Viliojo saldainiais ir bandelėmis
Tikriausiai visiems mums labiausiai įsiminė ankstyvojo pokario rinkimai. Kaime tai buvo neeilinis įvykis, mums, vaikams – didelė šventė, nes rinkimų dieną balsavimo punkte, buvusioje Šašaičių pradinėje mokykloje (dabar Plungės raj.), veikdavo parduotuvė, kurioje atėję balsuoti žmonės ir jų šeimų nariai galėdavo nusipirkti įvairių maisto prekių – duonos, saldainių, bandelių, rūkytos menkės ir kitų skanėstų. Tais laikais mūsų kaime parduotuvės dar nebuvo, tad šių prekių negalėjome nusipirkti, o miestas buvo toli, bet ir ten tada prie duonos nusidriekdavo didžiulės eilės, o čia staiga atveža kiek nori! Ir eilės nėra!.. Taigi šios prekės buvo didelis rinkėjų masalas. Ir kai kurie kaimo žmonės ant jo kibo.
Tuo tarpu jaunimą viliojo ne tik saldainiai ir bandelės, bet ir visą dieną ir naktį balsavimo būstinėje vykdavę šokiai, kuriems grojo kaimo kapela.
Tačiau ir šitokiu būdu valdžia ne visus priviliodavo. Mat, ankstyvuoju pokariu daugelyje apylinkių dar veikė partizanai, kurie stengėsi sutrukdyti tuos sovietinius rinkimus, tada vadintus balsavimu – jie apšaudydavo balsavimo būstines, ragino žmones neiti balsuoti, net surinkdavo iš jų pasus, kad rinkimų organizatoriai negalėtų atėjusių rinkėjų užregistruoti.
Saugodami rinkimų būstines nuo partizanų, jose budėdavo enkavėdistai ir stribai. Kartais kildavo tokie mūšiai, kad jie prie balsavimo būstinių turėdavo išsikasti net apkasus, viduje prie sienų sukrauti smėlio maišus. Taigi atmosfera rinkimų apylinkėse būdavo sudėtinga, kai kur grojo ne tik muzika, bet švilpė ir kulkos, sproginėjo granatos.
Bet rinkėjus gąsdino ne tik balsavimo būstinių aplinka – jie ir patys nenorėjo eiti balsuoti, nenorėjo rinkti valdžios primestų kandidatų – komunistų, bet kartu bijojo neiti balsuoti. Kad žmonės galėtų valdžiai pasiteisinti, partizanai patardavo sakyti, jog tai jie draudė, grasino neiti balsuoti. Taip daugelis ir darė – suversdavo kaltę partizanams.
Nesulaukdami rinkėjų, rinkimų organizatoriai su sargyba patys lakstė po kaimus ir ragindavo žmones balsuoti. Žinodami, kad agitatoriai patys gali atvažiuoti į namus, žmonės slėpdavosi, užrakindavo duris.
Štai kaip tiems laikams būdingą rinkimų situaciją savo prisiminimų knygoje „Partizanai“ aprašo Juozas Lukša-Daumantas: „Nutarėme išeiti iš miško ir užsukti į arčiausią trobeliūkštę. Čia tikėjomės patirti ir šios dienos nuotaikas bei padėtį kaime.
Kratydami nuo kojų sniegą, suėjome į vidų.. Prie stalo pietavo penkių asmenų šeima: tėvai ir trys nesiekę dešimties metų vaikai. Jų visų žvilgsniai bailiai nukrypo į mus.
– Skanaus! Tai kaip su balsavimu, draugai... Ar jau buvote, – vaidindamas bolševikų pareigūną, paklausė Kardas (...)
– Tai kad mes nieko apie juos nežinome... Seniūnas iki šiol nieko nepasakė, – nepakildamas iš už stalo, išstenėjo kokių keturiasdešimt penkerių metų vyriškis.
– Kaip nežinom?... Tiek kartų rengėm mitingus, aiškindami juos net iš Stalino konstitucijos, o jie vis savo – nežinom! – pakeltu balsu varė Kardas.
– Tai kad tiems mitingams vis laiko neturėjom... Buvome išvaryti į mišką valdžiai malkų kirsti. O moterys tai į tuos mitingavimus, tiesa, buvo nuvarytos, ale kol sugrįžo, tai ir užmiršo datą... (....) Argi jums jau taip svarbu tie mūsų balsai... Vis tiek išrinks ir be mūsų... Mes tų renkamų ponų nei matėm, nei pažįstam, kas jie per vieni, – delsęs vėl pradėjo šeimininkas.“
Toliau prisiminimų autorius pasakoja, kaip jis pradėjo landžioti po kamaras ir ten viename kubile rado jame susirangiusią senutę, šeimininkės motiną, kuri svečią palaikė sovietiniu aktyvistu ir manė, kad jis varys balsuoti... Kai ją radęs šis prisipažino, kad yra partizanas, tada ir senutė kitaip prakalbo, parodė, kad pečiuje nuo rinkimų agitatorių yra pasislėpęs ir senelis...
