Nijolė Oželytė – viena ryškiausių Lietuvos moterų. Buvome įpratę ją visur matyti ir girdėti vienų mylimą, kitų – ne. Kuo ši moteris dabar užpildo savo gyvenimą?
Nijolė Oželytė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Studijuoti aktorystės stojo paakinta draugės, o kiną dar vaikystėje pamėgo, nes jame taip gražiai buvo mirštama už tėvynę. Ilgai ji siekė vieną dieną tapti tokia kaip visos... Šiandien aktorė prisipažįsta, kad gyvenimas viską sudėliojo savaip, ir ji yra laiminga. Tik tą suprasti prireikė nei daug, nei mažai – penkiasdešimt metų tarp žmonių ir trejų metų vienatvės.

Kas turėjo įvykti jūsų gyvenime, kad vienu metu staiga dingote iš visuomenės akiračio – jokių interviu, jokių paaiškinimų?

Visą gyvenimą gyvenau atvirai, bent jau stengiausi taip gyventi. Man atrodė, kad žmonės turi žinoti, kas aš ir kokia aš. Tam, kad galėtų pasitikėti manimi ir tuo, ką darau. Nesvarbu, ar aš buvau aktorė, ar dirbau Seime. Tačiau vieną dieną mano atvirumas patyrė fiasko.

Ir ne dėl to, kad dažnai po savo atvirų išsipasakojimų žiniasklaidoje skaitydavau, kokia aš bjauri, net baisi, ir kaip manęs nekenčia. Juk ne mažiau buvo ir priešingų pasisakymų, tačiau ir vieni, ir kiti man padėjo suprasti, kad mano atvirumas niekam nereikalingas, nes ir mano gyvenimas nelabiau kitoks nei kitų. Supratau, kad mus vienas nuo kito skiria ne gyvenimo siužetai. Visi gyvename panašiai – gimstame, tuokiamės, pykstamės, taikomės. Visi kažkur skubame, visi senstame, visi mirštame. Mus skiria minčių eiga, tai, kaip mes tuos siužetus vertiname.

Bet daugiau nei trejus metus nekalbėjote iš viso. Tiesiog pradingote, užsidarėte...

Aš jau nuo dvejų metukų pradėjau savo visuomeninį gyvenimą. Mane nuo jaunų dienų rodė, spausdino. Visą gyvenimą, rodos, nieko nedariau, tik kalbėjau. Niekada nemėgau aktorės darbo.
 
Dažnai kildavo klausimų, ką aš dar moku be savo darbo? Ir tik nugyvenusi penkiasdešimt metų supratau, kad visgi kažką dar moku. Moku formuluoti tai, ką daugelis žmonių nelabai sugeba. Būsenas, jausmus man pavyksta sudėlioti į žodžius, sakinius.

Metams bėgant reikėjo pasitikrinti, kiek čia yra tiesos, kiek iliuzijų, todėl reikėjo pabūti vienumoje. Ne vienai tarp žmonių, o visiškai vienai. Ir dar reikėjo pasitikrinti, ar aš turiu priklausomybę nuo viešo gyvenimo, jeigu tiek metų jo nemėgdama visgi toje košėje viriau. Šiandien jau žinau, kad neturiu priklausomybės nei nuo viešo gyvenimo, nei nuo to, ką apie mane galvoja kiti žmonės. Tie treji su puse metų vienatvės buvo kur kas intensyvesni nei visi iki tol nugyventi. Iš pradžių jaučiausi savotiškai, kad nebereikia bėgti, skubėti.

Vėliau – 24 dienos bado. Reikėjo susivokti primityviai, fiziškai. Na, o tada kelionės po pasaulį. Visa tai tik dar kartą patvirtino, kad esu ufonautė, kuriai nėra su kuo kalbėtis.

Ar tai jūsų neliūdina?

Suvokimas, kad esu kitokia, buvo didžiausia vaikystės problema. Verkdavau, nes nesupratau, kodėl taip yra. Maniau, gal dėl to, kad ryža, gal, kad Oželytė. Labai norėjau būti tokia kaip visos.
 Trisdešimties perskaičiau V.Pasternako dienoraštį ir pagaliau atradau save: „Aš visą gyvenimą norėjau būti toks kaip visi. Ir visą laiką dienoraštyje rašydavau: „Nuo pirmadienio aš toks būsiu. Aš taip ir nesupratau, kad esu laimingas, nes esu kitoks.“ Kai aš tai perskaičiau, man pasidarė ramiau. Panašų ufonautą aš kažkada suradau savo vyro asmenyje, tačiau šiandien kalbėtis jau neturiu su kuo. Esu maksimalistė ir visiškai pritariu Omarui Chajamui, kuris rašė: „Tu geriau badauk, negu valgyk su bet kuo“.

