Nors retai tenka pabūti liudininke, kai žmonės skiria savo asmeninį laiką pabėgėliams, viena iš tokių retenybių nutiko Valentinos, 82-jų metų Pabradės gyventojos, namo kiemelyje.
© Rasa Aliukonytė

Pasirodo, Valentina susidraugavo jau su antra šeima, apsistojusia pabėgėlių centre Pabradėje. Ją daugiau kaip mėnesį vis aplanko Mustafa – kurdas iš Turkijos – kartu su žmona Yildiz ir vaikais.

Mustafa pasakojo, kad eidamas pro šalį, pamatė, jog su skausmu veide šlubčiojančiai moteriai reikia pagalbos traukiant kibirą iš šulinio. Po kelių tokių pagalbos atvejų, Valentina pakvietė Mustafą ir jo šeimą į savo namus išgerti arbatos. Taip ši pažintis peraugo į kur kas daugiau. Mustafa nuolat kartojo, kad vaikai senelę laiko sava, nes ji atstoja jų pačių senelius, pasilikusius Turkijoje. O Valentina drąsiai vaikučius apkabina ir juos pabučiuoja tiesiai į lūpas.

Valentina teigė, kad su šia turkų šeima ją supažindino Ania iš Ukrainos, kuri kažkada taip pat gyveno pabėgėlių centre. Graudžiai prisiminusi draugystę su Ania, Valentina pasakoja, kaip paskutinį kartą atsisveikindamas Anios vyras raudojo ją apsikabinęs.

Tačiau Mustafa sako, kad jis nepažinojo Anios, ir galvoja, kad galbūt Valentina kalba apie Nastią su šeima, kurie išties gyveno pabėgelių centre Pabradej, bet paskui paliko Lietuvą. Taip pat jis mane patikina, kad niekas jų nesupažindino. O aš Mustafai padedu suprasti, kaip iš tiesų tariamas vardas „Valentina,“ nes dėl kalbos barjero jam iki šiol jis buvo neaiškus.

Kad ir kokia jų tikroji pažinties istorija, kad ir kaip keblu jiems viską tiksliai vieniems apie kitus yra suprasti, matau, kad tai jiems – visai ne kliūtis džiaugtis vienas kito draugija. Mes kartu ėjom į parduotuvę apsipirkti, klausiau pasakojimų apie daržų tvarkymus ir malkų kapojimą.

Valentina guodžiasi: savi nepadeda, o svetimi – štai tau. O Mustafa prideda, kad atradus šį nuoširdų kontaktą jo šeimos dienos tapo visiškai kitokios. Dabar jaučiasi kažkam reikalingi, laukiami, turi patys ko laukti. Jis užsimena, kad jeigu gautų leidimą gyventi Lietuvoje, pakviestų ir Valentiną gyventi su jo šeima.

Valentina išsikalbėjo, kad iš artimiausių giminaičių ji teturi dvi brolių dukras – vieną gyvenančią toj pačioj Pabradėj, o kitą – Vilniuje. Bet iš dramomis apipintų šeimos istorijų peršasi išvada, kad nei su viena iš giminaičių Valentinos ryšiai nėra artimi. Galbūt dėl to aš pajutau, kaip ypatingai ji vertina kitų žmonių dėmesį ir pagalbą, nesvarbu kas jie ar iš kur. Matydama mane pirmą kartą, lyg jau žinodama, kad ir manęs trūks, ji klausė manęs: „Kada vėl atvažiuosi?“

Pastebėjau, kad Valentinos kilimai tarsi be dulkelių, namai ypač tvarkingi, tad pradėjau stebėtis jos „apsisukimais“, ypač, žinant, kad vien į mano mašiną įkelti koją jai užtruko apie minutę laiko. „O kaip jūs taip susitvarkot?“, – klausiu. Valentina prasitarė, kad jos kaimynai taip pat nuolat padeda namų ūkyje. Bet taip pat pridūrė, kad šie mėgsta patarinėti apie ją lankančius svečius iš Turkijos: „Tu tik žiūrėk.“

Tie perspėjimai, matyt, nenueina perniek, nes tik pasigedus savo rankinės ji skuba klausti „Gde maja sumka?“ (kur mano rankinė – iš rusų k.). O mane patikina, kad ji kol kas dar nieko nepamiršta.

