Čionai įmanoma pabėgti ne tik nuo žmonių, bet ir nuo savęs. Nesudarkyta gamta, švelnus šeimininkų Reginos Veselienės ir Stasio Sutkauskio įsikišimas, veikiau pastangos rasti su ja santarvę, ramybe pavergia atvykėlius į Šlynkiemio bendruomenės centrą visai netoli Zarasų. Nusistebi išgirdęs, kad per ketverius metus tiek nuveikta: suremontuotas malūnas, pastatyti nauji ir rekonstruojami senesni pastatai, šeimininkės užveisti gėlynai ir subtiliais akcentais pamarginti namų, aplinkos kampeliai.
Nūnai šviesios atminties malūnininko Jono Malakausko dukra Regina į gimtinę sugrįžo, sostinėje pragyvenusi 30 metų. Dar pusantrų metų bandė važinėti iš Vilniaus, bet suvokė, kad blaškytis nebeverta. Juolab kad viena nebepajėgė tvarkytis devintąją dešimtį pradėjusi mamutė, o žmonos sentimentus gimtinei visokeriopai palaikė vyras Stasys. Abudu statybininkai gyvenimo kely susitiko, kai Regina liko našlė. Kuršėniškis, garsaus puodžio Antano Sutkauskio sūnus netikėtai tapo malūnininku...
Malūnas vėl miltų pusnyje
- Viską galima išmokti, jei panorėsi, - įsitikinęs ramaus būdo, santūraus humoro vyras. - Uošvio jau neteko pažinti, daug ko išmokau iš Reginos brolių, ir uošvė vis ant kritikos pavadžio laiko: žentui privalu jos klausyti. Paprasčiausia buvo tvarkytis su statybos reikalais, esu profesionalas, todėl radau ir ankstesnio pamatų remonto klaidų, nes malūno pastatas – XVIII a. istorinis paminklas, negalima naudoti dabartinių medžiagų, o apirę pamatai sulopyti skiediniu su cementu, kai leidžiama tik smėlio ir kalkių mišiniu.
Kol iš Stasio sumaltų miltų Reginos su svečiais pašauta į krosnį duonutė kepa, malūnininkas pasakoja būtas ir nebūtas istorijas, ypač smalsumu uždegdamas vaikus (jų grupių į Šlynkiemį atvyksta daugiausia). Įdomiausia, jog šis malūnas jau kelis šimtmečius niekada nebuvo nutilęs. Dvarininkui Magnuševskiui 1912 metais emigravus į Lenkiją, paliktas lietuvių žiniai. Net Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai neišgrobė įrangos, o karo belaisviai taisė užtvanką. Sovietmečiu nacionalizuotas, buvęs kolūkio ir galiausiai tarybinio ūkio nuosavybe, kol 1993 metais privatizuotas atiteko nuo 1949 metų jame ištarnavusiam Reginos Veselienės tėvukui. Apsilankiusi dvarininko palikuonė anūkė Malvina Magnušauskaitė liko patenkinta, jog į patikimas rankas atiteko, tačiau senajam malūnininkui pasidžiaugti šeimininko teisėmis teko neilgai – po metų Jonas Malakauskas mirė.
Senajame malūne ne tik malė grūdus, bet ir veikė lentpjūvė, karšdavo vilnas. Dabartinis malūnininkas S. Sutkauskis titnago girnomis mala trijų rūšių – ruginius sijotus, rupius kvietinius, valcuotus kvietinius – sertifikuotus miltus bei keturių rūšių kruopas: manų su sėlenėlėmis, perlines miežines bei kvietines ir smulkias miežines. Šeimininkė svečiams kepa ant žarijų blynus iš „razavų“ (vieno malimo) miltų, kurių tenka susimalti rankinėmis girnomis. Puikiausiai tebeveikia šveicariški valcai, susimalti baltų it sniegas šios rūšies miltų į Šlynkiemį suvažiuojama 10 kilometrų spinduliu. Kartais ir su arkliukais, dabartinis malūnininkas pritaisęs ir buomus jiems pririšti. O malūno svečiai retas kuris išvažiuoja nenusipirkęs malūne šeimininko sumaltų miltų ar kruopų, o mokinukai dažnai prisipila kišenes grūdų – iki tol jiems nematytų lauktuvių.
Reginėlės duonelės pamokos
Mielą, šilumą spinduliuojančią moterį daugelis vadina mažybiškai. Kai Regina pasilenkia prie duonkubilio, kai švelniu balsu ima pasakoti apie duonelės kantrų kelią, prisimeni savo močiutes ar pramotes, taip mokiusias pagarbos duonai. Nors teigiama, jog glostant kepalėlį nevalia būti išsižiojusiam, nes duonutė sutrūkinėsianti, bet mokinukai retai užveria burneles, įspūdžių pavergti. Nevalia ir durų varstyti – atšoksianti kepalo pluta. Kepant duoną, vaikams nevalia landžioti po liže – užaugs kuproti, duonos kepimas šventas reikalas, todėl anksčiau būdavo susodinami kaip šventi: tylūs, nuščiuvę, kad nemaišytų.
Korespondentei teko duonelės kelią „praeiti“ drauge su Utenos „Svirno“ klubo 14 tautodailininkių, susirinkusių į dviejų dienų plenerą duonos tema.