Šitaip gyvenimas ir tampa ištisa vienatve. Man bendravimas visada buvo sunkus darbas. Vienintelis man priimtinas bendravimo būdas, kai žmogaus klausaisi lyg muzikos, o kalbėtis apie šį bei tą, apie materialius dalykus nesugebu. Aš net su savo vaikais negalėjau vien buitinių santykių aptarinėti. Mes kalbamės apie viską – meilę, mirtį, gyvenimą, bet ne apie kasdienes smulkmenas.

Net penkiolikai minučių aš nesugebu apsimesti, kad mane domina buitis. Galbūt todėl aš neturiu draugų. Tik vienintelę draugę Laimutę, bet ir su ja pasimatau vieną kartą per penkerius metus, nors to ryšio reikalingumą labai jaučiu. Daugiau nė vienas žmogus nepasakytų, kad jis yra mano draugas. Galbūt todėl aš neprigijau jokiose politinėse partijose, manęs negalima prikalbinti padaryti blogą darbą, niekas negali pasakyti, koks mano charakteris, niekas manęs nepažįsta.

Minėjote, kad nemėgote savo darbo, o juk daugelis jumis, puikia aktore, žavėjosi. Kodėl taip, jei darbas jums puikiai sekėsi?

Niekada savęs nevadinau artiste. Artistas priklauso nuo kitų žmonių vertinimo. Kai man reikėdavo pasakyti, kas aš, man neapsiversdavo liežuvis. Artistas – apsimetėlis. Aš negaliu ir nemoku nei apsimesti, nei meluoti. Man tai iš viso ne profesija. Galbūt todėl aš niekada nedirbau teatre. Su drauge padavėme pareiškimus į tuometinę konservatoriją, nes mums atrodė, kad aktoriams nereikia nieko daryti. Tu nieko daugiau nedarai, tik filmuojiesi, ir tave dar rodo kine...

Ar jums pavyksta išvengti melo?

Nesuprantu, kaip galima meluoti žmogui, su kuriuo turi kokių nors reikalų. Kartais mes meluojame dėl smulkmenų, patys to net nejausdami. Tai kitas dalykas. Bet kai tau meluoja žmogus apgalvotai, ir tu tai sužinai, pasijauti lyg pelkėje. Paskui jis gali visą gyvenimą sakyti tiesą, tačiau saugi nebesijausi. Ir tas nesaugumas užmuša. Kaip meilės vienintelis vaisius yra kantrybė, taip visos velniavos – melas. Melas man net sukelia nemalonius fizinius pojūčius. Gal todėl vyras žinojo visus mano įsimylėjimus. Sakydavo: „Na, na, vėl 20 centimetrų aukščiau žemės. Kas dabar?“ Ir aš jam papasakodavau, mat fiziškai aš visada jam buvau nuobodžiai ištikima.

Ilgai manėte esanti negraži. O vėliau esate pasakiusi: „Jei moteris negraži iki trisdešimties metų, vadinasi, Dievas jai nedavė grožio, bet jei moteris negraži ir po trisdešimties, vadinasi, ji pati kalta.“ Kaip jaučiatės šiandien?

Gražus gimsta tas, kuris nešiojamas ir laukiamas su meile. Vėliau mes, ypač moterys, negražumą stengiamės užmaskuoti. Tik gyvenimo saulėlydyje senuose veiduose nieko nebeįmanoma nuslėpti. Gyvenimo kokybė palieka žymes. Ir, žiūrėk, eina vienas šviesiu ir spindinčiu veidu, o kito veidą raukšlės sudarko taip, kad nemalonu žiūrėti. Senatvėje veide aiškiai pasimato, kiek tu mylėjai. Šiandien aš esu savo vaikų mylima ir gerbiama.

Aš visada mylėjau ir myliu žmones. Ir apskritai esu graži, mylinti ir verta meilės. Kai ryte pasižiūriu į savo fizionomiją, mane suima juokas. Per savo badavimus ir panašius eksperimentus aš sužinojau, kad mano kūnas yra ne aš, o tai, kas šalia manęs.