Kai didelė visuomenės dalis teikia pirmenybę skeptiškumui, nepasitikėjimui, matyti, kad Valentinai pirmenybė yra kitokia – „suteikti šansą“. Ji nė kiek nedvejodama vertė mus visus jaustis savais, tarytum namuose, nors mane ir „Erasmus“ studentą Enginą Cetinkayą, kurį pažinojo Mustafa, matė pirmą kartą. Kadangi pačiai buvo sunku vaikščioti, Valentina kantriai nurodinėjo, kur kokį stalčių atidaryti, kur surasti stalo įrankius, siuntė į virtuvę atnešti stiklinių, nors ant stalo pastatėme plastikines, pirktas parduotuvėj. Į mūsų išreikštas abejones „ar verta“, ji griežtai atsakė: darykit kaip reikia. Tarsi primindama, kad jos namų tradicijos yra visiems vienodos.

O kadangi mes visi nebuvome alkani ir beveik nepalietėm vaišių, Valentina ėmė teirautis Mustafos: „Ar valgei šiandien?“. O Mustafai pasakius, kad jis valgė namie, Valentina paprieštaravo, kad ten kur jis gyvena nėra namai.

Mustafa telefone rodydamas savo kūrybos baldus, nostalgiškai pasakojo, kaip matydamas Lietuvoje esančią medžių gausą jis įsivaizduoja save vėl užsiiminėjantį baldų verslu. Mat savo gimtinėje jam ypač gerai sekėsi retro baldų gamyba. Tačiau tiek baldai, tiek namai buvo suniokoti arba sudeginti. Mustafa paaiškino, kad tokia yra turkų valdžios strategija – versti kurdus judėti iš savo gimtų žemių giliau į Turkiją (ar kažkur kitur), taip susilpninant kurdų siekį išlaikyti identitetą bei galimybę siekti nepriklausomybės.

Galima pamanyti, kad Valentinos istorija tėra pavyzdys, kaip žmonės, kuriems teko pradėti gyvenimą svetur, gali susidraugauti. Bet galbūt tai yra ir apie tai, kaip vietoj ksenofobijos, atsiribojimo nuo to, kas keista, kitokio ar nežinomo, pasirenkamas smalsumas, nes tai suteikia šansą draugystei, o galbūt lemtingam ir prasmingam gyvenimo posūkiui.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Skaudžią tiesą apie tėvus sužinojo tik sulaukęs pilnametystės (7)

Iki 18-os jis naiviai tikėjo, kad abu tėvai žuvo katastrofoje ir jokių giminių nėra....

Norintys pasinaudoti valstybės parama būstui turėtų paskubėti (4)

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skaičiuoja, kad šiemet finansine paskata pirmajam...

Lietuvoje siaučia audra – užfiksuoti pirmieji padariniai tūkstančiai žmonių liko be elektros (311)

Šiandien Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos apsaugos ministerijos išplatino...

Aižėja „valstiečių“ vienybė: bendražygiai šiaušiasi prieš Karbauskį (358)

Mokesčių reforma ir naujas parlamentinis tyrimas – du slenksčiai, už kurių kliūva...

Prabilo dukrą Gražuliui pagimdžiusi palangiškė: visas meilumas dingo man pastojus (1310)

„Kai buvau penktą mėnesį nėščia, jis atėjo pas mane į darbą ir padėjo tris tūkstančius,...

Orai: savaitgalio orai nei iš tolo neprimins tos vasaros, prie kurios pripratome (5)

Paskutinės šios savaitės dienos neprimins prieš tai karščiu alsavusios vasaros – bus vėsu ir...

Fantastiškai atakavę kroatai sutriuškino Argentiną (237)

Pasaulio čempionate ketvirtadienį vakare futbolo gerbėjus kaustė D grupės rinktinių –...

Šio jauno vyro darbą daugelis laikytų košmaru: papasakojo, ką tenka patirti (15)

„Jaunas, bet profesionalus“, – taip Mindaugas Maslauskas yra apibūdinamas žmonių, kurie jį...

Myliu vyrą, bet be meilužio – niekaip... (141)

Niekada nemaniau, kad ištiks tokia bėda, bet gyvenime būna visko. Iš vienos pusės, jaučiuosi...

Moteris pasidalijo karčia patirtimi, kaip įkliuvo sukčiams: likau ir be prekių, ir be pinigų (14)

Į Delfi redakciją kreipėsi mama, kuri tikėtina, kad nukentėjo nuo internetinių sukčių. Moteris...