aA
Praeityje garsi irkluotoja, 2000-ųjų metų Sidnėjaus (Australija) olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja Birutė Šakickienė (44) prisimena laikus, kai tarptautinėse varžybose vieną po kitos skynė pergales, aukojosi, kad pasiektų maksimalų rezultatą ir niekada nesusimąstydavo apie tai, kaip profesionalus sportas atsilieps sveikatai po daugelio metų...
© Shutterstock nuotr.

Birutė, anot jos pačios, „arkliškų krūvių“ įtaką ėmusi jausti iškart, kai tik 2004-aisiais baigė sportinę karjerą. Tai ko, girdi, tikėtis dar po metų, kitų?

Vis dėlto B. Šakickienė – optimistė iš prigimties, o toks nusiteikimas jai išties palengvina bendrą savijautą. „Jei tik ir sekčiau, kur suskaudo, kurioj nugaros dalyje nudiegė ar kuri ranka nutirpo – tragedija būtų, - šypteli jau daug metų Kaune su šeima gyvenanti Birutė. – Nors kartais savijauta būna, švelniai tariant, nekokia, vis tiek save nuteikiu taip, kad tuoj pagerės, kad skausmas greitai praeis. Turi praeiti. Be vaistų neapsieinu. Bet jei dar paeinu savo kojomis, jei save apsitarnauju – ko daugiau reikia!“

Irklavimas – ne kiekvienos merginos jėgoms

Iš Zarasų krašto kilusi Birutė iki šiol prisimena, kaip ją, dar vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleivę, nusižiūrėjo iš Trakų internatinės sporto mokyklos atvykę treneriai.

„Jie po visą Lietuvą važinėdavo ir ieškodavo vaikų, kurie atitiktų tam tikrus irklavimo sportui keliamus reikalavimus, - pasakoja ji. - Mergaitės turėjo būti kuo aukštesnės ir stipresnės, o mieste tokių vargiai besurasi... Atkreipė dėmesį į mane – tada mano ūgis jau siekė 1,80 m, buvau nei per smulki, nei per stambi, ir pakvietė atvažiuoti į sveikatos patikrinimą. Nuvažiavau. Atliko tyrimus, patikrino fizinį pasiruošimą - kaip greitai bėgu, kiek štangos kilnoju, prisitraukimų padarau... Paaiškėjo, kad mano sveikata – geležinė.“

Gavusi kvietimą pereiti į sporto mokyklą, Birutė susinervino – nei tos ilgos siauros valtelės ją labai traukė, nei irklavimas, kaip sporto šaka, buvo įdomus.

„Bet nusprendžiau vis dėlto pabandyti. Ir kai pajaučiau, kad pavyksta pasiekti vis geresnių rezultatų, kai ėmiau gauti apdovanojimus – „užsikabliavau“, - tikina ji. – Ėmiau gyventi, galima sakyti, vien sportu - aukojau jam visą laisvalaikį, nuolat treniravausi, stengiausi iš visų jėgų. Irklavimas tapo tarsi mano gyvenimo būdu.“

Tada Birutė sakė net minties neturėjusi, kad visos jos pastangos treniruotėse ir varžybose, arba, kitaip tariant, organizmo alinimas, kada nors gyvenime gali atsiliepti. Ir anaiptol ne iš gerosios pusės. Bet tuo laiku jos svarbiausias ir vienintelis siekis buvo nugalėti.

Į valtį – po gimdymo

Kad Birutė Šakickienė irklavimo buvo tarsi pakerėta, išduoda kad ir tai, jog ji, 24 metų pagimdžiusi sūnų Gytį, netrukus išvyko į treniruočių stovyklą ruoštis olimpinėms varžyboms.

„Gyčiui buvo trys savaitės, o aš išvažiavau į Birštoną treniruotis, - puikiai prisimena ji. – Galite įsivaizduoti, kaip tada jaučiausi? Pienas bėga, vaiką pamaitinu ir – į valtį!“ Po mėnesio treniruočių moteris, kaip ir buvo suplanavusi, dalyvavo olimpinių žaidynių atrankoje – pritrūko metro, kad būtų patekusi į rinktinę... Tačiau didžiosios svajonės iš rankų ji nepaleido - įgyvendino po kelerių metų, Sidnėjuje.