Tą dualizmą aš jausdavau jau vaikystėje. Mama eidavo iš proto, kai aš vis baksnodavau į kažkurią savo kūno vietą, klausdama, kur aš. Jau tada aš ir mano kūnas buvo du skirtingi dalykai. Dabar, kai jis sensta, pasižiūriu į save, vis labiau nepažįstamą veidrodyje, ir mane ima juokas, nes mintyse aš esu aukšta, laiba, graži, taigi aš kitokios savęs nepažįstu. Ir nebėra tų klausimų, to pasipiktinimo kaip jaunystėje, kada pasižiūrėjusi į veidrodį galvodavau: „Viešpatie, na ir drėbtelėjai tu man. Ryža, dar Oželytė...“

Vėliau supratau, kodėl. Todėl, kad niekada neužsimirščiau šitoje meilių, seilių mugėje. Niekada gyvenime negalvojau, kad aš verta meilės. Tai, kad mane mylėjo mano vyras, kuris man atrodė dievaitis, o aš nieko verta šalia jo, leido man jaustis laimingai dvidešimt metų, nors namuose aš buvau žemiau žolės. Man buvo sakoma, kad mano uždirbti 100 rublių ne tokie verti nei jo uždirbtas vienas rublis, nes aš nieko naudingo nedarau, tik prieš kamerą užpakalį sukioju. Ir aš su tuo sutikdavau.

Vadinasi, santykis su meile toks pat negailestingas kaip ir su kūnu?

Meilė yra Dievo duota. O kitokių kontaktų su vyrais aš neturiu. Jei nėra tos kosminės meilės, aš negaliu prisiversti net išgėrus taurę šampano už rankų pasilaikyti. Beje, ir to paties šampano gerti negaliu, nes mane pykina, ir lubos pradeda suktis. Todėl esu laisva nuo visų seksų – patikimų, nepatikimų... O kadangi gatve einu be akinių, net nematau, kaip į mane reaguoja. Einu nepasidažiusi, ir man atrodo, kad manęs niekas nemato. Ir patikti aš niekam nebenoriu. Kam iki šiol nepatikau, tas neturi skonio. O kam patikau, mano palto spalva reikšmės neturėjo.

Prieštaraujate sau – esu verta, bet nenoriu.

Jaunystėje mes norime visiems patikti, o vėliau vis rečiau randame tuos, kurie patinka mums. Paskutinis mano atradimas – suvokimas, kad poravimasis yra ne sielos poreikis, o kūno. Kai kūnai susiporuoja, siela nutyla. Gyvenimo prasmė yra meilė? Jeigu reikėtų suskaičiuoti, kiek žmogus per gyvenimą myli, manau, nesuskaičiuotume daug metų, nes gana greitai meilę pakeičia savimeilė – tu pasižiūrėjai į kitą, tu nebemyli manęs... Paskui – tu knarki, man skauda galvą. Tai apie kokią meilę mes kalbame? Ir netiesa, kad be meilės nėra gyvenimo. Aš sakau: „Koks fantastiškas yra gyvenimas!“ Jis – vienintelis meilužis, kuris neapgaus, neišduos. Nei tu pavyduliauji, kad jis kitus myli. O jeigu dar pajunti, kad yra kitas toks ufonautas kaip tu... Visai nebūtinas seksas. Sėdi, į akis žiūri, nesąmones kalbi. Apie bet ką. Joks seksas neatstos dvasinės pilnatvės.

O svajonės?

Vaikystėje aš svajojau numirti už tėvynę. Savo svajonę prisiminiau, kai stovėjau Kovo 11 salėje, kylant trispalvei. O mano sutikti žmonės... Aš tai vadinu stebuklu. Buvau apsikabinusi su Dalai Lama, kalbėjausi su juo, dovanojau jam dovaną ir gavau iš jo. Tai yra vyriškiausias mano sutiktas vyras. Bendravau su Jonu Pauliumi II, su M.Gorbačiovu, net vadinau jį „jožiku“. Man teko vaidinti su garsiausiais aktoriais, garsesniais nei Holivudo – Batalovu ir Jankovskiu.

Mano noras ką nors nuveikti niekada nebuvo didesnis negu man siūlė gyvenimas, todėl tų norų ir neturiu. Nors... meluoju. Aš turiu norą. Noriu namelio kaime. Aš noriu sėdėti „ant gonkų“ ir spjaudyti saulėgrąžas. Mano kaimas turi būti tikras – su sodu, sijomis. Dar turi būti pečius, kur būtų galima kepti kugelį su kiaulės koja. Tai neturi būti vienkiemis, o senovinis kaimas.

