„Čia jaučiuosi pati savimi...“
„Ne, visiškai nepasiilgstu Kauno. Man nereikia šurmulio, nereikia nuolatinio bendravimo, buvimo tarp žmonių. Esu meno žmogus, todėl labai vertinu gamtos artumą, išmokau mėgautis ir matyti jos grožį, savaip jį suvokti. Nepatikėsite, bet būna dienų, kai prie jūros einu ne vieną ir ne du kartus, o keturis penkis... Čia aš jaučiuosi pati savimi, pasisemiu sveikatos, jėgų, apvalau savo mintis“, – sako Rūta Jokūbauskienė.
Jos šeimos namai – vos penkiasdešimt metrų nuo jūros: siauru takeliu perėjai per jauną pušynėlį, „persiritai“ per kopas ir prieš akis... atsiveria didingos jūros platybės. Ieškoti naujos gyvenamosios vietos Rūta apsisprendė ne tik dėl hipnotizuojančios pajūrio traukos: vyras – žemaitis, tad seniai magėjo persikraustyti į šį Lietuvos kraštą. Įsigiję nedidelį, seną namelį su kelių arų sklypu Kunigiškėse, šalia pastatė visiškai naują dviaukštį namą, kurį apsupo storu išpuoselėtos vejos kilimu, papuošė santūriais alpinariumais, o išskirtinius akcentus sudėlioti leido ne tik pačios šeimininkės išmonė, bet ir jūros bangų atneštos ir pajūryje aptiktos dovanos.
„Sustoti negaliu!“
Rūta Jokūbauskienė duoda į rankas didoką gabalėlį gintaro: „Pažiūrėkite koks šiltas, koks malonus. Radau jį pajūryje...“ Spaudžiu saujoje sukietėjusį sakų gabalėlį ir negaliu akių atitraukti nuo labai originalių pašnekovės auskarų: vietoje blizgių karoliukų suverti... smulkučiai, plokšti pajūrio akmenėliai – jie visi su natūraliomis skylutėmis! Gal kiek didesnių akmenėlių vėrinys puošia ir Rūtos kaklą. „Panašių papuošalų turiu ir daugiau, darau juos sau ir dukrai. Akylai kaip kiti akmenėlių su skylutėmis neieškau – tiesiog pasilenkiu ir paimu. Turiu visokių: ir labai smulkių kaip šie, ir didelių, skirtingų formų bei spalvų“, – sakė moteris.
Per dieną ne vieną kartą jūros aplankyti einanti moteris nešasi kibirėlį ir visada grįžta radusi kažką gražaus. Ji pati sugalvojo akmenėliams vardus: visiškai balti – perliniai, perregimi balti – lediniai, yra ir geltonų ledinių, tačiau rečiausiai pasitaiko rožinių. Akmenėlius moteris renka ir pagal formą: atsiranda panašių į žuvį, apskritų ir plokščių tarsi monetos, primenančių širdį – namuose visa jų kolekcija. Itin vertina akmenėlius su fosilijomis – suakmenėjusiais vandens gyvių stuburiukais.
Be akmenų neapsieita ir kuriant namų aplinką: sąlyginai dideli papuošė alpinariumus, kiek mažesni, plokštesni – takelio kraštus, stambesni virto pavėsinės „grindimis“, o smulkūs, apvalaini akmenėliai po hamaku atlieka gydomąją terapiją. „Saulėje jie taip įšyla, kad stovėti sunku! Šią šilumą išlaiko iki vakaro, tad norint galima ir kojas pasišildyti! Akmenis pradėjau rinkti iš smalsumo, o dabar kitaip jau nebegaliu... Jaučiu kažkokią trauką, – sako pašnekovė ir veda parodyti labai neįprasto „medžio“. – Akmenėlių su skylutėmis tiek prisirinkau, jog galiausiai nebežinojau, kur juos dėti. Tada kilo mintis padaryti štai tokią netradicinę namų puošmeną: nupjautą medį įtvirtinau šakomis į žemę ir ant ilgokų lininių siūlų galiukų sukabinau akmenėlius. Itin gražiai jie sukasi pučiant vėjui.“
Jūros atplukdytos dovanos
Tačiau smalsumą apžiūrinėjant namų aplinką sužadina ne tik šis „medis“ – eksterjero akcentais tapo laukuose rastos akėčios, kiti senoviniai buities daiktai, iš jūros išgriebta valties formą primenanti stora šaka, medinis, geležimi apkaustytas kubas, apie kurio ankstesnę paskirtį galima tik spėlioti... Tačiau bene labiausiai nusisekęs Rūtos laimikis – bemaž metro pločio dailiai bangų nugludinta ir, matyt, atplukdyta iš tolimųjų kraštų medžio kamieno nuopjova.
