„Savo nuotraukose norėjau parodyti, kad tai nėra tik beveidė minia pabėgėlių, tai yra žmonės, likimai, gyvenimai“, – sako Angelos.
Jo darbai atsiduria didžiausių pasaulio naujienų agentūrų ir leidinių puslapiuose, o nuotraukų ciklas apie pabėgėlius „Europietiškos svajonės beieškant“ („In search of the European dream“) laimėjo pirmą vietą konkurse „Pasauliniai „Sony“ fotografijos apdovanojimai“.
Su Angelos susitikome Londone surengtoje fotografijų parodoje.
– Pabėgėlių problema yra viena opiausių problemų Europoje šiuo metu. Spaudoje, internete, visur matome daugybę nuotraukų šia tema. Kodėl ir Jūs jos ėmėtės?
– Vaikystėje gyvenau skurdžiame Atėnų priemiestyje kartu su daugybe atvykėlių iš Irako ir kitų šalių. Užaugau su tokiais žmonėmis, pažįstu juos.
Prie projekto apie į Europą plūstančius pabėgėlius dirbau trejus metus. Aš esu graikas, vietinis, nebuvau vienas iš tų, kurie atvyksta pasižiūrėti ir išvyksta, galėjau labiau įsigilinti į situaciją. Pradėjau dirbti Lesbos saloje, kur atvyksta labai daug pabėgėlių.
Mano viso darbo tikslas skatinti pagarbą tiems žmonėms.
Pabėgėliai yra didelė problema Graikijoje ir visoje Europos Sąjungoje. Manau, kad fotografai privalo parodyti tikrą situaciją, vaizdais kalbėti apie šią problemą, papasakoti tų žmonių istorijas. Kiekvienas fotografas savaip atspindi šią problemą.
– Kokius žmones sutikote? Kokios jų istorijos? Kalbama, kad dalis jų atvyksta į Europą ieškodami ne prieglobsčio nuo karo, bet siekdami lengvesnio gyvenimo.
– Aš jų neskirsčiau į pabėgusius nuo karo ir ekonominius migrantus. Visų pirma man jie visi yra žmonės. Sirijoje siaučia karas, žūsta žmonės, todėl sirai bėga iš ten, Europoje jie tikisi geresnio gyvenimo. Jie turi teisę norėti ir siekti geresnio gyvenimo. Tas pats su atvykėliais iš Pakistano, Bangladešo, Afganistano ir pan. Man nesvarbu, iš kur jie atvyko ir kokie jų tikslai. Jie visi yra tiesiog žmonės, norintys geresnio gyvenimo.
– Ar pamenate kurią nors istoriją, kuri labiausiai Jus sukrėtė?
– Pamenu, viena darbo diena buvo labai sunki. Tą dieną mačiau du mirštančius vaikus. Kartu su savo šeimomis jie plaukė Egėjo jūra, tačiau neišgyveno. Vienoje mano darytoje nuotraukoje matyti, kaip gydytojas bando gaivinti mergaitę, bet jam nepavyko. Tokios istorijos sukrečia.
– Kokio atgarsio sulaukia Jūsų nuotraukos?
– Praėjusių metų rugpjūtį Koso saloje nufotografavau mažą mergaitę. Ši nuotrauka sukrėtė ir sujaudino daugybę žmonių. Kai nusiunčiau ją naujienų agentūrai, man pradėjo plaukti elektroniniai laiškai. Žmonės klausinėjo, kas ta mergaitė, jie norėjo jai padėti, atsiųsti pinigų.
Kitoje nuotraukoje matyti, kaip išlipę į krantą pabėgėliai siunčia žinutes giminaičiams, norėdami pranešti, kad jie gyvi ir sveiki, kad jiems pavyko.
Šiais laikais sunku žmones sudominti, juos šokiruoti ir pritraukti dėmesį. Savo fotografijomis norėjau parodyti, kad pabėgėlių krizė yra didelė problema, kad turime padėti šiems žmonėms.
– Ar teko bendrauti su atvykėliais? Ar kalbėjote su jais, kokie jų lūkesčiai?
– Teko bendrauti su tais žmonėmis, kiekvieną kartą klausdavau, ar galiu juos fotografuoti. Visi kalbinti žmonės sakydavo, kad jie tikisi geresnio gyvenimo, jie bėga nuo karo ir nori nuo to apsaugoti savo šeimas, vaikus.
– Kaip graikai reaguoja į pabėgėlių antplūdį?
– Didžioji dalis graikų juos palaiko, bet be abejo yra ir tokių, kurie reaguoja neigiamai.
Deja, kol kas nėra sprendimo, kaip integruoti tuos žmones. Manau, kad jie ilgam liks gyventi pabėgėlių stovyklose, kur sąlygos nėra labai geros.
– Ką dabar fotografuojate? Gal kuriate naują ciklą?
– Dabar fotografuoju tai, kas lieka po emigrantų. Tiesiog vietas, kuriose jie laikinai gyveno, bet be žmonių. Palapinės, drabužiai, šiukšlės ir pan.
***
A. Tzortziniui ne kartą teko atsidurti karščiausiose pasaulio kraštuose. Jis fotografavo žemės drebėjimo nuniokotą Haitį, karinį konfliktą Libijoje, neramumus Egipte ir krizės krečiamoje Graikijoje, karo nuniokotą Gruziją.