Kodėl tuomet sugrįžote į televiziją?

Pavadinkime tai meilės aktu. Aš myliu žmones, bet nenoriu prisiliesti prie jų aktyviai, formuoti jų nuomonę. Dėl to esu labai skaudžiai nukentėjusi. Man žmonės nėra partneriai – kiekviena ryškesnė spalva juos gąsdina. Vos spėju suformuluoti mintį, kuri kažką prikelia iš kasdienio snaudulio, tuoj pasigirsta – „ji kontraversiška, skandalinga“. Netgi pasakyti, kad tau gera, negali. Viename interviu paminėjau, kad keliauju, ir iš karto klausimas – už ką keliauji, skraidai? Ne ką matei, ne kaip su rykliais nardei, o už ką. Lyg būčiau kalta, kad mano dukra dirbo stiuardese ir skrydžiai man buvo nemokami. Šiandien Saulytė nusėdo Portugalijoje. Šiandien jau mokami. Ar kažkam dėl to geriau?

Su savo kitoniškumu apsipratote būdama trisdešimties. Ką manote apie tai būdama penkiasdešimties?

Jeigu nebūtų buvę to nevisavertiškumo jausmo, kad negraži, kad ne tokia kaip visi, jausmo, kuris neleisdavo išsimušti talonėlio autobuse, nes mane išpildavo raudonis – juk stebi tie, kurie už mane protingesni, gražesni... Aš turėčiau būti dėkinga visiems, kurie mane žemino. Pirmiausia savo vyrui, gyvenimui. Tas žeminimas padėjo neužkibti už netikrų ir nesvarbių dalykų. Kai supranti, kad esi niekas, kad grožio fabrikai ne tau, pradedi ieškoti to, kas tau. Ir atrandi, kas nemirtinga. Atrandi Dievą ir tiesioginį kontaktą su juo, be tarpininkų. Didesnės motyvacijos būti nebėra. Todėl tas buvimas toks džiaugsmingas. Verki, kai pamatai lengvą debesį, malonią spalvą, išgirsti gražią mintį...

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: paskutinis gegužės savaitgalis bus pasakiškas (10)

Gegužė jau į pabaigą, o vasariška šiluma vis neatslūgsta. Artimiausiomis dienomis situacija...

Kas penktas suaugęs susiduria su dažnai nepastebima problema: įprastas sutrikimas – daugybės ligų priežastis (39)

Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos ( PSO ) duomenimis, bent 1 iš 5 suaugusiųjų vargina...

DELFI Agro eksperimentas: ar įmanoma provincijoje susirasti darbą daugiau nei už minimumą (272)

Vasaros sezonu norintys užsidirbti moksleiviai ar studentai dažnai traukia į užsienio šalis,...

Audringos abiturientų naktys: išnuomoti viešbučiai, pribloškiančios suknelės ir alkoholio paieškų maršrutai (200)

Vieni paskutines mokyklines šventes švenčia pompastiškai, kiti – kukliai, o treti traukia į...

Bičiuliui siųstas šakotis sugrįžo virtęs trupiniais (42)

Vilnietis Artūras susidūrė su kuriozine situacija – dar kovo mėnesį draugui išsiųstas...

Geriausios Lietuvos gimnazijos abiturientai pademonstravo paskutinio skambučio įvaizdžius (138)

Ketvirtadienio popietę paskutinio skambučio šventė vyko ir geriausia Lietuvos mokykla šįmet vėl...

Žinomų žmonių automobiliai turi vardus ir atspindi jų gyvenimo įpročius (29)

Ketvirtadienio vakarą žinomus žmones buvo galima sutikti ir automobilių švaros centro „Ainava"...

Legendinio ansamblio „Lietuva“ repeticija: ant scenos to niekada nepamatysite

Stebint repetuojančius valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ choristus ir...

Išskirtinė galimybė pasidairyti viename prabangiausių Vilniaus viešbučių: pamatykite, kur ilsisi elitas (35)

Sostinės centre duris svečiams atvėrė atsinaujinęs „ Radisson Blu Astorija “. Specialaus...

Žalgiriečių nusiteikimu nepatenkintas Jasikevičius: esi krepšininkas ir už tai gauni pinigus (15)

Kauno „Žalgiris“ Betsafe- LKL čempionato ketvirtfinalio serijos iki trijų pergalių...