Geltonoji spauda noriai aprašydavo nusikaltimus. Nusikaltimai buvo nušviečiami bulvarinėje spaudoje su sensacingomis detalėmis. Leidinys „Iliustruotosios policijos naujienos“ kainavo pensą. Tai buvo savaitinis leidinys, kuriame aprašomi nusikaltimai, nelaimės ir visuomenės skandalai. Skaitytojams būdavo pateikiamos išsamios, iliustruotos nusikaltimų scenos ir ataskaitos apie policijos neveiksmingumą. Džeko Skerdiko istorija per ketverius metus po paskutinės žmogžudystės buvo nušviesta 184 leidiniuose.
Metropoliteno policijos atsiradimas. Iki 1829 m. teisėsaugai trūko organizuotumo. XVIII ir XIX amžiais, Londonui išsiplėtus, iškilo klausimas, kaip palaikyti mieste tvarką ir saugumą? 1812 m., 1818 m., 1822 m. Parlamento komitetai vis svarstė ir nagrinėjo nusikaltimų ir tvarkos įvedimo temas. Tai truko iki 1828 m., kuomet Robertas Peel’as įsteigė komitetą, buvo sukurtas policijos įstatymas ir įsteigta organizuota policijos tarnyba Londone. 1829 m. buvo įkurta Metropoliteno policija, kurios būstine tapo Scotland Yard’as.
Prireikė kelerių metų, kol jie sulaukė pripažinimo: keistos policininkų uniformos darė juos panašesnius į parkų prižiūrėtojus, nei į teisėtvarkos saugotojus. Jie vaikštinėjo po patruliuojamą teritoriją su savo kepurėmis ir mėlynais, apgludusiais, įliemenuotais paltais, ginkluoti vien trumpomis lazdomis. Tačiau nepaisant nieko, Londonas reorganizavo policijos pajėgas į naujovišką policijos modelį.
Tvarka buvo įvesta. 1839 m. Metropoliteno policijos aktas suteikė policininkams plačius įgaliojimus. Net maži berniukai galėjo būti sulaikyti už lanko ridenimą lazda ar už beldimą į duris. Gatvės muzikantas galėjo būti suimtas už grojimą. Londonas tapo saugesniu miestu. 1851 m. Didžiosios parodos oponentai pranašavo, kad ši paroda pritrauks nusikaltėlius, žudikus ir revoliucionierius iš visos Europos. Tačiau buvo suimta tik 12 kišenvagių.
Į teismus pirkdavo bilietus. Bylų tyrimai retai kada trukdavo ilgiau nei dvi dienas. Žmonių domėjimasis procesais, pakurstytas populiariosios spaudos, buvo itin stiprus. Bilietus į procesus gaudavo tik tie, kurie pažinojo tinkamus žmones, – diplomatus ar madingąsias ponias. Teismo salė būdavo perpildyta.
Novatoriški kalėjimai – panoptikumai. Ko galima tikėtis po arešto? Labai niūri ateitis. Jeremy Bentham’as, britų filosofas utilitaristas, teisininkas ir socialinių reformų iniciatorius, sukūrė novatoriškus kalėjimus – panoptikumus. Panoptikumas – totalaus kalėjimo architektūros modelis. Žvaigždės formos pastatas su radialiniais sparnais, suplanuotas taip, kad dienos šviesa ir grynas oras pasiektų kiekvieną celę, o dar svarbiau, kad prižiūrėtojai galėtų matyti kiekvieną sparną iš savo bokštelio esančio centre.
Tai buvo neabejotinas senų viduramžiškų kalėjimų patobulinimas. Bentham’o pirmasis kūrinys – Millbank kalėjimas, buvo pastatytas 1821 metais. 1842 m. šiaurinėje Londono dalyje buvo pastatytas pusiau radialinio plano Pentonville kalėjimas. Kiekvienas kalinys turėjo savo celę, kurioje galėjo ir nusiprausti, ko nūdienos auklėtiniai perpildytose įkalinimo įstaigose galėtų pavydėti, tačiau jie nepavydėtų tuometinio kalėjimo režimo, kuris buvo vadinamas „atskira sistema“.
Ji visiškai atimdavo iš kalinio bet kokį bendravimą: uždarytas į vienutę, išskyrus trumpus mankštos laikotarpius, kalbėti – draudžiama. Buvo tikima, kad privaloma tyla suteikia kaliniui galimybę apmąstyti praeities klaidas ir tokiu būdu priartina jo moralinį tobulėjimą. Nenuostabu, kad šiuose kalėjimuose būdavo daug savižudybių.
Laivai – kalėjimai. Hulk’ai (The Hulks) – tai nebetinkančių plaukioti laivų korpusai. Ėmus trūkti įkalinimo įstaigų – kaliniai būdavo perkeliami į provincijos kalėjimus arba… ko jie labiausiai bijojo, į „hulk’us“. Hulk’ai buvo jau nebeeksploatuojami karo laivai, išmetę inkarus Woolwich dumble. Juose buvo tamsu, drėgna ir pilna parazitų. Nors keletui kalinių vis tik pavyko iš ten pabėgti.
Egzekucijos. Jos vis dar buvo viešos. Liaudis važiuodavo stebėti vyksiančių mirties bausmių Thomas Cook ekskursiniais traukiniais. 1849 m. trisdešimties tūkstančių žmonių minia stebėjo garsių žudikų poros korimą. Tarp žiūrovų buvo ir Čarlzas Dikensas, kuris egzekuciją stebėjo iš namo priešais kartuves. Po to jis išsiuntė laišką „The Times“ pasmerkdamas viešų egzekucijų vykdymą bei jų pavertimą populiaria pramoga. Tačiau prireikė dar dvidešimties metų, kol korimai buvo perkelti už kalėjimo sienų.
Moterų teisės. Jei moteris ištekėjusi, viskas, kas jai priklausė iki santuokos, bei viskas, ką ji pelno po jos, buvo vyro nuosavybė. Skyrybas ji galėjo gauti tik atskiru aktu, Parlamento sprendimu, o tai labai brangiai kainavo. Situacija šiek tiek sušvelnėjo 1857 m. Vyras galėjo lengvai išsiskirti su žmona neištikimybės jam pagrindu. O ji turėjo įrodyti, kad jis yra kaltas dėl tokių nusikaltimų, kaip: žiaurumas ar neištikimybė, ir kažin ar jai po skyrybų bus leista rūpintis savo vaikais.
Teismo procesus plačiai nušviesdavo populiarioji spauda. Ištekėjusių moterų padėtis gerėjo palaipsniui. Nuo 1870 m. moteris jau galėjo pasilikti 200 £ savo uždarbio, tiek, kad šiaip taip galėtų pragyventi. O nuo 1884 m. gavo tokias pačias teises į turtą, kaip ir netekėjusi moteris, ji jau taip pat galėjo verstis prekyba ar turėti savo verslą. Pagerėjo ir teisė į vaikų globą, bet net iki pat 1923 m. vyras, įrodęs moters svetimavimą, galėjo su ja išsiskirti.
