Pirmą kartą Danutę Dirginčiūtę scenoje išvydau būdamas trečiokas. Tėvas kartą vežėsi į Kauną ir nuvedė parodyti „tą smetonišką teatrą“.
Danutė Dirginčiūtė
© KVMT
Bilietus gavome tryliktoje, paskutinėje parterio eilėje (po 1980 m. rekonstrukcijos, įrengus garso ir apšvietimo ložes, parteris sutrumpėjo iki 11 eilių). Įsiminė teatras – ypač jaukios kamerinės erdvės ir efektingi vyšniniu pliušu apvilkti masyvūs architekto V. Dubeneckio projektuoti baldai (rekonstravus kai kurie kažkodėl atsirado Vilniaus arkikatedros zakristijoje, kiti – dar kažkur; teatre tų baldų neliko).

Scenoje tą vakarą rodė „Vienos kraują“… Strausso valsai, puošnios, nėriniuotos, bet stilingos Eldoro Renterio dekoracijos… Aldona Mikšytė, Zuzana Masiulevičiūtė, Aloyzas Domeika, Vytautas Blažys, Kazys Mikalauskas – toks tuomečio „Vienos kraujo“ ansamblis, kuriame išsiskyrė Danutės Dirginčiūtės sukurta Grafienė Cedlau. Aukštas luomo supratimas, sceninė elegancija, gerai moduliuotas balsas prozoje ir malonus vokalas, galop švytinti šypsena – visa tai kritikų ir kolegų apie ją – DD.

Kauno operetės scenoje nuo 1966 m. solistė sukūrė per šešiasdešimt vaidmenų: Silva, Marica, Eliza, Anzelė, Hana, Safi, Marcelė, Viktorija… Kai kuriuos (Hana ir Silva) net kelis kartus. Kiekviena herojė Danutei nešė savo laimę. 1973 m. už Odetės vaidmenį Kálmáno operetėje „Bajaderė“ dainininkė tapo Lietuvos kūrybinio jaunimo apžiūros laureate, po „Maricos“ premjeros 1977 m. atėjo nusipelniusios artistės vardas, o 1996 m. D. Dirginčiūtė tapo pirmąja „Kristoforo“ operetės nominacijos laureate už Viktorijos vaidmenį Abrahamo operetėje „Viktorija“… DD pažįsta net nė karto nesilankę teatre. Televizija užfiksavo „Maricą“ ir „Vienos kraują“.

Pastaraisiais metais operetės fanai DD scenoje mato rečiau nei norėtų, bet pati solistė kupina noro kurti, o ir Kauno muzikinio teatro vadovas žada, kad „žiūrovai neliks be savo pamiltų vyresnės kartos solistų“. Primadonos pasirodymai visad publikos laukiami festivalyje „Operetė Kauno pilyje“ ir palydimi šūksniais bravo…

(Šįmet už Kunigaikštienės Kudenštain vaidmenį I. Kálmáno operetėje „Grafaitė Marica“ Danutė Dirginčiūtė pelnė „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausia antraplanio vaidmens atlikėja – Red. past.)

– Naujienų agentūros, anonsuodamos jūsų pasirodymus, pabrėžia išskirtinę sceninę aurą, įtaigą ir žavesį. Ko čia daugiau – prigimties, individualaus darbo ar režisierių ir scenos partnerių įtaigos?

– Man atrodo, prigimties ir sėkmės. Kažkas būna įgimta, atsinešta, išsvajota…

– Tai gal jau būdama dešimtmetė mergaitė svajojote tapti aktore?

– Visos mergaitės svajoja būti aktorėmis, žvaigždėmis, bet galimybių nebuvo. Maniau, kad man tai tikrai nepasiekiama. Bet atsitiktinumo dėka slaptos svajonės išsipildė. Buvau baigusi ekonominę mokyklą ir Skaudvilėje dirbau valdišką statistikės darbą. Kaip tik iš tremties grįžo mano mamelės draugas Kazimieras Liekis. Jis ir priėmė mane į savo ansamblį dainuoti ir šokti. Nelimpa, sako, Danute, tau tie skaičiai... Nuvažiavau į Kauną ir pradėjau mokytis J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Tai buvo lemtingas posūkis. Kai buvau ją bebaigianti, Kauno muzikinio teatro solistas Gediminas Šmitas patarė išbandyti jėgas teatre. Pirmas vaidmuo buvo Flora „Traviatoje“. Netrukus atvažiavo į Kauną iš Estijos režisierius P. Miagi statyti J. Strausso „Vienos kraują“, skyrė Grafienės vaidmenį… Po to ir pasipylė aristokračių personažai. Publikai jie patiko – kiek laiškų, atvirukų, šiltų žodžių… Iki šiol.