„Ją pastebėjau vaikščiodama pajūriu ankstyvą pavasarį dar sniegui nenutirpus. Pakrantėje esančios ledo sangrūdos neleido bangoms jos išmesti į krantą, o aš viena tokio didelio radinio negalėjau ištraukti, tad suskubau skambinti vyrui – kviesti į pagalbą. Pati likau ant kranto „laimikį“ saugoti, o besaugodama „uostą“ paruošiau: išskirsčiau sniegą, ledus, kad kuo arčiau nuopjova prie kranto būtų. Atskubėjęs vyras su kaimynu radinį ištraukė. Labai džiaugiausi, o kaimynas pečiais traukė ir stebėjosi, manęs nesuprasdamas“, – juokiasi jaukios sodybos šeimininkė, kamieno nuopjovą pavertusi pavėsinės stateliu.
„Svarbiausia patogumas, o po to – grožis!“
„Nieko mūsų namuose neįprasto nepamatysite – esame asketai ir neturime mados kaupti nereikalingų daiktų. Mūsų gyvenime svarbiausia yra patogumas, o tik po to – grožis!“ – sako į darbą išskubėdamas šeimininkas, pagal kurio sumanymą, atsižvelgiant į visų kitų šeimos narių pageidavimus, ir buvo pastatytas bei įrengtas 150 kv. m. namas be jokių interjero specialistų ar dizainerių patarimų.
Iš pradžių buvo apsispręsta, jog didelio, rūmus primenančio pastato jiems nereikia, pakanka svetainės, virtuvės ir kiekvienam šeimos nariui po kambarį. Todėl pirmajame aukšte iš nedidelio koridoriaus su sienine spinta patenkame iš karto į labai didelę, erdvią ir šviesią patalpą. Tiesiai prieš akis – kompaktiška virtuvė, kairėje – svetainė. Užkilus pusiau suktais laiptais į antrąjį aukštą rasime keturis kambarius – sutuoktiniai turi suaugusius dukrą ir sūnų, tiesa, jie čia būna retai: sūnus gyvena Kaune, o dukra studijuoja Italijoje.
Sėkminga pajūrio iliuzija
Namuose viskas įrengta pagal savininkų skonį ir poreikius. Pirmojo aukšto apdailoje dominuoja itin skaidri ir tyra spalvų gama: balta, baltai rusva, geltona. Ją atkartoja šviesi natūralaus ąžuolo mediena, o pro didelius, retomis lininėmis užuolaidomis pridengtus langus krentantys saulės spinduliai tik dar labiau sustiprina neribotą erdvės ir laisvės pojūtį.
Jūrą įsimylėjusiai šeimininkei pavyko sukurti idealią pajūrio iliuziją. Ją sustiprina ir minėtos, neatsitiktinai pasiūtos gerokai per ilgos pilkšvos užuolaidos – ant grindų sukritę jų galai labai primena smėlio krantą skalaujančias bangas. O krantas?.. Jį imituojančios balkšvos, persiliejančiais rudais šešėliais dekoruotos, keraminės plytelės puikiai tiko visoms patalpos grindims.
Vienoje svetainės pusėje – užuolaidų spalvos lovatiese dengta kampinė sofa su nedideliu staliuku ir itin originaliais, metalinės konstrukcijos foteliais, šalia televizorius, prie galinės sienos glaudžiasi knygų lentynos; kitoje šios patalpos pusėje prie pačio didžiausio ir dosniausio saulės spinduliais lango vasarą būna tuščia, o šaltymečiu vietą atranda iš lauko pavėsinės atkeliavę patogūs, pinti baldai.
Kai myli savo namus
R. Jokūbauskienė pastebi, jog visiškai įsikurti naujoje vietoje dar nespėjo: kai kurie daiktai, baldai atkeliavo iš senųjų namų Kaune, kitus pirko, bet dar vis yra neįgyvendintų sumanymų, idėjų, kurios laukia savo eilės. Pavyzdžiui, vietoje pintų baldų dukra ragina pastatyti biliardo stalą. Bet kuriuo atveju jos pasiūlymas bus apsvarstytas, o skubėti šeimininkė neketina – nesinori daryti bet kaip ir pirkti bet ko: daiktai turi būti ne tik gražūs, derantys interjere, bet ir savaip įdomūs, originalūs.
