Estas, kalbantis žemaitiškai
Tariantis dėl susitikimo, Simona įspėjo, kad su jos sutuoktiniu, be estų kalbos, galima susikalbėti arba angliškai, arba… žemaitiškai. Vėliau ir pats Viljo papasakojo, kad žemaitiškai išmoko bendraudamas su kolegomis LHM įmonėje, kurioje dirba laiptų projektuotoju. Sunkiau būna, kai susitikti su darbuotojais iš Kauno atvyksta vienas šios įmonės savininkų, kuris nemoka žemaičių tarmės. Tada nepavyksta išvengti nejaukių akimirkų, kai visi juokiasi, o Viljo negali suprasti, iš ko, nes jam dar sunku suprasti bendrine kalba greitai beriamus žodžius. O Lubi namuose vyrauja daugiakalbystė. Sutuoktiniai tarpusavyje kalbasi angliškai, Simona į vaikus – šešiametį Motėjų ir trimetį Rapolą – kreipiasi žemaitiškai, o tėtis – arba angliškai, arba estiškai. Tad berniukai auga mokydamiesi iš karto kelių kalbų.
Su daugiakalbiškumu susijusi ir dar viena smagi istorija, kurią papasakojo Simona. Mat ne kas kitas, o ji, šeimai tik įsikūrus Gandingos kaime, ėmėsi ieškoti vyrui darbo.
„Aš ir į LHM skambinau. Įmonės vadovui turėjo pasirodyti keista, kad skambina moteris ir teiraujasi, ar kartais neatsirastų darbo jos vyrui. Bet skubėjau paaiškinti, jog mano sutuoktinis yra estas ir dar nemoka lietuviškai. Ir į pokalbį dėl darbo ėjome trise: aš, Viljo bei Motėjus, įsitaisęs man ant rankų. Laimei, mus sutikęs vienas iš įmonės vadovų gerai kalba angliškai, tad po truputį, po truputį mudu su Motėjumi pasitraukėme į šalį, palikę juodu kalbėtis“, – juokėsi Simona.
Neprieštaravo žmonos norui grįžti į gimtinę
„Susipažinome 2005-aisiais Airijoje. Buvau su draugais naktiniame klube. Jau ruošėmės išeiti, kai pamačiau tas dideles į mane įsmeigtas akis“, – pasakojo Simona. Abu jau kurį laiką gyveno ir dirbo Airijoje, abu buvo emigrantai, tad netruko rasti bendrų temų.
2010-aisiais pora susituokė. Vienas kitam amžiną meilę jie prisiekė Tartu mieste, kuris yra visai netoli Viljo gimtojo Nouni miestelio. Kitais metais jiedviems gimė Motėjus. Pora prisimena, kad apie grįžimą į Lietuvą pradėjo kalbėti pirmaisiais sūnaus metais, mat neišnešiotas gimęs pirmagimis buvo labai neramus. Abu jaunieji tėvai kentėjo dėl miego stygiaus. Lyg to būtų maža, Simoną ėmė kankinti didelis gimtinės ilgesys.
„Tie, kam teko ragauti emigranto duonos, mane supras, nes daugelis išgyvena tuos pačius etapus. Pirmaisiais metais, apsigyvenęs svečioje šalyje, jauti pakylėjimą, tam tikrą euforiją, nes viskas nauja, viskas įdomu. O ketvirtaisiais ar penktaisiais metais atslenka didžiulis namų ilgesys. Kai apsisprendėme grįžti į Lietuvą, mano kolegos (Simona ir Viljo dirbo medicininę įrangą gaminančiame fabrike) negalėjo suprasti šio mūsų žingsnio, mat buvau pirmoji užsienietė, kuriai toje įmonėje buvo patikėtos gan aukštos pareigos. Tuo man ir patiko Airija, kad ten nėra svarbu, ką esi baigęs, kokių pažinčių ar patirties turi. Jei mato, kad stengiesi, gali gretai kilti karjeros laiptais“, – patirtimi dalinosi plungiškė.
Pradžia nebuvo lengva
Paklaustas, ar turėjo kokių baimių, važiuodamas gyventi į Lietuvą, Viljo po trumpos pauzės atsakė, kad jis prieš tai jau ne kartą buvo viešėjęs šioje šalyje. Jam čia patiko, tad ilgai nedvejojęs nusprendė išpildyti žmonos norą grįžti į gimtinę. Vyras prisipažino, jog svarbiausia jiems buvo žinoti, kad grįžę jiedu turės darbus ir kur gyventi. Tad, dar būdami Airijoje, nusprendė iš Simonos brolio perpirkti šalia Gandingos piliakalnio baigiamą statyti namą. Tik su darbais išėjo ne visai taip, kaip abu planavo, mat iš pradžių svarstė Lietuvoje imtis savo verslo. Nors ir nepavyko šio sumanymo įgyvendinti, sutuoktiniai greitai rado, kuo užsiimti. Viljo įsidarbino rąstinius namus, baldus ir laiptus gaminančioje Plungės įmonėje, o Simona, pabandžiusi save skirtingose srityse, įsitraukė į floristiką. Moteris džiaugdamasi pasakojo, kad jos įkurtas prekinis ženklas „Kvietka“ tampa vis plačiau žinomas ir žmonės nesibodi atvažiuoti jos rištų puokščių net iš kitų miestų.