Kad patektų į olimpiadą ir puikiai joje pasirodytų, Birutė, be abejo, beprotiškai daug dirbo, treniravosi. „Būdavo, per treniruotes patiriu skausmingą traumą – sukandu dantis, pakenčiu kelias minutes ir toliau dirbu, nemažindama krūvių, - pasakoja Birutė. – Jei skausmas stiprėja, gydytojai padaro tyrimus ir pakraupsta – tai meniskas įplyšęs, tai sąnarys pažeistas. O man – kad tik greičiau „paremontuotų“ ir į treniruotę išleistų. Esu paskaičiavusi, kad per sportinę karjerą pasaulį apiplaukiau tris kartus.“

Po Sidnėjaus olimpiados Birutė buvo užsibrėžusi kitose pasaulinėse sporto žaidynėse kovoti dėl dar aukštesnio apdovanojimo, tačiau šie siekiai, deja, taip ir liko neįgyvendinti. Jos porininkei Kristinai (Kristina Poplavskajai – aut. past.) apsisprendus sukurti šeimą ir išeiti iš didžiojo sporto, baigti profesionalios sportininkės karjerą netrukus buvo priversta ir Birutė.

Poilsio alkis

„Kai baigiau sportuoti, taip atsipalaidavau – gal pusę metų nieko nenorėjau, tik gulėti ir ilsėtis, - net pati stebisi Birutė. – Nors sakoma, kad ilgą laiką reguliariai sportavus, staiga nustoti treniruotis organizmui nėra gerai, aš, nežinau, ar teisingai padariau, ar ne – būtent su ta diena ir nustojau... Širdis, laimė, puikiai dirbo ir toliau, turbūt jau genuose tas užprogramuota, o štai sąnariai netrukus apie save ėmė priminti.“

Su sportine veikla nesusijusį darbą ėmusi dirbti Birutė Šakickienė kuo toliau, tuo labiau jautė skaudamas kojas, rankas, stuburą. „Būtent sąnariai - mano silpnoji grandis, - tvirtina buvusi sportininkė. – Kol buvau, kaip sakoma, „pačiame jėgų žydėjime“, nejaučiau didesnių negalavimų, bet baigus sportinę karjerą šita mano „silpnoji grandis“ ėmė vis stipriau reikštis.“ Žinia, iš sąnarių suformuotas ir stuburas, o jam irkluojant tenka ypač didelis fizinis krūvis. Birutė sakė net nežinanti, kiek stuburo išvaržų per šį sportą įsitaisiusi, bet tikrai – ne vieną ir ne dvi.

„Dėl to, kad pakenkti visi sąnariai, stuburas, negaliu dirbti jokio fizinio darbo susilenkusi, - apgailestauja Birutė. – Pakanka kelias sekundes pabūti pasilenkus į priekį – neįmanoma išsitiesti. Ir apskritai turiu nuolat saugotis – kartą po kineziterapijos pratimų kylant nuo kamuolio taip suėmė nugarą – galvojau, visam laikui liksiu suriesta – toks skausmas raižė!“ Birutei būtų sunku dirbti ir stovimą ar sėdimą darbą, nes, kaip minėta, sąnariai labai susidėvėję, vienos kojos kelis operuotas jau kelis kartus.

„Kai žinau, kokie mano sąnariai, džiaugiuosi, kad dar bent vaikštau, kad nereik palydovo ar lazdos, - šypteli Birutė. – Tegu kas kaip nori, taip kalba, bet profesionalus sportas sveikatai, organizmui – tikrai ne į naudą. Jis turbūt yra pats didžiausias sveikatos priešas. Tik gaila, kad, būdami jauni ir kupini jėgų, plėšomės iš paskutiniųjų, apie tolesnį gyvenimą ir sveikatą paprastai negalvojame.“

Pagarba – tik prisiminimuose

Birutė nė nesiginčija – daug sveikatos ji prarado gindama Lietuvos garbę. Tačiau jokios nuoskaudos dėl to nejaučia. Tik esą norėtųsi, kad bent jau tarptautinių sporto varžybų medalininkai, buvę olimpiečiai, baigę sportinę karjerą nebūtų taip greitai pamirštami.

„Štai dabar skaitau apie mūsiškę plaukikę Rūtą Meilutytę – kokia ji šaunuolė, kiek daug pasiekė ir dar pasieks... Bet, pagalvoju, ar ją kas prisimins po dešimties, dvidešimties metų? – susimąsto Birutė. – Nenoriu nieko išskirtinio, tik, manau, Olimpinis komitetas galėtų tokiais sportininkais nuolat rūpintis ir jiems išėjus iš didžiojo sporto.

Pavyzdžiui, suteikti kvalifikuotas medicinos paslaugas, tarpininkauti, jei reiktų, dėl skubesnio operacinio gydymo ir panašiai.“

Tiesa, Birutė ir dabar medicininėmis paslaugomis nesiskundžia – ji prisirašiusi prie Šilainių poliklinikos ir, kai jau sunkiai ištveria nugaros bei sąnarių skausmus, visada gauna siuntimą į ligoninės stacionarą ar reabilitacinę gydymo įstaigą. Jei sanatorinį gydymą nors retkarčiais apmokėtų Olimpinis komitetas, Birutė būtų be galo dėkinga.