- Prieš darant kepalėlius, - pradėjo kalbinti duonelę Regina, - reikia duonkubilyje išpuškėjusią tešlą padalyti į keturias dalis. Tai ugnies ženklas duonelei pagarbinti. O dabar padarome skylutes, kad atsigertume raugo kvapo, giliai pakvėpuotume – tai pats geriausias antibiotikas nuo kvėpavimo ligų. Iš duonkubilio kokį tešlos gniužulėlį paėmei – tiek ir gana, jei pridėsi – vėpsos kepalo šonai. Reikia glostyti būsimą kepalėlį neskubant, meiliai, vis pasidažant rankeles į vandenį – šios pavilgos būdavo atiduodamos gyvulėliams kaip vaistas. Pluta labai svarbu, nes jos „sarkofage“ duonelė įkaista iki 90 laipsnių, taigi išlieka visos maistingosios savybės. Jei nosis pakenčia kepalo karštį – duonelė iškepusi, jei ne – vidurys dar žalias.
- O ant ko būdavo dedami iškepę kepalėliai, - klausia šeimininkė, taip ir neišgirdusi teisingo atsakymo. - Nagi ant austiniais plonais takais užtiesto suolo. Auštanti duonelė įkaitindavo medį, o tai geriausias vaistas įskaudusioms strėnoms, kitam kaulų sopuliui numalšinti. - Dar niekada nevalia duonos kepalo apversti padu į viršų – suirs tvarka. Mažai kas dabar žino, kad Užgavėnių blynai – lietuviškosios duonos prototipas, o kūčiukai – mažoji mūsų protėvių vėlelių duonelė.
Malūnininkų namuose nė trupinys (anksčiau jų sulesti iš pakrosnės būdavo pašaukiamos vištos, laiko jų pulkelį su gražuoliu gaidžiu ir Regina, dar perlinių vištų porą ir smurtaujančiu našliu likusį putpelių patiną) duonelės neprapuola. Iš džiovintų plutelių daroma gira, į lino maišelį įdėtas išdžiovintas raugo gabalėlis – ekologiškas muilas pirtyje praustis. Jei kūdikio jautri odelė, vietoj muilo – kviečių sėlenų maišiukas.
Sako, tikriausia duona ta, į kurios duonkubilį, minkant tešlą, nuvarva prakaito lašas. Reginėlei duonelę jau seniai užminko Stasys – pavargtų josios rankos, juk tenka kasdien prikepti daugiavaikėms svečių šeimynoms. Įdomiausia, kad būtent Šlynkiemyje visas duonos kelias – nuo grūdo ligi kepalo. Ir šeimininkų vaišės – ką malūne susimala. Taukais per pirštus nuvarva tamsaus gymio „razavi“ blynai, tirpsta burnoje soti „Malūnininko košė“ – iš perlinių kruopų, vaikystę primena miežinė kava ar savų pievų 14 rūšių žolelių arbata, karštyje gaivina gira, o vėsesnę dieną sušildo malūno šiupininė... Ir dar toks seniai patirtas jausmas sujungia – ilgą stalą abipus apsėdanti didžiulė šeimyna...
Šį duonelės kelią neretai vaikai padovanoja tėvams kokia nors proga, jau įvyko ne vienos etnografinės krikštynos, kai kūdikio rankutė uždedama ant duonytės, jis guldomas į lopšį, tėvai – į lovą. Su vestuvėmis sudėtingiau – jaunosios atvažiuoja tokiais „tortiniais“ aprėdais, kad nei prie duonkubilio pastatysi, nei į dulkantį malūną palydėsi...
Mainai – bendruomenės bruožas
Šiais įvairiausių apgaulingų sandėrių laikais gal kai kam ir rėžia ausį žodis mainikavimas, tačiau verstis mainais – senovinė mada.
- Su tais prasigyvenimais, - mintijo abu malūno šeimininkai,- kaip su miltais: čia tik sumalei, čia ir vėl nebėra. Labai svarbu bendravimas. Todėl pieno, medaus, mėsos neperkame, o mainome į miltus, kruopas. Tik grūdus perkame iš geriausio Zarasų krašto ūkininko Stasio Brogos nuo Dusetų. Ta mainų dvasia savaip jungia.
Ne vien malūnas dūzgia Šlynkiemyje. Čia gimsta ir smagios šventės. Jau dvejus metus švęstos Užgavėnės kvepia ne tik blynais, bet sušurmuliuoja mugės kiemeliais, kuriuose prekiauja tik savo kūriniais tautodailininkai, tik savo gaminiais – ūkininkai. Jokių kičų, jokių „šmičų“ – visa, kas tautiška. Beje, ir mugėse pradedama mainikauti – kas lieka neparduota, išsimainoma su kitais.
Ar kad du jau minėti Stasiai susieti su Šlynkiemio malūnu, ar šeimininkės širdis pakurstė mintį taip savąjį vyrą pagerbti – antrą pavasarį rengiama Cibulinių šventė – visos bendruomenės Stasės ir Stasiai sodina svogūnus. Ne šiaip sau, varžydamiesi, prizų tikėdamiesi. Pernykštėje, ar kad pirma ir daug jaudulio būta, ne visi sudygę, nes kai kurie likę šaknimis į dangų žiūrėti... Sodinama būtinai basomis, būtinai poromis ir pageidaujama, kad Stasė būtų didžiakrūtė, kad svogūnų galvos iš ežių griūtų. Vėlgi šurmuliuoja mugė, liejasi muzika. Jau dvi šventės įsitvirtino bendruomenėje, o Sėlos krašto muzikantus savo šventėn ant malūno šeimininkų dirvono jau dairosi sukviesti Sadūnų kapelos siela Gintaras Andrijauskas. Toks vaizdas Nikajos upelės pusėn atsiveria, o Reginos vienas iš sūnų ketina rengti kelionę valtimis šia vingiuota senųjų medžių šaknimis įrėmintais krantais šurmulinga upele. Juk ji čia svarbiausia – daug metų tarnavusi senajam Lietuvos malūnui.