Vis dėlto pirmieji metai Lietuvoje naujakuriams nebuvo lengvi. „Daugiausia sunkumų patyrėme norėdami įteisinti mūsų santuoką, sudarytą Estijoje, ir užregistruoti pirmagimį, kuris buvo gimęs Airijoje. Su tokiu tarnautojų neišprusimu ir negatyvumu, kokį patyrėme Plungėje, dar niekur neteko susidurti. Mus ilgai siuntinėjo nuo vieno kabineto prie kito, kai galiausiai, trūkus kantrybei, paskambinau į Vilnių ir išsiaiškinau, koks tarnautojas už ką yra atsakingas. Tik tada, kai pasakiau, kad daugiau nebevaikščiosiu po kabinetus ir kad būtent čia mums turi būti suteikta paslauga, dėl kurios kreipėmės, reikalai pajudėjo“, – prisimena Simona.
Sutuoktiniai neslepia apmaudo, kad į Lietuvą atvyko susitaupę pinigų ir kupini idėjų, tačiau, susidūrus su tokiu nemaloniu elgesiu, nusviro rankos. „Dabar girdime daug kalbant, kad reikia stengtis sugrąžinti emigrantus, bet jeigu taip jie sutinkami… Tos kalbos nieko vertos… Tiesa, mes į Lietuvą grįžome prieš šešerius metus. Gal dabar požiūris jau kitoks. Nors, jeigu Savivaldybėje tebedirba tie patys asmenys, su kuriais mes susidūrėme, tikriausiai niekas nepasikeitė“, – svarstė pašnekovė.
Lietuvoje jaučiasi kaip namie
Viljo teiravomės, ar jis, apsigyvenęs Lietuvoje, pastebėjo kokių lietuvių ir estų charakterio skirtumų. Kiek pamąstęs, jaunas vyras atsakė, kad estai ir lietuviai – labai panašūs, mat ir vieni, ir kiti yra gana santūrūs. Skirtingai nei airiai, kurie iš pradžių trikdydavo jį savo atvirumu ir lipšnumu, įpročiu gatvėje sveikintis su kiekvienu sutiktu nepažįstamuoju.
„Nesu didelis etiketo žinovas, bet mane tas airių perdėtas draugiškumas labai erzino. Tad apsigyvenęs Lietuvoje, kur žmonės neskuba šypsotis ir labintis prasilenkdami, jaučiuosi beveik kaip gimtinėje. Man patinka Plungė. Žmona sako, kad čia vyrauja provincijos mentalitetas, tačiau aš pats užaugau nedideliame miestelyje, turbūt mažesniame už Kulius, todėl net neįsivaizduoju savęs, gyvenančio dideliame mieste“, – prisipažino Viljo, o Simona pridūrė, esą jos sutuoktinis – tikras gamtos vaikas. Todėl ji jau nesistebinti, kai šis, išėjęs pasivaikščioti po Gandingos piliakalnio apylinkes, pradingsta ilgam.
Pasidomėjus, kokių – estiškų ar lietuviškų – tradicijų laikomasi Lubi šeimoje per didžiąsias metų šventes, pašnekovai kalbėjo, kad jie labiau yra linkę kurti savo tradicijas, tad jų šventės niekuo nesiskiria nuo kitų jaunų šeimų. Kaip ir kasdienis stalas, mat Viljo sakosi jau pamėgęs tradicinius lietuviškus patiekalus. Iš pradžių jį stebino nebent tai, kad lietuviai daug gamina iš bulvių, bet, paragavęs bulvinių blynų ir cepelinų, nusprendė, kad jam lietuviška virtuvė patinka ir žmonos gimtojoje šalyje tikrai nebadaus.
Užteks vietos ir trečiajam
Išgirdęs, kad lietuviai su pavydu žiūri į šiaurietes savo seses Latviją ir Estiją, kur pragyvenimo lygis aukštesnis nei Lietuvoje, Viljo atsakė: „Taip, Estijoje žmonės uždirba daugiau, tačiau ten viskas kainuoja gerokai brangiau, tad daug kas važiuoja apsipirkti į Latviją ar net Lietuvą, kaip lietuviai – į Lenkiją. Žinoma, lietuviai galėtų šio to pasimokyti iš estų. Pavyzdžiui, mano šalies vyriausybė sugalvojo, kaip sulaikyti jaunas šeimas nuo emigracijos ir skatinti gimstamumą. Kiekviena šeima, turinti tris ir daugiau vaikų, kas mėnesį Estijoje gauna 400 ar 500 eurų. Pažįstu ne vieną šeimą, kuri džiaugiasi tokia valstybės parama ir apie jokią emigraciją negalvoja. Lietuvoje irgi reikėtų kažko panašaus“, – kalbėjo estas.
Paklausti, gal ir jie patys galvojantys apie trečią atžalą, sutuoktiniai juokdamiesi sakė, kad vietos ant Viljo rankos, kur ištatuiruoti du dideli medžiai, simbolizuojantys jį ir Simoną, bei du mažesni medeliai – jųdviejų sūnūs, dar yra, tad neabejotinai ateis laikas ir trečiajai atžalai bei trečiajam medeliui ant Viljo rankos.