Didžiausia vertybė – šeima

Birutė mūsų pokalbio metu ne kartą pabrėžė, kad didžiausia vertybė jai – šeima: vyras Audrius (valstybės tarnautojas) ir du vaikai – pirmokėlė Ugnė ir kineziterapiją kolegijoje studijuojantis sūnus Gytis, kuris mamai jau ne kartą padaręs puikų atpalaiduojantį masažą... Moteris prisipažįsta iki šiol viduje jaučianti širdgraužą, kad būtent sūnui Gyčiui, kuriam dabar jau dvidešimt metų, skyrė kur kas mažiau dėmesio nei mažajai Ugnytei.

„Kai gimė Gytis, kopiau sportinės karjeros laipteliais, todėl negalėjau jam skirti daug laiko, - atvirauja ji. – Labai prastai dėl to jaučiausi... Todėl kai 2004 metais gimė Ugnytė, jai tarsi kompensavau tą laiką, kurio nepraleidau su sūnumi. Ir į muzikos mokyklą dukrelę vežioju, ir į plaukimo treniruotes.“

B.Šakickienė niekur nedirba, gyvena iš mokamos sportininko rentos. Tai nėra labai dideli pinigai, bet prabangoje nesimaudančiai buvusiai olimpinių žaidynių medalininkei daug svarbiau yra dvasinės, ne materialiosios, vertybės...

Dosjė:

Birutė Juozėnaitė – Šakickienė gimė 1968 m. lapkričio 26 d. Jadaugių kaime, Zarasų rajone.

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius
Tarptautinės kategorijos irkluotoja, daugkartinė TSRS ir Lietuvos čempionė, įvairių tarptautinių varžybų prizininkė, 11 kartų dalyvavo pasaulio čempionatuose, Sidnėjaus (Australija) olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja (2000 m.).

Irklavo nuo 1983 m etų iki 2004 m.

Moto: „Nėra žodžio „negaliu“ yra žodis „reikia“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Apkartusi „svajonių Australija“: tolimą šalį pasiekia jau gerokai papurtę piniginę, bet tai būna dar tikrai ne pabaiga

„Svajonių Australija “ – taip vadinasi tinklapis, kurį atsiverčia dažnas, svajojantis apie...

Indrė Makaraitytė. Vaizdas pro Paryžiaus taikos forumo langą: Kremliaus troliai ir nesulijęs Putinas (62)

„Kodėl Macronas neįsakė išsklaidyti lietaus debesų ? Susikvietė viso pasaulio lyderius ir...

Šalia verslo centro nenorintys gyventi vilniečiai liko it musę kandę: į jokius pasiūlymus atsižvelgta nebus (37)

Sėlių g. 29 namo gyventojai su nerimu laukia priešais juos esančio sklypo likimo. Šiuo metu ten...

Nufilmavo įžūlų „Opel“ vairuotojo manevrą: pėstieji vos spėjo pasitraukti iš po ratų (9)

Raudonas šviesoforo signalas – nė motais. Panašu, tokiu devizu vadovavosi melsvo „ Opel “...

Sukrečianti byla: moteris dvejus metus slėpė vaiką automobilio bagažinėje (3)

Prancūzijoje, Tiulio mieste teisiama 50 m. Rosa Maria Da Cruz. Ji kaltinama slėpusi kūdikio...

Į išskirtinį Lietuvos miestą plūsta nostalgijos išsiilgę turistai: vienas žmogus palieka po maždaug 40 eurų (1)

Vasaromis Klaipėdos senamiestyje dažnai išgirsi užsienio kalba įspūdžiais besidalijančius...

Theresai May – skaudūs smūgiai: pasitraukė jau penki ministrai nuolat atnaujinama (70)

Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May ketvirtadienį patyrė itin skaudų smūgį,...

Užmigę vagys Jonavoje buvo sulaikyti greičiau, nei pastebėta pati vagystė

Antradienį, lapkričio 13 d., apie 9 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Kauno...

Priverstinis eilių mažinimas poliklinikose ir konsultavimas telefonu: kas gresia? (28)

Eilės poliklinikose, norint užsirašyti arba patekti pas gydytoją, matyt, ne tik kad erzina...

„Ekoagros“ įklimpo Ukrainoje – veikla stabdoma (2)

Trečiadienį „ Ekoagros “ kreipėsi į Europos Komisiją ir paprašė patikslinti, kokia sankcija...