Praėjo beveik pusė amžiaus, kol nuskambėjo tiesa apie didžiulę operaciją „Enormoz“, kurią kuo puikiausiai įvykdė žvalgybininkai. Būtent dėl jos pasidarė įmanoma pagaminti atominę bombą tuometinėje SSRS, skelbia kultorologia.ru.

Slapti kūrimo darbai

Radioaktyvumo ir urano ypatumų tyrimai vyko nuo pat XX a. pradžios. Viso pasaulio mokslininkai aktyviai keitėsi pasiekimais, tyrimų rezultatus iš karto sužinodavo kolegos iš kitų šalių, juos publikuodavo profiliniuose leidiniuose, pranešimus skaitydavo mokslinėse konferencijose.

1939 m. pavasarį Londono žurnale „Nature“ buvo išpublikuotas straipsnis „Neutronų išlaisvinimas branduoliniame urano sprogime“. Jį parašė trys mokslininkai – Levas Kovarskis, Jeanas Fredericas Joliot-Curie ir Hansas von Halbanas.

Paaiškėjo, kad atominę energiją galima panaudoti ne tik taikiems tikslams. Kai J. F. Joliot-Curie užpatentavo atominio reaktoriaus ir atominės bombos brėžinius, kūrimo darbus iš karto įslaptino.
Paskutinis mokslinis straipsnis šia tema pasirodė 1940 m. birželį leidinyje „Physical Review“, o paskui net specializuotuose mokslo žurnaluose įsivyravo visiškos tylos etapas.

Tuo metu kitose šalyse irgi vyko darbai atminės fizikos srityje, tačiau tyrimų medžiagos nebepublikavo. Amerikiečių mokslininkai paprašė vyriausybės paramos, kuriant atominę bombą. Vakarų Europoje ir JAV visi darbai buvo vykdomi visiškai slaptai, o žiniasklaidoje draudė net minėti žodžių junginį „atominė energija“.

Duomenų rinkimas

Pirmą kartą į tai atkreipė dėmesį Sovietų Sąjungos mokslinės ir techninės žvalgybos vadovas Leonidas Kvasnikovas, o jo spėjimus patvirtino Niujorke gyvenęs [sovietų šnipas] Haikas Ovakimianas – jis pranešė, kad absoliučiai nematyti publikacijų apie tyrimus.

L. Kvasnikovo iniciatyva, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir JAV gyventojams išsiuntinėjo direktyvas, nurodančias nedelsiant pradėti ieškoti mokslinių centrų, kuriuose kuriamas atominis ginklas, taip pat užtikrinti patikimos informacijos apie šią problemą gavimą.

Operaciją pavadino „Enormoz“. Prieigą prie jos turėjo labai nedidelis asmenų ratas – jam priklausė SSRS užsienio žvalgybos vadovai, užduotį vykdantys rezidentai ir vertėja.

Jau 1941 m rudenį į Centrą ėmė siųsti duomenis apie tai, kad atominio ginklo kūrimas Anglijoje ir JAV jau įgavo visiškai realius kontūrus. Britų ir amerikiečių mokslininkai suvienijo jėgas atominių tyrimų srityje. O dėl nuolatinių grasinimų subombarduoti Didžiąją Britaniją atominius objektus ketino statyti Amerikoje.

Jau 1942 m. pradžioje prie Taganrogo sulaikė belaisvį, tarp kurio daiktų rado sąsiuvinį su užrašais apie vokiečių planus kurti ir naudoti atominį ginklą. Sulaikytas vokiečių karininkas atliko karinę tarnybą inžinerijos daliniuose ir anksčiau akivaizdžiai buvo susijęs su moksliniais tyrimais. Fronto žvalgybos požiūriu keistus užrašus perdavė Gynybos pramonės liaudies komisariatui, o iš ten jie pateko į Gynybos valstybinio komiteto (tuometinio vadinamojo) įgaliotinio Sergejaus Kaftanovo rankas.

Remiantis visais gautais duomenimis, buvo parengtas specialusis pranešimas Josifui Stalinui, kurį pasirašė L. Berija. Jame siūlė sukurti patariamąją instituciją prie Gynybos valstybinio komiteto, kuri organizuotų ir kontroliuotų atominio ginklo sukūrimo Sovietų Sąjungoje darbus.

Sėkminga operacija

Beveik metus visa užsienio žvalgybos rezidentų renkama informacija buvo kaupiama specialiosiose tarnybose SSRS Mokslų akademijos specialiajame skyriuje.

Tačiau fizikų prie tų duomenų niekas neleido. Jau 1942 m. lapkritį buvo priimtas sprendimas parodyti duomenis mokslininkams. NKVD asmeniškai patvirtino Igorio Kurčiatovo kandidatūrą, kuris jau siūlė naudoti naujame atominiame reaktoriuje grandininę reakciją.

Vis tik realius duomenis iš amerikiečių atominių tyrimų centro gavo tik 1943 m., kai į JAV iš Didžiosios Britanijos išvyko mokslininkų grupė, turėjusi dalyvauti, kuriant atominę bombą. Grupėje buvo ir vokiečių komunistas ir politinis emigrantas Klausas Fuchsas. Jis tapo pagrindine figūra, kurios dėka sovietų žvalgyba gavo vertingos informacijos Los Alamose, kur buvo įsteigtas slaptas centras.

SSRS slaptųjų tarnybų rankose atsidūrė tūkstančiai techninių konstrukcijų ir paties atominės bombos veikimo principo aprašymų puslapių. Be to, Sovietų Sąjungoje atsirado vertingiausių medžiagų, naudojamų ginklo gamybai, pavyzdžių.

Visas medžiagas kruopščiai studijavo Igoris Kurčiatovas. Žvalgybininkai rinkdavo ir perduodavo informaciją mokslininkams, o duomenis gaudavo ne tik iš JAV, bet ir iš kitų šalių, kur vyko atominio ginklo kūrimas.

Tyrinėdami duomenis, sovietų mokslininkai turėjo galimybę išanalizuoti užsienio mokslininkų tyrimų rezultatus ir sukurti savą atominės bombos kūrimo koncepciją, kuri ir buvo išbandyta 1949 m. rugpjūčio pabaigoje. Paminėtina, kad be užsienio žvalgybos įsikišimo sovietų mokslininkų kelias galėjo būti kur kas ilgesnis, nes šalis buvo išvarginta karo. O trikdžiai, sprendžiant tokį svarbų klausimą, galėjo baigti Sovietų Sąjungai gana liūdnai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (42)