Štai kad ir laiptų nišoje įsitaisiusi sena siuvimo mašina, ant kurios išsirikiavo reti eksponatai – įmantrių Smetonos laikų damų kepuraičių mediniai „kurpaliai“ ar virtuvės sieną puošianti labai funkcionali ližė. Tokiu pat principu šiuose namuose atsirado virtuvės stalas. Iš pradžių originalias jo kojas dukra Žymantė rado ir parvežė iš Italijos, vėliau pagal jas buvo padarytas stalo viršus.
Apačioje platėjančios, perregimos ir tuščiavidurės stalo kojos labai primena vazas, yra padarytos iš skaidraus organinio stiklo ir tik įėjus į namus traukia kiekvieno smalsuolio žvilgsnį – šeimininkė į jas pribėrė pajūrio smėlio, akmenėlių, gintarų.
„Nenuobodu – galima keisti pagal nuotaiką! Artėjant Kalėdoms į stalo kojas pridedu kalėdinių puošmenų, – šypsosi pašnekovė ir rodo ant sienos kabančias „jūros gėrybių“ nuotraukas. – Geriau įsižiūrėjus galima atpažinti visų mūsų šeimos narių zodiako ženklus...“
Akivaizdu: Rūta nestokoja originalių interjero idėjų. Tai liudija jau pažinties pradžioje prieškambaryje dėmesį patraukęs netradicinis baldų „komplektas“.
„Nesinorėjo nuobodžios ir „eilinės“ batų dėžės, suolelio, kabyklos, be to, ir vietos čia nėra daug. Net pati nežinau, kaip kilo mintis sukonstruoti štai tokį baldą – tiesiog pamačiau įdomų medžio kamieną, kurį meistrai mano prašymu įtvirtino į storo kelmo šoną. Išėjo patogus ir praktiškas suolas, po kuriuo galima sudėti avalynę, – pasakoja moteris ir, išgirdusi kitą mano klausimą, purto galvą. – Ne, ne! Esu muzikė, nebaigiau jokių interjero dizaino studijų... Visa tai darau, matyt, intuityviai, vedama vidinės nuojautos.“
Arčiau dangaus
Besisvečiuojanti pas tėvus, Bolonijos universitete studijuojanti dukra Žymantė kviečia užkopti į antrąjį aukštą ir apžiūrėti jos kambarį.
Kambarys po nuožulniu palėpės stogu, su nedideliu balkonėliu ir stoglangiu. Jis nedidelis, bet gana erdvus. Šią erdvę sukuria neįprastas aukštis – apie 4 m. Jis neatsitiktinis, mat kambarys labai originalus – dviaukštis: apačioje yra nedidelė jaunatviška „svetainė“, o viršuje – miegamasis.
Mergina pasakoja, jog labai seniai svajojo apie dviaukštį kambarį ir nors jau statybos buvo įsibėgėjusios, tėtis, išgirdęs jos norą, pasistengė dukrą pradžiuginti ir pakėlė stogą. Mano miegamojo grindys yra šalia esančio brolio kambario lubų, – aiškina Žymantė. – Gulėdama lovoje pro stoglangį galiu stebėti plaukiančius debesis, skaičiuoti žvaigždes, o jei naktis rami, puikiausiai girdžiu jūros ošimą – veikia geriau nei bet kokie migdomieji...“
Jos kambaryje daugiau ryškesnių spalvų, įdomesnių akcentų, tačiau baldų – tik tiek, kad būtų patogu: stalelis, sėdmaišis, spiralės formos knygų lentyna. Šią lentyną, pasirodo, galima transformuoti: ją sudaro atskiros dalys, kurias įvairiai tvirtinant galima išgauti aštuonias skirtingas lentynos formas.
Rūtai namai – tai vieta, kur jauku, miela, patogu ir gera būti visai šeimai. Moteris sunkiai įsivaizduoja, kad svetimas žmogus galėtų juos geriau įrengti, sutvarkyti už jų šeimininką.
„Tereikia juos labai mylėti...“ – sako pašnekovė, svetingai savo sodyboje priimanti ir dukters draugus iš užsienio, ir, užsikrėtusius akmenėlių rinkimu, pajūryje pažintus žmones.