– O šiandien kurį režisierių, dirigentą ar scenos partnerį norėtumėte išskirti?

– Kiekvienas režisierius ar dirigentas davė savo… Vienas manęs nemėgdamas gal davė daugiau negu tas, kuris mane mėgo. Kai tave myli, tavimi tiki, gali kalnus nuversti – tavyje mato… O jeigu tavęs nemyli, nemato, tai gali stengtis kiek tik nori – nieko iš to nebus… Scenos partnerius myliu visus.

– Dideli ir maži vaidmenys – visi vienodai svarbūs. O gal manote kitaip?

– Turbūt mes visi pasakysim, kad nėra mažų vaidmenų. Visi yra dideli, jeigu atiduodi save, bandai pamilti, pateisinti vaidmenį. Deja, turėjau mažai subretinių, žaismingų, nedidelių partijų. Visuose vaidmenyse ieškau gero grūdo…

– Kad ir kaip būtų, operetės žiūrovai žino – jie būtinai sulauks laimingo finalo...

– Ne visada. Pavyzdžiui, P. Abrahamo „Viktorija“. Santykių trikampis. Viktorija pasilieka viena, kad išbandytų savo jausmus, o gal ir pasmerkia save vienatvei. Mano idėja pasirodė priimtina režisieriui ir gal netikėta žiūrovams, kurie trečiame veiksme jau tik ir laukia „lia-lia-lia“.

– Kálmánas, Leháras, Straussas – nesenstanti operetės klasika... Daug dainavote ir lietuviškuose B. Gorbulskio, A. Bražinsko, G. Kuprevičiaus miuzikluose. Solistai kartais skeptiškiau vertina lietuviškus scenos veikalus. O jūs?

Danutė Dirginčiūtė
© KVMT

– Lietuvaičių personažų nemažai. Kad ir panelė Renė, sauganti Maironį nuo Salomėjos Nėries kerų G. Kuprevičiaus operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“. Marcelė iš „Pagramančio šnekučių“ ar „Adomas nenori būti Adomu“ veikėjos artimos ir man nereikėjo jų „daryti“. Kartą režisierė Aurelija Ragauskaitė po „Vienos kraujo“ prasitarė: „Lengvai tau, Danute, išeina. Tik žengi į sceną ir tokia aristokratė – visi tau po kojų“. Tai man didžiausias komplimentas, juk esu iš kaimo kilusi ir nesigėdiju savo šaknų. Smagu, kad galėjau suvaidinti ir Grafienę, ir Elizą iš „Mano puikiosios ledi“.

– Kaip vertinate klasikinių operečių libretų perrašymus?

– Man atrodo, kad šito tikrai nereikia. Klasika turi likti klasika. Visi atsimins, visose knygose parašyta, kad „Grafe Liuksemburge“ Kunigaikštis skundžiasi nugaros skausmais – radikulitu, kad nešioja nosinaitę…Tiesiog tegu keičiasi atlikėjai, tegu įpučia naujų vėjų ir spalvų. Nesuprantu, kam mūsų teatre reikėjo apversti „Bajaderę“ aukštyn kojom? Vis lyginu šį pastatymą su puikios režisierės Vlados Mikštaitės pastatymu, deja, ankstesniojo naudai.

– Bet maestro Stasys Domarkas yra sakęs, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje operečių ir miuziklų libretai net specialiai perrašomi tam, kad publikos pamėgti solistai galėtų kuo ilgiau juos atlikti ir patogiai jaustis scenoje…

– Gal tai yra pasaulinės žvaigždės, dėl kurių verta tai daryti. Neįsivaizduoju, kam iš mūsų čia esančių taip vertėtų daryti. Čia reikalinga tik jaunystė. Gal Vokietijoje, Rusijoje yra kiek kitaip – labiau vertinami vyresni dramos ir operetės aktoriai. Jie turi savo nišą…

– Bet jūs bene vienintelė iš savo kartos gebėjote sustabdyti laiką! Kas padeda išlikti jaunatviškai – režimas, dieta, mankšta, o gal jogos pratimai ar plastinė chirurgija?

