... nelogiška. Kodėl man tai pasakoji?

Drebulys stiprėjo. Norėjau pasakyti dar kažką, paklausinėti, bet neradau tinkamų žodžių. Viljamas lėtai sukiojo pypkę tarp pirštų, nenuleisdamas nuo manęs primerktų akių.

– Ar girdi dejones vėtroje, Alisa? – paklausė. – Žinau, kad girdi. Gal nenori to pripažinti. Bet jos ten. Sielos. Įstrigusios tarp dangaus ir žemės. Pasmerktos amžinai kalėti dusinančioje tamsoje. Jos bando perspėti tavo draugus, perspėti tave, bet jūs pernelyg skubate, kad išgirstumėt. Jūs... Jie. Jauni. Liepsnojantys. Nutrūktgalviški ir kvaili. Bet yra žmonių, kurie jais tiki, – Viljamas padėjo pypkę ant stalo ir palinko artyn. – Tiki jais. Tiki jų tikėjimu, Alisa.
Žvelgiau į jį po truputį suprasdama, kur link veda pokalbis.
– Bet aš... – iškvėpiau.

Viljamas linktelėjo.

– Aš... – sumirksėjusi nuleidau akis, kad suvokčiau savo žodžių svarbą. – Aš juos pražudysiu.

– Tu miela mergina, Alisa. Sutrikusi. Vieniša. Tavo galvoje sumaištis. Nors, jei turėtum laiko ir galimybių, galbūt... galėtum save pažadinti. Kitomis aplinkybėmis nė už ką nesakyčiau to, ką dabar pasakysiu, – jis pakėlė į mane liūdnas akis, – bet... Beveidis tavęs nepaleis. Kartu su tavimi pražudys ir juos. Todėl...

– Aš turiu išeiti, ar ne? – žiūrėjau į grindis.

– Tai būtų teisingas sprendimas.

Suraukiau antakius. Negalėjau atplėšti žvilgsnio nuo grindų. Kurį laiką abu sėdėjome tylėdami.

– Nesakau, kad tai lengva, – pridūrė Viljamas, pabarbeno pirštais į stalą ir atsistojo.

Akimirką pastovėjo, pirštų galiukais remdamasis į stalą, tada lėtai išėjo, palikęs mane, atšalusią arbatą ir teberusenančią savo pypkę. Neatsigręžiau. Įsmeigiau sustabarėjusį žvilgsnį į stalo paviršių. Nesupratau, ką jaučiu. Keista. Galbūt nejaučiau nieko.

Suvokiau tik viena: Viljamas teisus, o aš tokia pavargusi. Man net nereikėjo galvoti, nereikėjo nieko svarstyti. Išeitis buvo paprasta ir aiški: žengti į naktį, į lietų, į tamsą ir niekada nebegrįžti, palikti juos tęsti savo kelionę ir gyventi savo gyvenimus. Kas žino, gal vieną dieną jiems pavyks sukurti laimingą pabaigą.

Vėl pasigirdo melodija, liūdna ir migdanti. Pakėliau pirštus prie akių, tikėdamasi pajusti ašaras. Bet drėgni buvo tik mano plaukai. Padėjau rankas ant stalo. Kodėl manęs reikia, kodėl manęs – šie klausimai nebebuvo svarbūs. Anksčiau ar vėliau turėjo šitaip baigtis. Visa ši beprotiška istorija buvo surežisuota specialiai tam. Pražūčiai.

Kvapas buvo be galo saldus, o šviesa blausi, švelni ir migdanti. Aš turiu išeiti. Tai būtų teisingas sprendimas. Galbūt vienintelis teisingas per visą tavo bevertį gyvenimą, Alisa.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Užkalnis. Gyvenimo jums niekas nekompensuos (99)

„Man pradingo kelionė, pinigus sumokėjau, kas man dabar viską kompensuos per tą karantiną?“,...

Paviešintos išvados dėl Klaipėdos universitetinės ligoninės: ar miesto valdžia ir prokurorai gavo tą patį? (78)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga vieną dieną prabilo apie galimai gresiančią...

Parduodamas žinomas viešbučio kompleksas: kainą sumažino trečdaliu (16)

Vieniems šis kol kas dar neilgas sunkmetis yra pabaiga, o kitiems – galimybė. Ypač tiems, kurie...

Šioje Europos šalyje ligoninės baugina ne mažiau už koronavirusą (12)

Kai praėjusį mėnesį regioninėje Rumunijos ligoninėje pasirodė pirmieji pacientai su COVID-19...

Kaip atskirti, ar jums COVID-19, erkinis encefalitas ar sezoninė alergija? (26)

Atšilus orams ir prasidėjus žydėjimo metui, ne vienas žmogus pajuto prasidėjusią sezoninę...

Iždo kancleris: koronavirusu užsikrėtusio Johnsono sveikata gerėja (1)

Jungtinės Karalystės (JK) premjero Boriso Johnsono , kovojančio su COVID-19 liga, sveikata...

Gamta atsigauna ne visur: ozono skylė Arktyje Lietuvai atnešė nemalonią dovaną (40)

Ozono sluoksnis virš Lietuvos suplonėjo, tačiau tai dar nėra laikoma ozono skyle , teigia...

Artėjant ilgajam savaitgaliui – žinios iš sinoptikų: netrukus bus ir perkūnijos, ir šlapdribos (23)

Tokių gerų dienų , kokios buvo savaitės pradžioje, per Velykas tikėtis nereikėtų. Nors pagal...

Kasiulevičius: Velykų šventimo efektas bus juntamas tik po 10 dienų (64)

Vis garsiau skambant mintims ir prašymams švelninti karantiną, apie galimas pasekmes perspėja...

|Maža didelių žinių kaina