– Kaip viena operetės herojė sako: „Ankščiau mes buvome jauni ir sau patiem, ir svetimiem. Dabar mes esame jauni tik sau vieniem, tik sau vieniem…“ Labai dėkoju, jei mylinčios ir geros akys žiūri ir mato, kad dar dar…

– Somerseto Moemo apysakos „Teatras“ herojė Džulija Lambert spektaklio dienos rytą svaidydavo šluotą ir daužydavo lėkštes… Kokia Danutės Dirginčiūtės diena, kai vakare laukia pasirodymas scenoje?

– Spektaklio dieną viskas būna labai gerai, nes žinai, kad vakare – šventė. Viskas tarp kitko, viskas tarp kitko… Šventė prasideda su pirmais grimo potėpiais, derinamo orkestro garsais. Spektaklio šleifą parsinešu į namus. Kartais save analizuodama neužmiegu visą naktį ir, jei kas ne taip, tą šleifą nešioju iki kito spektaklio ir stengiuos pataisyti. Kartais pasitaiko suklupti toje pačioje vietoje… Gal reikli esu, bet taip būdavo ir tuomet, kai per savaitę tekdavo padainuoti keturias pagrindines partijas, pavyzdžiui: Safi, Maricą, Haną ir Kateriną iš V. Šebalino operos „Užsispyrėlės sutramdymas“. Operetės lengvumas tariamas, pvz., Kálmánas pučiamaisiais dažnai dubliuoja balsą…

– Ne tik dirbate, bet ir gyvenate tarp menininkų. Vyras – Albinas Tamulis –valtornininkas, nūnai vadovauja Muzikinio teatro pastatymų daliai, duktė – Aurelija Tamulytė – populiari dramos aktorė.

– Manau, tai gerai. Tai padeda drauge susikibti už rankų, suprasti iš pusės lūpų, užjausti ir mylėti. Jei turiu spektaklį, man tądien visi padeda, jei dukra – ji svarbiausias žmogus namuose. Neturime viršininkų, esame demokratiški.

– Jūsų talismanas, pomėgiai…

– Netikiu jokiais talismanais ir prietarais, pasikliauju tik darbu. Mano hobis – teatras. Kaip atsipalaiduoju? Gamtoje – miške, kalnuose, prie jūros. Svarbu buvimas kartu.

– Jūsų vyro laisvalaikis – tapyba, bet ir čia jis nepalieka savo Mūzos. Didžiausia jo drobė – Danutė Dirginčiūtė Grafienės Cedlau vaidmeny. Vis dėlto ką jums reiškia „Vienos kraujas“?

– Tai mano pirmas ir paskutinis klasikinės operetės artistės vaidmuo.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po Venckienės sulaikymo išplatintas jos sūnaus kreipimasis (173)

Ketvirtadienį pranešus apie buvusios teisėjos ir Seimo narės Neringos Venckienės sulaikymą JAV,...

Langaitis: nemanau, kad būsiu didelis praradimas (94)

Penktadienį konservatorius Tadas Langaitis savo socialinio tinklo paskyroje feisbuke pranešė...

Kuodis įvardijo, kokia bus esminė ekonominė problema po 10 metų (127)

XXI amžius gali Žemę, kaip žmonių planetą, pakeisti į Žemę, kaip robotų planetą, sako...

Venckienė įtariama trylika nusikalstamų veikų (426)

Čikagoje suimtą buvusią Seimo narę Neringą Venckienę prokurorai įtaria pagal trylika...

Per tėvų aplaidumą mergytė nugrimzdo į komą, nuteista motina įpareigota rūpintis vaiko sveikata (16)

Prieš pusantrų metų Gargžduose iki komos sumuštos vos dvejų metų mergytės gyvybę medikams...

Romualdas Žadeika iš „Achemos grupės“ atleistas neteisėtai (1)

Buvęs koncerno „ Achemos grupė “ generalinis direktorius Romualdas Žadeika iš koncerno...

Pasidalino, kuo maitina užsienio ligoninėse – kai kurios porcijos stebina (23)

Lietuvoje pradėjus vykdyti ligoninių maisto patikrinimus, paprašėme užsienyje gyvenančių ar...

Apie įtakingo asmens seksualinį priekabiavimą prabilo aktorius Brendanas Fraseris (4)

Į seksualinį priekabiavimą paskatinusių reaguoti judėjimų „#MeToo“ ir „ Time ’s Up“...

Išskirtinį meniu siūlanti Kauno užkandinė – iki šiol neatrasta vieta burgerių gerbėjams (27)

Kaune jau kelerius metus gyvuoja užkandinė pavadinimu „Kuhne“. Taip, kuhne . Iš tiesų,...